REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pasaulis yra čia!

Interviu su humanitarinių mokslų daktaru Antanu Kulakausku

Tėvynėje ir visame plačiajame pasaulyje gyvenantys lietuviai ruošiasi minėti 98-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Apie Vasario 16-osios nepriklausomybės akto reikšmę tautos gyvenimui kalbamės su istoriku, politologu, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru Antanu Kulakausku.

Tėvynėje ir visame plačiajame pasaulyje gyvenantys lietuviai ruošiasi minėti 98-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Apie Vasario 16-osios nepriklausomybės akto reikšmę tautos gyvenimui kalbamės su istoriku, politologu, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru Antanu Kulakausku.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Nors istorikų kalboje turbūt nėra žodžio „stebuklas“, tačiau Lietuvos valstybės atsiradimas 1918 metais politiniame pasaulio žemėlapyje tarsi savaime prašosi tokio apibūdinimo. Ar yra dalykų, kurie Jums keltų nuostabą net ir praėjus kone 100 metų nuo Vasario 16-osios akto paskelbimo?

REKLAMA

- Į antrąją klausimo dalį iškart atsakyčiau – ne, bent jau man asmeniškai. O dėl pirmosios – tai jau kaip pažiūrėsi. Ir taip, ir ne. Jei pažvelgtume, kokia situacija susiklostė pasibaigus Didžiajam karui, kurį dabar vadiname Pirmuoju pasauliniu karu, tai pamatytume, kad Europoje atsirado nemažai naujų valstybių, aštuonios ar devynios, jei neklystu. Nepriklausomybę buvo paskelbusios ir Baltarusija, Ukraina, Gruzija, Armėnija, ir, be kita ko, Flandrija, bet jos įtvirtinti nesugebėjo. Kai žvelgi į šias valstybes, tarsi nėra nieko nuostabaus. Suomijos, Lenkijos, Vengrijos ar Čekijos nepriklausomybė Europoje turbūt nieko labai nestebino. Tokių pasvarstymų XX a. pradžioje, iki Didžiojo karo, jau buvo. Apie Lenkijos atkūrimą buvo kalbama jau šimtą metų, ir daugelio ji buvo įsivaizduojama kartu su Lietuva, kaip buvusi Abiejų Tautų Respublika.

REKLAMA
REKLAMA

Nepriklausoma, tautinė, lietuviškai kalbanti Lietuva, taip pat Latvija ir Estija prieš Didįjį karą Europoje turbūt visiems atrodė visiškas nonsensas. Tiesą sakant, taip dauguma mąstė ir pačioje Lietuvoje: nors lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjai kėlė nepriklausomybės tikslą, bet jis buvo iš esmės tik politinė svajonė. Buvo svarstymų, kad Lietuva nepriklausoma gali tapti tik palankiai susiklosčius išorinėms aplinkybėms. Du variantai: arba tarptautinis kataklizmas, didelis karas, kuris baigtųsi labai palankiai šiam regionui (o taip ir atsitiko), arba demokratinė revoliucija Rusijoje. Tai irgi įvyko. Susiklostė du Baltijos valstybių nepriklausomybei palankūs tarptautiniai veiksniai, ir tuo buvo pasinaudota. Kai paaiškėjo, kad Rusijoje bolševikai įsitvirtino kaip Vakarams idėjiškai priešiška jėga, Vakarų valstybės jau buvo linkusios palaikyti Baltijos tautų valstybinės nepriklausomybės siekį. Bet svarbu ir tai, kad buvo ką palaikyti: Baltijos šalyse jau buvo tam tikras politinių jėgų branduolys, ir pakankama jas palaikančios liaudies dalis, kurią buvo galima paremti kovoje už nepriklausomybę. O, pavyzdžiui, Ukrainoje ar Baltarusijoje nepriklausomybės siekis turėjo mažesnį palaikymą. Tad šia prasme Lietuvos valstybės atsiradimas nebuvo stebuklas – buvo pasinaudota atsiradusiu šansu. Beveik stebuklas yra tai, kad toks šansas atsirado, bet taip būna.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Ar, Jūsų manymu, prieškarinės, „smetoninės“ Lietuvos visuomenė sugebėjo sėkmingai pasinaudoti istorijos suteikta galimybe kurti ir stiprinti tautinę valstybę?

- Taip, pasinaudojo, ypač jeigu Vasario 16-ąją lygintume su Kovo 11-ąja. Lietuvos kaip tautinės valstybės kūrimas po Vasario 16-osios prasidėjo nuo nulio. Valstybė – tai institucijos, įstaigos, aparatas. Jokios struktūros nebuvo. Buvo tik žmonių, kurie norėjo tos valstybės. Vasario 16-oji – tai tik pareiškimas, kad Lietuvos valstybė nori gimti, pats kūrimas buvo pradėtas rudenį, nes šalis buvo okupuota. Nepriklausomybės kūrimo pradžioje Lietuvoje jau egzistavo modernios tautos branduolys, jį suformavo lietuvių tautinis sąjūdis. Tai buvo būrys inteligentų, kai kas juokavo, kad jeigu jie sueitų į vieną bažnyčią ir įgriūtų stogas, tai nebeliktų kam vadovauti valstybės kūrimui. Kita vertus, buvo žmonių, kuriems tokia idėja neatrodė svetima, tai visų pirma ta visuomenės dalis, kuri kalbėjo lietuviškai. Dauguma lietuvių gyveno kaime, miestuose lietuviškai kalbančių buvo mažai. Lietuviškiausias miestas iki nepriklausomybės buvo Šiauliai, čia lietuviškai kalbėjo ketvirtadalis gyventojų. Kaune – gal kiek daugiau nei 10 proc. Kai Kaunas tapo laikinąja sostine, didžiausiu ministrais paskirtų žmonių rūpesčiu tapo, kaip gauti savo vaikams tarnaitę, kuri būtų raštinga ir mokėtų lietuviškai.

REKLAMA

Galima įvertinti ir tuometinę kultūros būklę. Trečdalis Lietuvos – beraščiai, šiuo požiūriu padėtis buvo daug prastesnė nei Latvijoje ir Estijoje. Nors, kita vertus, Portugalija ir Ispanija dėl nepriklausomybės nekovojo, o Portugalijoje tuo metu du trečdaliai gyventojų buvo neraštingi. Ispanijoje beraščių irgi buvo daugiau nei Lietuvoje. Tautinės valstybės kūrimas – tai siekis, kad lietuvių kalba Lietuvoje taptų aukštosios kultūros kalba, kitaip tariant, kad pasaulis Lietuvoje būtų kuriamas lietuviškai. Iki Pirmojo pasaulinio karo pas mus tebuvo privačios lietuviškos pradžios mokyklos, valdiškų nebuvo nė vienos. O nepriklausomybės metais atsirado lietuviškas universitetas, atitinkantis Europos universitetų standartus. Galima prisiminti Antano Baranausko viziją XIX a. viduryje: „Viso svieto mokslus lietuviam paduosiu; / Viso svieto raštus, knygas lietuviškan versiu. / Lietuvnykai žmonės bus visi galvočiais, / Visam svietui, visuos moksluos eis kelio vedžiotų.“ Nepriklausoma Lietuva šią viziją didžiąja dalimi įgyvendino. Lietuva susikūrė kaip savarankiška politinė ir kultūrinė nacija, kuri galėjo pasakyti: pasaulis yra čia.

REKLAMA

Reikėtų pridėti – o dabar tai yra labai aktualu – jog Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, iš esmės kūrėsi kaip demokratinės valstybės. Jeigu nebūtų buvę pakankamo palaikymo iš apačios, tai inteligentų projektai sukurti tokias valstybes būtų likę nerealizuoti. Pirmoji Lietuvos vyriausybė, kurioje daugumą sudarė dešinieji, pakriko vos tik atsirado bolševikų pavojus. Valstybės tarybos pirmininkas išvažiavo ieškoti paramos, ministras pirmininkas irgi išvyko – įsivaizduokit 1991 m. sausio mėnesį, kai Lietuvoje nėra nei premjero, nei Aukščiausiosios Tarybos pirmininko. Ir kaip čia būtų buvę? O tuomet susidarė tokia situacija, ir ačiū Dievui, kad atsirado žmogus, manau, nepakankamai įvertintas – Mykolas Šleževičius, kuris suformavo naują vyriausybę ir radikalizavo kovą už nepriklausomybę. Valstiečiams, savanoriams buvo pažadėta žemė. Tuo metu dvarininkams Lietuvoje priklausė daugiau nei pusė visos žemės. O jeigu neturi iš ko savarankiškai pragyventi, tai nepriklausoma valstybė yra tarsi dvasia be kūno. Bet dvasia be kūno yra ne šio pasaulio dalykas…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- 1919 metais Lietuvos savanoriai, gindami valstybės nepriklausomybę, stojo į kovą su bolševikinės Rusijos Raudonąja armija. 1940-aisiais Lietuvos kariuomenė okupacinę Raudonąją armiją pasitiko be vienintelio šūvio. Ar kartais tokia valstybingumo praradimo drama nerodo, kad Vasario 16-osios idealai jau buvo išblėsę?

- Pirmiausia, žinoma, susiklostė tokia geopolitinė situacija, kai išsaugoti nepriklausomybės jau buvo neįmanoma. Tad klausimas buvo tik kaip sutikti neišvengiamą lemtį. Garbingai ją sutikti Lietuvos valstybė, beje, kaip ir jos šiauriniai kaimynai, dėl valdančiojo elito kaltės nesugebėjo. O vėliau, po karo, ginklu pasipriešino jau ne elitas, o nepriklausomybės laikotarpiu subrendęs jaunimas. Po karo iš pradžių neatrodė, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimas yra beviltiškas. Juk ir Atlanto chartijoje buvo kalbama, kad bus atkurtos visos iki karo egzistavusios valstybės. Vėliau tapo aišku, kad Vakarai nesilaikė tų principų, kuriuos patys deklaravo. Tačiau vargu ar teisinga būtų dabar moralizuoti: nejau Vakarai tada turėjo pradėti karą su Sovietų Sąjunga, kuriai žmonių niekada nebuvo gaila? Taigi, vėl atsidūrėme tokioje situacijoje, kai niekas negali padėti. Bet tautos dvasiai tas pasipriešinimas pokariu turėjo milžinišką reikšmę. Dabar net nereikia to įrodinėti, ir, tiesą sakant, Sovietų Sąjungos politika Lietuvos atžvilgiu, ir net komunistų elgesys Lietuvoje dėl to buvo kitoks. Į tai neatsižvelgti nebuvo galima. Kita vertus, 1949-ųjų vasario 16-ąją partizanų vadų paskelbta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija, kurioje buvo pateikta būsimos nepriklausomos Lietuvos vizija – demokratinė parlamentinė respublika, užtikrinanti lygias teises visiems piliečiams, buvo labai svarbi. Vadai suprato, kad tęsti tą pačią nepriklausomos Lietuvos autoritarinio režimo politiką naujoje Lietuvoje netiks. Ji dėl to negalės sėkmingai egzistuoti. Naujoji Lietuva turi būti ir demokratinė, ir socialinė valstybė. Šiandien tai būtų labai aktualu, nes, deja, dabartinis mūsų valdantysis elitas ne visai taip elgiasi.

REKLAMA

- Sovietiniais metais Vasario 16-oji tuometinei valdžiai visada buvo nerimo diena: tai vienur, tai kitur Lietuvoje iš po nakties atsirasdavo iškeltų trispalvių, okupaciją smerkiančių užrašų, lapelių. Tūkstantinės „darbo žmonių“ demonstracijos sovietinių švenčių proga negalėjo paslėpti fakto, kad Vasario 16-oji nėra ištrinta iš tautos atminties. Ar istorikai tada buvo valdžios verčiami rašyti šią istorinę datą „demaskuojančius“ straipsnius, skaityti paskaitas?

- 1975 metais baigiau Vilniaus universitetą, pradėjau dirbti dėstytoju. Juokingiausia, kad tokio „proginio spaudimo“ nebuvo iki pat perestroikos laikų, bene iki 1987-ųjų. Kai dirbi valdiškoje įstaigoje, kurios ideologija – žinia kokia, pokalbiai apie Vasario 16-ąją galėjo būti tik privatūs, su kolegomis, kuriais pasitiki. Gal ir su vienu kitu artimesniu studentu: kol esi jaunas dėstytojas, daugelis studentų būna draugai. Pavyzdžiui, mano studentas neakivaizdininkas Vytenis Andriukaitis, metais už mane vyresnis, buvo disidentas ir kartais pusiau garsiai galėdavo apie tai pakalbėti. O nuo 1987 metų dėstytojus, kaip ideologinio fronto darbuotojus, valdžia per Vasario 16-ąją ėmė „mobilizuoti“ – skaityti buržuazinį nacionalizmą demaskuojančias paskaitas. Žinoma, tas demaskavimas priklausė nuo paties dėstytojo. Bet jau nuo 1988 metų jau visiems buvo aišku, kad tiesa yra tai, kas neva demaskuojama.

REKLAMA

- Vasario 16-osios akto signatarai norėjo, kad mūsų tauta turėtų savo namus – valstybę, kurioje šeimininkautų savi, o ne svetimi. Po 1990 m. kovo 11-osios iš Lietuvos pasitraukė ketvirtadalis tautos, ir toks bėgimas nesiliauja. Kodėl? Ar namai jau nebetinkami gyventi, ar šeimininkaujama nežmoniškai, ar gal kokios kitos priežastys?

- Nedidelė tautinė valstybė, neprarasdama tautinės bei kultūrinės tapatybės ir nepriklausomo egzistavimo prasmės, šiuolaikiniame pasaulyje daugiau mažiau sėkmingai gyvuoti gali tik tada, kai yra demokratinė ir socialinė. Kitaip sakant, tik laikydamasi bazinių – laisvės, lygybės, brolybės (solidarumo) – principų, surasdama tinkamą jų balansą. Kai jis pažeistas, kai kokia nors vertybė yra tik deklaruojama, o realiame gyvenime jos nesilaikoma, nereikia stebėtis, kad tokia valstybė didelei daliai tautos tampa nemielais, atšiauriais namais, ir iš jų, esant galimybei, bėgama. Niekam ne paslaptis, kad socialinės nelygybės indeksas Lietuvoje yra vienas didžiausių (jei ne didžiausias) visoje ES. Didėja socialinė poliarizacija: gal ketvirtadalis Lietuvos žmonių jau yra prie (ar ir už) skurdo ribos, o politinės ir ekonominės valdžios viršūnės taip pat gyvena bemaž visomis prasmėmis atsiskyrę nuo pagrindinės tautos dalies. Tad, kol (jei) padėtis šiuo atžvilgiu iš esmės nesikeis, skambios patriotinės kalbos tebus tik retorinis, propagandinis triukšmas, lydintis lietuviškos Lietuvos nykimo ir degradacijos procesą, virtimą tokiu dariniu, kuriame švęsti Vasario 16-ąją (ir Kovo 11-ąją) bus vis mažiau prasmės… Kad dabartinė Lietuvos valstybė gyvuotų sėkmingiau, trūksta ne patriotinių kalbų, o proto ir padorumo, pirmiausia – politikoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų