Tai – vienišų arba neatpažintos tapatybės žmonių laidotuvės, į kurias kas ketvirtį metų susirenka negausus pulkas norinčiųjų atsisveikinti.
Šįkart laidotuves vedė ir pamokslą jų metu sakė kunigas Ričardas Doveika, kuris pabrėžė, kad visi susirinkusieji atvyko ne teisti velionių gyvenimo būdo, o susitelkti meilei ir padėkai už suteiktą gyvybę.
Palaidoti vieniši, neturintys giminių ir tie, kuriuos atsisakė laidoti
Pirmiausia kunigas R. Doveika pasidžiaugė, kad vienišų žmonių laidotuvėse atsisveikinti norinčiųjų gretos pilnėja.
Pasak jo, šios laidotuvės – tai šansas visiems susitelkti ir palydėti velionius ne smerkiant juos už nugyventą gyvenimą, o pasidžiaugiant tuo, kad jie buvo su mumis.
„Tai mums didelės šviesos, ramaus džiaugsmo ir dėkingumo diena, kai mes pagaliau galime labai gražiai, civilizuotai, tvarkingai ir būtent su labai gilia krikščioniška, gyvenimo, gyvybės, pagarbos žmogaus kūnui, jo gyvenimui raiška susiburti čia kas tris mėnesius, patarnauti savo miestelėnams vilniečiams, kurie turi savo vardus, savo pavardes, savo gyvenimo istorijas, savo artimuosius.
Kaip minėjau, šiandien mes čia susirenkame ne teisti, ne smerkti, ne kažkam sąžinės pakrapštyti, bet tiesiog mylėti ir tiek. Tai galime daryti kartu“, – paaiškino pašnekovas.
Kunigas taip pat siūlė apsidairyti aplinkui – šiomis dienomis ne vienas susiduria su vienišumo jausmu ir aplinkui neturi jį mylinčių žmonių.
Vis tik susidūrimo su šiais iššūkiais akivaizdoje R. Doveika pasidžiaugė, kad bent jau per vienišų žmonių laidotuves galima pamatyti meilę, išreiškiamą iškeliavusiems Anapilin.
„Daug šiandien aplinkoje yra tų, kuriems reikia ramybės, susitelkimo, solidarumo, atsirėmimo vienas į kitą ir tikro, nesuvaidinto artumo.
Tokios patirtys, tokios vietos tampa pačiu gražiausiu liudijimu, kuris kas tris mėnesius įvyksta, ir tame mes nekvestionuojame jų (aut. past. – mirusiųjų) gyvenimo kokybės, religinių įsitikinimų ar kokių nors įsitikinimų nebuvimo“, – pasakojo jis.
Kiekvienas žmogus nusipelno būti palaidotas
Pasiteiravus R. Doveikos, kaip jis pats išgyvena kas tris mėnesius vykstančias vienišų žmonių laidotuves, jis prisipažino – „įvairiai“. Vis tik kunigas pridėjo, kad labiausiai jam padeda stiprus tikėjimas Dievu ir pomirtiniu gyvenimu.
„Man, kaip tikinčiam žmogui, su gedėjimu yra kiti dalykai. Aš esu ne tik tikintis kunigas, aš esu žinantis kunigas (šypteli). Aš tikrai žinau, kad yra Dievas, kad yra mirtis, kad yra gyvenimas po mirties, kad egzistuoja prisikėlimas ir mano mąstymo kategorija yra per žinojimą ir supratimą“, – savo požiūriu dalijosi R. Doveika.
Vis tik, pasak jo, tiek jį patį, tiek aplinkinius neretai ne tik nustebina, bet ir įskaudina šių dienų žmonių abejingumas.
Pasak jo, yra trys pagrindinės priežastys, kodėl artimieji atsisako laidoti savo mirusius giminaičius.
„Vakarais, o ypatingai sekmadieniais susirinkę žmonės, kai išgirsta, labai nustemba, kaip mūsų tokiame žaliame, tobulame mieste, (aut. past. – esančiame) pasaulio ir Europos sostinių dešimtuke turime tiek nereikalingų žmonių. Vaikai nelaidoja tėvų, brolis nelaidoja sesers, anūkai atvažiuoja ir išsiima iš čia (aut. past. – Karveliškių kapinių) urnas, vežasi savo senelius palaidoti.
Kiti ateina ir ciniškai sako, kad čia puiki proga valstybės lėšomis susitvarkyti savo šeimos reikalą. Ne vieną kartą esu girdėjęs, kaip liudininkai pasakojo, kad prašė palaidoti žmogaus urną ne čia (aut. past. – vienišų žmonių kapavietėje), o šeimos kape.
Kiti savo santykius susitvarko – „tu esi mano gyvenimo šiukšlė, tu man nieko nereiški“. O kai kas išsigąsta, ypatingai kai yra maža urnelė“, – priežastimis ir pamąstymais dalijosi kunigas.
Pasak R. Doveikos, jautriausiomis akimirkomis, kai pamatoma nedidelė urna su dar negimusia gyvybe, tuomet dažniausiai susimąstoma apie žmogaus gyvenimo prasmę.
Anot jo, prasmė – tai ne nuveikti, o būti, o kūdikio atsiradimas yra dovana kiekvienam iš mūsų.
„Kai leidiesi į tokią mąstymo kelionę, tai supranti, kad čia pačios gražiausios rekolekcijos, čia geriausia paskaita, geriausias seminaras.
Tada pastatai save į vietą ir duona tampa skanesnė, kamščiai ne tokie baisūs ir diena tampa įdomesnė“, – pasidžiaugė jis.
Kunigas prabilo apie gyvybės svarbą
Kunigas R. Doveika prabilo ir apie tai, kad vienišų žmonių laidotuvės visus skatina atsigręžti į vieną iš krikščioniškųjų vertybių – meilę gyvybei, kuri buvo pradėta.
Anot jo, ypatingai dabartiniuose laikuose ir politiniame kontekste pravartu prisiminti šią vertybę ir paversti ją žmogiškumo pagrindu.
„Mes mylime, gerbiame, dėkojame už jų (aut. past. – mirusiųjų) gyvenimą. Tame turbūt ir slypi krikščioniškos civilizacijos stiprybė, unikalumas, kad šitai civilizacijai nėra nereikalingų žmonių, kad žmogus nėra balastas, kad jo gyvenimas nėra žaidimų aikštelė, kūnas nėra bandymų poligonas.
Tarnystė šiai tiesai, kaip pamatinei krikščioniškai vertybei, tampa visų mūsų drąsą tai liudyti šiandieniniame pasaulyje, kuriame net ir Europoje mes matome sankirtą tarp liberalaus požiūrio į žmogų, krikščioniško požiūrio į žmogų“, – į šiandienines aktualijas atkreipė dėmesį kunigas.
Pasak jo, kiekvienas tas, kuris pradeda suprasti šią pamatinę tiesą, kartu gauna galimybę suvokti, kad dėl gyvybės atsiradimo nėra nė vieno nukentėjusiojo.
Tuo pačiu kunigas pabrėžė, kad į gyvybę svarbu žvelgti kaip į galimybę dar vienos gyvenimo istorijos atsiradimui.
„Kai mes šitame suvokime liekame tiesos pusėje, mes matome, kad nepažeidžiamos nė vieno teisės, nesumažėja nė vieno galimybių, pasirinkimų dėl to, kad esi sukurtas, pradėtas, išnešiotas ir pagimdytas.
Kai yra šitas pamatas, vertybinis žmogiškumo pamatas, tai tu ant jo pasistatai savo gyvenimo istoriją, tą tikrą, nesuvaidintą istoriją, kuri tampa dovana kiekvienam sutiktajam.
Šie žmonės, 17 šiandien palaidotųjų, jie daugeliui buvo ir išlieka sutikta gyvenimo džiaugsmo patirties akimirka“, – aiškino kunigas.
Vienišų žmonių laidotuvės – galimybė kiekvienam susivokti savyje
Taip pat pokalbio metu R. Doveika atkreipė dėmesį, kad ne vienas iš mūsų gali šio to pasimokyti iš šių laidotuvių.
Anot jo, visuomenė, susidūrusi su tokiais išskirtiniais atsisveikinimais yra mokoma empatijos, vienas kito supratimo, pagarbos ir tiesos apie mus pačius.
„Ši tiesa nesudaužo jokių laisvių, pasirinkimų ar gyvenimo stiliaus, gyvenimo būdo. Ypač šiandien, kai žmogus yra pasimetęs, neturintis į ką atsiremti, jis tarp žmonių, bet jaučiasi vienišas, nereikalingas.
Tada mes matome žmogaus elgesį ir tai, kad net dideliame mieste mes galime mirti iš vienišumo, galime šokti nuo tiltų, pasitelkti save naikinančius instrumentus – alkoholį, narkotikus, tokį ciniškas požiūris į gyvenimą“, – apie vienišumo pasekmes kalbėjo kunigas.
Jis pabrėžė, kad susivokimas, reikšmingos tiesos apie save atradimas yra tarsi galimybė vėl „susirinkti save“. Tad vienišų žmonių laidotuvės gali būti viena iš priemonių šios tiesos atradimui.
„Tas, kas yra drąsus susirinkti save ir galbūt išdrįsti šitokių patirčių akivaizdoje ne kiek atsiskirti nuo tikrovės, kiek skirti laiko apmąstymams , tam tokios patirtys yra labai naudingos“, – paaiškino jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
