Daugiau apie tai – TV3 žiniose.
Dubingiškė Laura pasakoja, kad senutėlėje buvusioje mokykloje šiuo metu galima aptikti įsikūrusią žalčių poilsiavietę. Moteris sako, kad bet koks bruzdesys gali sudrumsti žalčių poilsį, ar net vestuves.
Nors tuoj pabrėžia – žalčiai čia gyvena nuo neatmenamų laikų, ir net kai mokykla buvo virtusi gyvenamuoju namu, žmonių geltonausiai nesibaidė.
„Šioje mokykloje gyveno dar ir žmonės, kai ši jau neveikė. Tai žmonės tiesiog atsikeldavo su žalčiais lovoje“, – pasakoja Dubingių gyventoja Laura Leškevičiūtė.
O kai pastatas tapo negyvenamas, čia šių gražuolių dar padaugėjo.
Žalčiukai gali būti kelių patinų
Jeigu netrukdysime žalčiams poravimosi – tuoktuvių, jau antroje vasaros pusėje iš balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje padėtų kiaušinių išsiris žalčiukai.
„Kamuolys kiaušinių, kekė, iki dvidešimties gali būti, net labai stambios patelės, ir dvidešimt trisdešimt gali būti. Kitų – aštuoni. Balti, karvelio dydžio kiaušiniai, žinoma be lukšto. Ir ritasi tik liepą. Liepos gale dažnai. Ir tas žalčiukas 10 – 12 cm“, – kalba gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Poruotis su metro ar net metro trisdešimties žaltiene, kaip sako gamtininkai, nėra paprasta. Atlaiko ištvermingiausi. Kas tikrasis žaltienės vaikų tėvas – geltonausė nežino. Žalčiukai, kaip sako gamtininkai, gali būti net ne vieno patino.
„Sakykim kamuolys toks... Žaltienė, sakykim, yra centras ir visą laiką judantys tie Žilvinukai. Maišymasis tų patinų, tų būsių žalčiukų tėvelių, jis genetiškai net naudingas, nes būtų grėsmė artimai ne kraujomaišai. Taip rūšiai, matyt, yra naudingiau“, – teigia gamtininkas.
Nuskriaudus žaltį – lydės nesėkmė
Gamtininkai ragina žmones būti atsrgius vairuojant miškingose vietose, mat pastaruoju metu apie Dubingius daugėja kelyje žuvusių žalčių. O etnologai priduria, senovėje tikėta, esą nuskriaudus žaltį, žmogų lydės nesėkmės. Mat nuo senų laikų žaltys mūsuose itin vertinamas.
„Žalčiai saugodavo grūdų atsargas. Nes katinai atsirado labai vėlai Lietuvoje. Ir pradžioje šią funkciją nuo pelių ginti atsargas tik žalčiai atlikdavo. Beje, jie geriau nei katinai gaudo peliukus, nes gali į jų urvelius įsliuokti“, – pasakoja etnologas Libertas Klimka.
Žalčiai mitologizuoti, ir sakmėse minimi, kaip gėrio skleidėjai.
„Dar sakydavo, jeigu gyvena žalčiai, tai šitame name jokių nelaimių neatsitiks“, – sako etnologas.
Istoriniuose šaltiniuose Lietubvoje žaltys minimas jau nuo penkioliktojo amžiaus. Tiesa, jis vadinamas gyvuote, nuo žodžio gyvatė. Tik skirtingai nei ši, žaltys nėra nuodingas.
Daugiau sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio viršuje.
