Po tokių vestuvių prabėgus keliems mėnesiams, maždaug liepą, žalčiai susilauks palikuonių. Lietuvoje gyvena dvi žalčių rūšys, viena – kaip tik minima pasakoje „Eglė žalčių karalienė“, itin reta ir dauginasi kitaip, nei geltonskruosčiai, dažniausiai mūsų sutinkami žalčiai.
Prie Sudervės mokyklos žalčių pamėgtą vietą rado direktorė Renata.
„Kai yra šiltesnis oras, tai iš tikrųjų būna vienoje vietoje galime pamatyti net dvidešimt ir per dvidešimt šių žalčių“, – kalba mokyklos vadovė Renata Starenkienė.
Mokiniai sako su nekantrumu laukiantys pavasario, kol pradės iš savo urvų lįsti pirmieji mokyklos sargai – geltonausiai žalčiai. Jie gyvena nuo neatmenamų laikų. Ir štai pasirodo pirmasis geltonausis. Tiesa, imti į rankas ryžtasi ne kiekvienas, bet kiekvienas mokykloje jų pasirodymo laukia nekantriai.
„Jau tokie, kaip draugai, kiekvieną pavasarį išlenda, tai labai faina“, – sako mokinė Olivija.
„Aš visada džiaugiuosi juos matydama, nes vis tiek, tai yra gyvūnai. O mus moko, kad gyvūnai irgi turi jausmus, ir tikrai džiaugiuosi, kad jie yra“, – kalba mokinė Agnieška.
Žalčių šioje mokykloje nebijo niekas. Net ir tada, kai jie įšliaužia į patalpas. Gamtininkai paantrina – bijoti nėra ko. Priešingai – žalčius reikia saugoti, o pamačius besirangančius viename kamuolyje, dar reikėtų ir kuo atsargiau pasišalinti. Nes žalčių kamuolys reiškia vieną – vestuves.
„Ir būtent tas kamuolys, paprastai būna patelė ir vienas, du, trys, keturi, penki patinai. Tai įvyksta, žinoma, ne per vieną dieną“, – aiškina gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Tad tam trukdyti negalima. Iš karto po vestuvių patelė ima brandinti kiaušinius. Deda juos mėšlo ar komposto krūvoje. Žaltienė sudeda nuo dvylikos iki daugiau kaip dvidešimties kiaušinių.
„Čia priklauso nuo amžiaus žaltienės. Paprastai žaltienė būna didelė – nuo metro, metro dvidešimties, ir gana stora. Tame kamuolyje iš karto identifikuoji, nes ji daug storesnė. Net ir dvigubai storesnė už patinėlius“, – kalba S. Paltanavičius.
Tiesa, kuris iš žaltienės penkių vyrų tampa jos vaikų tėvu, to, kaip sako gamtininkai nežino ir pati patelė. Geltonausiai žalčiai ne vieninteliai Lietuvoje. Yra ir kita, Lietuvoje gyvenanti žalčių rūšis – itin saugomas retasis lygiažvynis žaltys.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biologijos mokslų daktarė įvardija žalčių skirtumus: geltonskruostis deda kiaušinius, o lygiažvynis ne.
„Patelės neščios būna. Ir pas jas viduje būna kiaušinėliai, lygiai taip pat, kaip ir angis“, – sako VU Gyvybės mokslų centro biologė Grita Skujienė.
Supainioti šį ar net geltonskruostį žaltį su anginimi, kaip sako biologė – nežinančiam labai lengva. Tad keliaujant į gamtą reikia daugiau atidumo. Gamtininkai žeria ir daugiau patarimų: jeigu abejojame žaltys tai ar gyvatė, pažvelkime gyviui į akis. Jeigu gyvio vyzdžiai apvalūs – tai žaltys.
„O gyvatės vyzdys pailgas, kaip pas katę. Reikėtų nepamiršti, kad šis pavyzdys netinka nuvykus į Indiją, nes ten kobros yra ir kobrų vyzdžiai irgi apvalūs“, – sako G. Skujienė.
Kad ir kokį šliužą savo kelyje sutiktume, geriau jo neliesti. Įkasti gali ir žaltys. Tiesa, įkandimas nebus nuodingas, kaip gyvatės. Bet geriau, kaip sako gamtininkai, neerzinti gyvio. Nes jeigu neįkas, tai besigindamas žaltys gali spjaudytis labai bjauriai kvepiančiu skysčiu. O svarbiausia – imdamį šaltakraujį į rankas, mes jam sugadintume dieną.
