Portalui tv3.lt Monika atskleidžia, kaip kovoja už Ukrainą – organizuodama paramos žygius ir asmeniškai prisidėdama prie mokyklos pastatymo Bučoje.
Idėja, gimusi Honkonge
Mergina prisimena, jog viskas prasidėjo 2022 m., kai buvo išvykusi su mainų programa į kalnuotąjį Honkongą. Artėjant vasario 16 d. ir ilgintis namų, Monikai kartu su draugais iš įvairių pasaulio šalių kilo idėja Lietuvos valstybės atkūrimo dieną paminėti žygiu – per 24 valandas įveikti 104 kilometrus, tiek, kiek metų buvo praėję nuo 1918 m. vasario 16-osios. Žygio keliu pasirinktas „MacLehose“ takas kalnuose. Tiesa, tuo metu tokia idėja atrodė sunkiai įgyvendinama.
„Man kilo tokia labai spontaniška mintis – gal nueinam tiek metų, kiek yra nuo tos dienos – tuomet buvo 104. Iš pradžių aš iš tikrųjų juokavau, bet sakau – gerai. Dar labiau juokavau, kai pasakiau, kad nueinam visus kilometrus per parą, ir jie (draugai – aut. past.) tokie: „jo, gerai“. Ir aš tada sakiau – „ne, ne, gi aš juokauju, čia neįmanoma, skamba kaip kosmosas“, – su šypsena prisimena mergina.
Iš spontaniškos minties – į rimtą žygį
Monika prisimena, kad toks pajuokavimas staiga tapo žygio tikslu, tad likus mažiau nei mėnesiui iki vasario 16 d. teko pradėti jam ruoštis: „Mūsų fizinis pasirengimas – nebuvo įmanoma tam pasiruošti. Mes visi keturi žygiuotojai – tikrai nė vienas iš mūsų nėra nei trail bėgikas, nei sportininkas, bet likus maždaug trims savaitėms iki žygio mes visi pradėjom bėgioti.“
Vienas įsimintiniausių ir skaudžiausių momentų įvyko dvi dienos prieš žygį, kai Monika sunkiai apsinuodijo maistu ir suprato, kad su žygiavimo idėja greičiausiai teks atsisveikinti. Vakare, prieš žygį, skaudančia širdimi Monika išėjo paduoti Lietuvos vėliavą draugams, pasiryžusiems eiti, ir suprato, kad negali likti nuošalyje: „Grįžtu namo su skaudančia širdimi ir galvoju – negali šitaip būti. Čia ir mano idėja buvo, ir mes tiek treniravomės, ir man taip būtų skaudu neiti. Tai galvoju – palydėsiu juos bent kokius 10 kilometrų.“
Žygio rytą Moniką išlydėjo užsieniečių kambariokių pagamintas tinginys ir raštelis su palinkėjimu sėkmės, tad toks aplinkinių palaikymas ir „daug adrenalino“ padėjo nuvyti mintis apie šlubuojančią sveikatą į šalį. Mergina pasakoja, kad žygiuoti sekėsi neblogai, kol „prasidėjo visos atmetimo reakcijos“. Pasiekus 30 kilometrų ribą pradėjo kilti mintys, kad jau viskas, o ties 70 kilometru buvo dar sunkiau. Tačiau mintis „dar šiek tiek ir viskas“ merginą nuvedė iki finišo.
„Paskutiniai 30 kilometrų buvo patys blogiausi, kokius tik įmanoma įsivaizduoti. Ir lietus, ir nuovargis, ir šalta, ir maisto trūksta, ir keikiamės, ir šaukiam, ir verkiam. Jau realiai mes meldėmės, kad kažkaip atsidurtume namie“, – prisimena ji.
Artėjant finišui ir stiprėjant norui įvykdyti savo tikslą, Monika rado jėgų paskutinius kilometrus bėgti: „Aš buvau ta, kuri turėjo pasijungusi „Strava“ matuoklį ir žiūriu, kad mums liko 2 kilometrai ir bene 13 minučių iki lygiai 104 kilometrų per 24 valandas. Ir mums kažkodėl buvo užėjęs tas kaprizas, kad reikia tai padaryti. Tai aš savo draugams sakau – gal bėgam tuos paskutinius kilometrus.“
Nuo Lietuvos laisvės iki paramos Ukrainai
„Pirmasis „Hike for Freedom“ žygis labiausiai ir buvo apie tą Lietuvos laisvę, bet po 8 dienų visur žiniose pasklido informacija, kad Rusija užpuolė Ukrainą. Tada buvo toks didžiulis smūgis ir viskas persirutuliojo į tai, kad gerai – mes esam laisvi ir galim džiaugtis, bet atėjus kitiems metams jau norėjosi dedikuoti tai Ukrainai“, – pasakoja Monika.
Mergina sako, kad nors kasmet galvoja, jog daugiau nežygiuos, „Hike for Freedom“ nuo 2022 m. vyksta kasmet, vis didinant kilometrų skaičių – šiemet žygiuota 107 km aplink Vilnių, renkant paramą Ukrainai, vaikų mokyklos statybai Bučoje.
„Jeigu bus norinčių eiti, tai eiti galima visur – ir tai jau gali būti mūsų „Hike for Freedom“. Kad mes šiemet rinksime pinigus ir darysime šią akciją – be abejo. Tik dabar jau keisis lokacija – vėl į užsienį“, – apie 2026 m. planus pasakojo mergina.
Parama „Bucha School“ projektui
Monika pasakoja, kad pastaraisiais metais pinigus rinko projektui „Bucha School“, kurį kūrė jos sesuo – architektė Viktorija Blažienė.
„Kelis kartus mano sesuo Viktorija važiavo į Bučą, susitiko ir bendravo su savivaldybe, su vietiniais mokiniais. Piešė, kaip atrodys ta mokykla, kaip jie (vaikai – aut. past.) norėtų, kad ji atrodytų, buvo labai įtraukta vietos bendruomenė. Kad nebūtų taip, jog mes, lietuviai, va čia jums pastatom mokyklą. Ne – čia labiau, kad mes kartu padarom taip, kaip jūs norėtumėte. Mes jus palaikom ir padedame – tokia ta žinutė siunčiama“, – teigia Monika.
Kalbėdama apie tolesnius planus, mergina dalijasi, su kokiais sunkumais tenka susidurti įgyvendinant projektą.
„Mokyklai pastatyti reikia labai daug pinigų, tad yra visos šitos iniciatyvos – kaip „Hike for Freedom“, tiek šokiai „Dance for Freedom“. Viktorija ir kiti žmonės iš fondo bando vis gauti to finansavimo. Prisideda įvairios įmonės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kurios palaiko šitą mokyklos idėją. Bet reikia suprasti, kad ten reikia labai daug pinigų ir kad įgyvendinti šitą projektą reikia dar daug metų“, – atvirauja Monika.
„Miško klasė“ ir bendradarbiavimas su ukrainiečiais
Mergina pasakoja, kad pastangos padėti Ukrainai nesibaigia ties mokykla. Praėjusiais metais komanda parašė „Miško klasės“ projektą Europos Sąjungos fondui, skirtą statyti modernias mokymosi erdves.
„Bučos mokykla bus skirta 800 mokinių, plius darželis – tai bus padovanota viena vieša mokykla, o ši klasė yra atskiras mini projektas. Šia vieta galės naudotis visa bendruomenė, nepriklausomai nuo to, į kokią mokyklą eini ar kokioje mokykloje dirbi kaip mokytojas. Bus ši klasė – jau beveik yra, galima sakyti. Reikės užsirezervuoti laiką, kada norėsi ja naudotis, ir tada ateiti su savo klase praleisti laiką“, – dalijasi Monika.
Monika kelis kartus pabrėžia, jog labai svarbu suprasti, kad daug dėmesio skiriama bendradarbiavimui. Ukrainos architektai bendrauja su lietuviais ir kartu kuria planus, kaip ką daryti, o statybų metu savanoriai tiek iš Lietuvos, tiek iš Ukrainos noriai deda pastangas į erdvių kūrimą.
Įspūdžiai iš Bučos
„Labai buvo sunku įsivaizduoti, kaip ten viskas yra. Kadangi vykstantis karas šalyje, atrodė, kad važiuosi į slogią, subombarduotą vietą, bet pasirodė priešingai – pati Buča labai graži, primena Druskininkus: daug pušynų, žmonės gyvena normalų gyvenimą. Vienintelis dalykas, kuris išsiskyrė – komendanto valanda ir oro pavojaus signalai. Jeigu taip visiškai atvirai, tai žmonės tikrai nelabai eina į slėptuves, jiems tai jau „naujas normalumas“, kas irgi nėra gerai“, – sako ji.
Monika prisipažįsta, kad išgirdus pavojaus signalus jos baimės jausmas neaplankė, tikriausiai dėl ją supančių žmonių: „Va, baimės nebuvo, gal kadangi nebuvome vieni ir buvo vietiniai. Buvo gražus oras, švietė saulė, visi mes taip gerai nusiteikę, jaučiasi bendrystė ir taip smagiai dirbasi, kad net nebuvo kada kažko bijoti.“
Grįžimas į darbus su nauja patirtimi
Grįžusi po savanorystės Bučoje, Monika stengiasi patirtimi dalintis su savo mokiniais. Mokykloje organizuotos Kaziuko mugės lėšos buvo skirtos „Bucha School“ projektui, o pamokų metu ji pasiūlė mokiniams „Minecraft“ žaidime atkurti „Miško klasę“.
„Vaikai išmoksta tuos vertybinius dalykus – kad mes palaikome tuos, kurie dabar yra skriaudžiami, kurie neturi, kur eiti į mokyklą. Mes jiems padedame ir parodome savo palaikymą“, – sako Monika.
„Padėdami Ukrainai, apsaugome savo laisvę“
Monika pabrėžia, kad padėti Ukrainai – itin svarbu, nes, pasak jos, „padėdami Ukrainai, apsaugome savo laisvę“.
Ji taip pat nuoširdžiai dėkoja savanorių grupei, kartu vykusiai į Bučą ir prisidėjusiai prie statybų.
„Man yra be galo džiaugsminga matyti žmones, įsitraukusius ir važiuojančius, nes pamatė postą „Facebook“. Svarbiausia – tas palaikymas, šypsenos ir kartu sukuriamos akimirkos“, – sako Monika.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
