• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Norite pažinti žmogų? Užduokite tinkamus klausimus

Liaudies išmintis byloja: kaip šauksi – taip ir atsilieps. O praktinė patirtis primena: koks klausimas – toks ir atsakymas. Ne veltui frazės „kaip laikaisi“, „ką veiki“ (o neatsiejama gyvenimo dalimi tapus mobiliesiems telefonams – dar ir „kur esi?“) tapo klasikiniais kalbėjimo apie nieką arba paviršutiniško bendravimo pavyzdžiais.

REKLAMA
REKLAMA

Tiesą sakant, tas paviršutiniškas bendravimas ne visada laikytinas neigiamu reiškiniu. Ne paslaptis – kartais tenorime užmegzti formalų kontaktą, ir tiek. Tokiu atveju ilgas pasakojimas apie tai, kas iš tikrųjų vyksta pašnekovo gyvenime, būtų visai nepageidaujamas.

REKLAMA

Visai kas kita, jei jūs nuoširdžiai trokštate sužinoti, kaip sekasi jūsų draugui, sutuoktiniui, vaikui – kas vyksta artimo žmogaus asmeniniame gyvenime, kokius vidinius išgyvenimus ir virsmus jis patiria. Tokiais atvejais vien klausimo „kaip laikaisi“ neužteks. Todėl išmokite formuluoti klausimus taip, kad sulauktumėte ne formalaus, o nuoširdaus ir informatyvaus atsakymo.

REKLAMA
REKLAMA

Bendravimo paradoksai

Dažniausiai šeimoje dialogai mezgami paprasčiausiu principu:

– Kaip sekasi?

– Gerai.

– Ką šiandien gero nuveikei?

– Et, nieko įdomaus, kaip visada...

Štai ir pasišnekėjote.

Nepykite ir nesistebėkite. Kaip klausėte – taip jums ir atsakė. O kokius klausimus užduoti turėjote?

Prieš klausdami visų pirma atkreipkite dėmesį į žmogaus temperamento ypatumus: ar kalbatės su ekstravertu, ar intravertu, ar žmogus apskritai kalbus, ar uždaras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Uždaras žmogus net šeimos nariams neskuba pasakoti, kaip jam sekėsi mokykloje ar darbe. Ne todėl, kad ką nors slėptų, o todėl, kad daugumą savo išgyvenimų, apmąstymų, potyrių yra linkęs pasilikti viduje. Tokio žmogaus vidinis gyvenimas ir taip aktyvus, jis nejaučia didelio poreikio dalytis savo jausmais. Be to, dažniausiai intravertai nėra labai geri pasakotojai, patys tai jaučia, todėl netgi šiek tiek drovisi ilgų monologų, renkasi lakoniškus, paprastus atsakymus. Deja, dėl to net ir patys artimiausi žmonės apskritai mažai ką žino apie jų turiningą vidinį gyvenimą, su jais sunku užmegzti artimą dvasinį ryšį.

REKLAMA

Ekstravertai dažniausiai išraiškingai ir ryškiai nupasakoja matytus vaizdus, patirtus įspūdžius – papasakos visas įvykio aplinkybes, iki smulkmenų išanalizuos situacijos raidą, bet vargu ar pasakys, kaip jie patys iš tikrųjų jautėsi konkrečioje situacijoje. Šie žmonės puikūs pasakotojai, tačiau jei tik pradedama kalbėti apie jų pačių vidinį pasaulį – veikiau atsiriboja ir užsisklendžia.

REKLAMA

Kaip tik todėl svarbu neužkibti ant išoriškai aktyvaus kalbančiojo kabliuko ir... užduoti jam tokius klausimus, kad gautumėte maksimaliai išsamius atsakymus.

Retorikos specialistai klausimus, kuriems reikia išsamesnių atsakymų – ne tik „taip“ arba „ne“ – vadina atviraisiais. Šie klausimai turėtų būti konkretūs, aiškūs, bet nepulkite į kitą kraštutinumą ir nepaverskite pokalbio apklausa.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Klausykitės, ką jums kalba pašnekovas, ir užduokite tinkamus, iš pokalbio aiškėjančius klausimus – prašykite patikslinti detales, perklauskite, ar gerai supratote jums svarbius momentus. Tai parodo pašnekovui, kad esate susidomėję ir atidžiai klausotės, kas kalbama. Be to, klausimas leidžia pašnekovui suprasti, kad esate nusiteikę užmegzti su juo kontaktą, bendrauti.

REKLAMA

Kaip prakalbinti nepažįstamą žmogų?

Išsiaiškinkite, kuo žmogus domisi, kas jam patinka, užduokite keletą tos srities klausimų – tai padės jam geriau atsiskleisti. Pakalbėjęs patinkančia tema žmogus noriau atsivers ir bendraus kitomis temomis.

Koks atvirasis klausimas – geras? Visų pirma, tai klausimas, kuris ragina pašnekovą susimąstyti prieš atsakant. Tiesa, neskubėkite lįsti pernelyg giliai: užduokite klausimus, į kuriuos atsakydamas pašnekovas savo nuožiūra gali pasirinkti, kokią informaciją ir argumentus pateikti (priešingu atveju pokalbis gali virsti apklausa).

REKLAMA

Jei pašnekovas ne itin kalbus, jį galima išjudinti vadinamaisiais alternatyviais klausimais: klauskite ir kartu pasufleruokite keletą išsamesnių atsakymo variantų, pvz.: „Kodėl jūs nusprendėte tapti gydytoju? To norėjo jūsų tėvai, pats pajutote potraukį medicinai, o gal apsispręsti padėjo koks nors gyvenimo įvykis?“

Klausimai neturėtų būti per ilgi. Jei klausimui pasakyti sugaištate ilgiau nei 2 minutes – jis akivaizdžiai per ilgas. Taigi labai tikėtina, kad pašnekovas, išklausęs jūsų pasisakymą, klausimą tiesiog pamirš. Arba taip įsitempęs mąstys, kurlink jūs sukate ir ko ketinate paklausti, kad neišgirs anksčiau pasakytos informacijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaltinamojo pobūdžio klausimai („Kaip tu galėjai?..“, „Kodėl nepadarei...“) – pasmerkti likti be atsakymo arba akimirksniu privers pašnekovą gintis ir teisintis. Taigi jei jums iš tikrųjų įdomu, kaip viskas įvyko ir kodėl pašnekovas pasielgė būtent taip – verčiau klauskite neutraliau.

Kaip prakalbinti iš mokyklos grįžusį vaiką?

– Kas šiandien mokykloje buvo maloniausia? Kodėl?

– Kokios pamokos tau pasirodė įdomiausios? Ar sužinojai ką nors naujo?

– Kokia pamoka buvo pati sunkiausia? Ko nesisekė suvokti ar padaryti? Galbūt galėčiau tau kuo nors padėti – kad geriau suprastum ir išmoktum pamokos medžiagą?

REKLAMA

– Su kuo mokykloje bendravai daugiausia? Kuo tas draugas (mokytojas) tave labiausiai sudomino?

– Ką veikėte su draugais?

– Kas šiandien įvyko svarbaus?

Šie klausimai gali išsirutulioti į pakankamai ilgą pokalbį, o gavę atsakymus į juos galėsite gana neblogai susivokti, kuo šiuo metu gyvena ir kaip jaučiasi jūsų atžala.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų