„Jie vis tiek už tave nebalsuos „, - tokią praktišką įžvalgą ir patarimą tarp daugybės ne itin draugiškų komentarų atradau viename naujienų portale, kai vėl imta rašyti komunistinių ir nacistinių simbolių tema. ‚Jie „ – tai tie žmonės, toji nevienalytė bendrija, pasivadinusi Vilniaus Pilies gatvės prekeiviais.
„Jie“ siūlo turistams ir vietiniams pirkti krūvas prekių bei suvenyrų, bet apie „juos“ nerašytume ir nekalbėtume, jeigu siūlomų prekių asortimente nebūtų to, kas mus, susipratusius Lietuvos piliečius, jau seniai erzina ir net šokiruoja. Sovietų regis seniai nebėra, bet ant prekystalių šmėkšo lyg šmėklos – ne tik seni ordinai ir medaliai, kūjai ir pjautuvai, bet ir diržai, ir žvaigždėtos kepurės, ir kitokia velniava - rodos, tyčia tiražuojama tam, kad neužmirštume „nenugalimosios“.
Galėtum įsivaizduoti, jog išlipę iš sunkvežimio su įsimintinu užrašu „LIUDI“, Pilies gatvėje okupantų kareiviai staiga nusirengė: nusiėmė kepures, milines tėškė žemėn ir, nubloškę diržus , su vienais apatiniais, jau beveik nekalti, vėl sulipo atgal ir išvažiavo. IŠĖJO.
„UCHODIA – OSTAVAISIA“,- iš sunkvežimio su užrašu „LIUDI“ pasigirdo daina. Rusakalbės damos ašarodamos žvelgė į Rytus ir meiliai guldė išnaras ant prekystalių - mūsų su Tamsta akivaizdon...
Ir kuriems tai velniams ?- klausi savęs žiūrėdamas į visą tą pragaro amuniciją – ne tik Vilniuje. Ne mažiau stebiesi tai matydamas Prahoje ar prie Berlyno sienos.
Ką jaučia čekas, dar nepamiršęs į jį atsukto rusų tanko vamzdžio arba Rytų vokietis, kurio brolį nušovė jam bandant įveikti „mūrą“ arba lietuvis, kurį daužė per galvą tokiu pat diržu su sagtimi ?- Šitie klausimai gal ir būtų įdomūs kam nors toje eklektiškoje Rytų ir Centro Europoje, jei nebūtų pirkėjų, turistų ir vietinių. Kurie neretai šį tą nuperka – gal iš nostalgijos, o gal – „just for fun“.
***
Klausti, iš kur tasai idiotiškas pakantumas raudonųjų atributikai, būtų tuščia retorika. Visa Vakarų Europa dar po Jaltos ir Potsdamo (o iš tiesų – po Miuncheno) sutartinai užsimerkė. Šitaip maži vaikai žaidžia slėpynes: aš užsimerkiu – aš tavęs nematau!
Niurnberge Stalinas nuteisė Hitlerį. Ir tik visai neseniai visažinis Strasbūro teismas išdrįso pareikšti, jog Niurnbergo principai – universalūs ir privalo būti taikomi vienodai. Visiems to vertiems.
Tapę Vakarų dalimi, privalėjome pradėti tą bylą. Sulyginti abu galvažudžius ir neleisti Europai tęsti pasenusių infantiliškų slėpynių su Kremliumi.
Mus iš karto suprato ir parėmė visos okupuotos, kankintos, ištremtos ir badu marintos buvusios rusų „įtakos zonos“ tautos.
Supranta ir kiti, bet jiems, projektuojantiems dujų vamzdžius skersai išilgai Europos ir po Baltijos jūra, žaisti slėpynių vis dar tebėra patogiau. Vis dėlto, net ir didžiausi Realpolitik pragmatikai nedrįsta nubraukti mūsų tvirtai padėto lygybės ženklo tarp Hitlerio ir Stalino, tarp nacizmo ir komunizmo nusikaltimų.
Lygybės ženklas siutina Kremlių. Jei visa ES imtų remtis tuo ženklu, iškiltų kompensacijų komunistinių nusikaltimų aukoms tema. Su tokia perspektyva Kremlius tikrai neketina taikstytis.
***
Tikrąją priežastį, dėl kurios Lietuvos Seimas, nepaisant jo margumo ir susiskaldymo, visgi ryžosi priimti Susirinkimų įstatymo pataisą , draudžiančią sovietų ir nacių simbolių demonstravimą viešojoje erdvėje, netiesiogiai įvardijo britų „The Economist“. Tuojau po įvykių Gruzijoje „Economist“ rašė apie galimus provokacijų scenarijus Lietuvoje, jei Kremlius ieškotų preteksto netikėtai invazijai. Radikalios idėjos ir grupuotės, konfliktų eskalavimas, kitataučių puldinėjimai, pavojus tranzitui – maždaug tokį instrumentarijų aprašė britų žurnalistas. Neilgai trukus patsai Rusijos prezidentas Medvedevas patvirtino, jog minėtieji scenarijai – ne iš piršto laužti. Jo išdėstyti tautiečių ir investicijų „gynybos“ bet kurioje pasaulio vietoje principai – tai signalas visiems, jog scenarijų jau prikurta pakankamai.
Galima samprotauti, jog tokių esminių grėsmių akivaizdoje draudimai marširuoti su fašistų ir komunistų vėliavomis tiek pat efektyvūs, kiek ir lazda prieš tanką. Bet neskubėkime daryti išvadų. Visi Europos konfliktai , ypač dvidešimtajame amžiuje ir ypač – sukelti Rusijos, prasidėjo nuo menkniekių. Juk pasak žinomo posakio, „velnias slypi detalėse...“
Tie, kurie stumdo pėstininkus pasaulio šachmatų lentoje, labai mėgsta naudotis tais, kurie patys save įsivaizduoja bent jau rikiais, jeigu ne žirgais ar karaliais.
Tautos vadas Gervaldas su savo juodmarškiniais jau buvo tapęs kone įprastu politinio teatro masuotės personažu. Bet nedaug ką domina faktas, jog vienas iš kandidatų, keliančių savo kandidatūrą Vilniuje, asmeniniame interneto puslapyje populiarina ir pateisina Staliną, o Lietuvos „įstojimą į SSRS“ laiko racionaliu ir neišvengiamu pasirinkimu... Dar įdomiau, kad tasai politikas yra jaunas, turi Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistro diplomą.
Įdomu, kokią Stribo ariją mums rengiasi sudainuoti Paleckio – Petkevičiaus frontinis duetas, ne mažiau intensyviai nei 1940 –aisiais raudonuojantis politinės scenos gilumoje ?
***
„Erelis musių negaudo“, - tvirtina dar vienas žinomas priežodis.
Žinau, jog skambės ironiškai, bet Seimas, svarstydamas Susirinkimų įstatymo bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas dėl simbolikos vadovavosi būtent šiuo principu. Nepaisant visai pagrįsto noro vienu judesiu apsišluoti, išgujant visą totalitarinę atributiką tiek iš viešųjų erdvių, tiek ir nuo gatvės prekystalių, buvo pasirinktas tarsi „reto tinklo didelėmis skylėmis“ principas. Priimtasis įstatymas skirtas „gaudyti stambesniąsias žuvis“ ir apriboti iš esmės tiktai politinį atspalvį turinčius veiksmus, kiek jie susiję su atitinkamos simbolikos naudojimu. Labiausiai nenorėta leistis į smulkmeniškų suvaržymų bei draudimų painiavą. Neatsitiktinai Administracinių teisės pažeidimų straipsnis dar rengimo stadijoje papildytas keliomis reikšmingomis išimtimis , kurios turėjo apsaugoti nuo bereikalingo pareigūnų priekabiavimo ne tik Antrojo pasaulinio karo veteranus, muziejininkus, bet ir prekiautojus. Sąvoką antikvarinė prekyba Seimo teisės ekspertai vertino ir dabar vertina kaip apimančią bet kokią prekybą sendaikčiais. Tuo tarpu sąvoka „platinimas“, neva tapusi gatvės prekeivės nubaudimo priežastimi, nereiškia prekybos. Jeigu prekyba ir platinimas yra tas pats, tada parduotuvės nuolat „platina“ duoną ir pieną, o „Maximos“ prekybos tinklo savininkai – tikriausiai iš gilaus lietuviško patriotizmo- nesibodi prisidurti prie pelno platindami tarybines dešreles. Tiesa, jų teisėjai bausti neketina. Užtat nusivylę pieno tiekėjai kartais iš tiesų ima „platinti“ pieną , užuot jį pardavinėję perdirbėjams už skatikus.
***
Prekyba senienomis, net ir su sovietine simbolika, yra tarsi labiau moraliai pateisinama negu naujų kopijų štampavimas ir gamyba, vaizduojant, neva tai yra originalai. Šį klausimą Seimas kol kas paliko atvirą, ir tai pajuto tie, kuriems rūpi diskredituoti pačią įstatymo idėją.
Net iš pačių prekeivių, sukaupusių vertingesnes senienų kolekcijas, pasigirdo nuomonių, kad galima uždrausti naujų daiktų su draudžiamais simboliais pardavimą Lietuvoje. Pritariu tokiam požiūriui, kaip ir didesnioji dalis apklaustųjų mūsų piliečių. Tačiau drįstu pastebėti, jog ryžtantis tokiam žingsniui reikės pagalvoti ir apie jo įgyvendinimą. Pareigūnams nepakaks vien gaudyti moteriškes prie prekystalių.
Reikės ir kontroliuoti tokių prekių įvežimą iš kitų valstybių. Taigi, reikės ir papildomų jėgų, ir resursų. Dar – ekspertizės tais atvejais , kai nubaustieji atkakliai tvirtins, jog prekiauja iš tiesų sendaikčiais, o ne „štampuotėmis“. Bus dar įdomiau, kai kūjų ir pjautuvų eksportuotojai įgus gaminti “pasendintą “atributiką – panašiai kaip italai baldus...
Regis, galime įsivelti į ilgą karą.
Gruzijos įvykiai ir neramumai Kryme liudija, kad šiuo metu pavojingesnis eksportas iš rytų yra rusiški pasai.
Todėl nereikėtų kaltinti įstatymo iniciatorės už dar pateikimo stadijoje parodytą nuosaikumą, juoba – įtarinėti prielankumu šiam Senamiesčio prekystalius bjaurojančiam šlamštui.
Juk yra visai aišku, kad problemą sukūrė ne Seimas, o šįkart – atleisk man, Konstitucija, – teismas, suformulavęs keistai griežtą įstatymo taikymo precedentą.
***
Verslas yra verslas, o komersanto logika, nepaisant jo galimų politinių pažiūrų, labai paprasta : perku ir parduodu. Gyvenimui užsidirbantys gatvės prekeiviai, nors ir nebalsuojantys už dešiniuosius, mano manymu, yra verti, kad būtų paisoma teisėtų lūkesčių principo. Jei bus nuspręsta apvalyti prekystalius administracinės teisės priemonėmis, būtina numatyti bent kelis mėnesius jau sukauptų prekių realizavimui. Žmogus turi laiku gauti signalą, kad jo vykdyta ekonominė veikla neperspektyvi ir atitinkamai reaguoti. Nes tokia yra verslo logika. Ji galioja net prekiautojui tąja vemti verčiančia simbolika.
Tikiuosi, kad totalitarinės praeities reliktai anksčiau ar vėliau išeis iš mados visoje Europoje. Gal net pilietis Valinskas atras ką įdomesnio, negu spaliukų žvaigždutės...
O Vilnius turi galimybių išsivaduoti nuo nepageidautinos komercijos ir “minkštesnėmis”nei įstatymas priemonėmis. T.y. panaudojant ne draudimų, bet prekybos leidimų sistemą.
Vilnius, būsimoji Europos kultūros sostinė, gali pagrįstai nutarti ir ekonomiškai paskatinti tuos prekeivius, kurių siūlomos prekės geriau atspindi tautos istoriją bei kultūrą.
Vilija Aleknaitė Abramikienė
