Informacinius karus, propagandą ir dezinformaciją tyrinėjantis N. Maliukevičius naujienų portalui tv3.lt duotame interviu teigė, kad Kremlius gyvena savo susikurtame mitologiniame pasaulyje, o kai kurios iš Rusijos sklindančios žinutės primena sovietinio melo mašinos šablonus. Mokslininkas taip pat įvertino ir Ukrainos pastangas informacinio karo fronte.
Kovo 14 dieną Pirmojo kanalo žinių laidoje tiesioginio eterio metu televizijos darbuotoja Marina Ovsianikova iškėlė plakatą „Ne karui. Sustabdykime karą, netikėkite propaganda, jums meluoja. Rusai prieš karą“. Po šio įvykio Lietuvos viešojoje erdvėje susidarė dvi stovyklos. Vieni tikėjo nuoširdžiu protestu, kiti įžvelgė Kremliaus planą. Kaip jūs iš pradžių vertinote šį epizodą ir kaip jis jums atrodo dabar, praėjus kuriam laikui?
Nebūtinai pati istorija yra juoda arba balta. Aš manau, kad protestas tikrai galėjo būti jos iniciatyva. Panašu, kad situacija po to po truputį perėmė valdyti Kremlius. Neaišku, ar tie pareiškimai, kuriais ji dabar pasižymėjo Vakaruose dėl rusofobijos, dėl sankcijų kenčiančių paprastų rusų, yra jos asmeninė pozicija ar tam padarė įtakos ir įvykęs jos sulaikymas, kuris, jei prisimintume, truko apie parą.
Per tą laiką galima ir pagrasinti, ir paaiškinti ką ir kaip galima šnekėti. Prisiminkime kaip keitėsi to pačio Romano Protasevičiaus pozicija, kai jis buvo pagrobtas iš lėktuvo ir kokius po to jo pareiškimus transliavo Baltarusijos žiniasklaida.
Bet kuriuo atveju, dabar jos tas įdarbinimas vokiečių žiniasklaidoje atrodo keistai (Mariną Ovsianikovą įdarbino Vokietijos leidinys „Die Welt“ – aut. past.). Iš principo, žmogus ilgus metus pradirbo propagandinėje sistemoje ir dabar tinka vokiškai žiniasklaidos priemonei? Aš dar suprasčiau, kad būtų situacija tokia, kur tas žmogus, žinodamas tą vidaus virtuvę, ją dekonstruotų, pasakotų apie ją.
Yra tokių atvejų. Yra tokia Liz Wahl, kuri buvo ilgametė „Russia Today“ vedėja. 2014 metais pasitraukė ir po to labai aktyviai viešai pasakojo apie tą propagandos sistemą, kurioje buvo. Yra įvairių būdų ir panašu, kad Ovsianikovos būdas nėra kažkoks didelės atgailos kelias.
Bet nemanau, kad tai visiškai jos individualus protestas ar visiškai režimo kontroliuojama dramaturgija. Bet ką ji dabar vykdo, tai atitinka Kremliaus interesus, todėl ji dabar gali tą daryti, jai leidžiama tą daryti, didelių kalėjimo metų negresia.
O kiek vakariečiai tiki ta žinute apie rusofobiją ir engiamus rusus, kurią skleidžia Marina Ovsianikova?
Manau, kad tai veikia. Vien tai, kad Vakarai taip susižavėję stebėjo tą jos protestą. Tas įveikė tam tikrą komunikacinį filtrą ir ji dabar gali tęsti savo tam tikrą darbotvarkę. Ta darbotvarkė [vakariečiams] turi tam tikrą įtaką. Kiek, tai čia reikia žiūrėti pagal jos auditorijas. Ne taip seniai ji davė interviu Italijos auditorijai, dabar ji Vokietijos auditorijai tikriausiai transliuos panašias žinutes. Manau, kad tam tikras efektas yra.
Jeigu plačiau kalbėtume apie visą Kremliaus naratyvą, kiek jis pasikeitė nuo to, ką jie transliavo iki karo? Ar įvyko kažkoks kardinalus pokytis po vasario 24 dienos, ar ta linija tęsiama daug daug metų?
Manau, kad mes iki galo gal ir nesuprantame, nematome, bet įvyko tos propagandinės mašinos toks savotiškas lūžis. Ji lygiai taip pat turi problemų, kaip ir reali karinė mašina Ukrainoje. Buksuoja karinė operacija, tai lygiai taip pat ir propaganda, ta, kuri buvo iki tol, po karinės operacijos nebeveikia taip, kaip veikė.
Turiu omenyje, Rusijos vykdomi karo nusikaltimai Ukrainoje iki nulio muša pasitikėjimą bet kokiomis žinutėmis, kurios yra transliuojamas Rusijos vadovų, kitų pareigūnų. Manau, kad čia yra tam tikras fenomenas, kad mes iki karo įsivaizdavome, kad Rusijos propagandinė mašina, kibernetinio karo, elektroninio karo mašina yra tokia galinga kaip ir karinė galia. Bet, panašu, susidūrusi su Ukrainos pasipriešinimu, ta mašina gerokai stringa.
„Įvyko tos propagandinės mašinos toks savotiškas lūžis“
Visi pasakojimai apie denacifikaciją, demilitarizaciją ir panašiai, kurie buvo pradiniai kampanijos tikslai, dabar jie susidūrė su labai rimtais iššūkiais. Todėl, kad realybė yra tokia, kokią matome kare. O tas Rusijos televizinis paveiksliukas gal tik kažkiek veikia vidinėje auditorijoje Rusijoje, bet jis yra visiškai neadekvatus tiems veiksmams, kurios mes matome kare.
Kiek tada gali keistis tas naratyvas vidinei auditorijai dėl denacifikacijos, specialiosios operacijos? Ar galime tikėtis, kad laikui bėgant, jeigu karas užsitęs, su vidine auditorija būtų kalbama konkrečiai, kad vyksta karas prieš Ukrainą?
Dabar matosi, kad tie naratyvai keičiasi. Iš tų aukštų politinių tikslų, kaip denacifikacijos, demilitarizacijos, režimo kaitos, dabar įvardinama, kad visa operacija buvo susijusi su Dombaso regionu ir neva jų apsauga. Matome, kad retorika keičiasi.
Tam, kad atsirastų realus veiksmų pavadinimas tuo, kas vyksta – karu, tai nebent labai stipriai keisis politiniai tikslai. Jeigu atsirastų poreikis mobilizuoti rimtai naujus karius, tai įmanoma karo sąlygomis ir tada atsirastų retorikos pokytis. Tada reikėtų Kremliui įvardinti, kad tai yra karas. Bet kol kas viskas buksuoja pradinėje mitologijoje.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas po vienų derybų žurnalistams sakė: „Rusija jokių kitų valstybių pulti nesiruošia, bet ir Ukrainos ji neužpuolė.“ Kam yra skiriamos tokio pobūdžio žinutės iš aukščiausių Kremliaus pareigūnų?
Lavrovas sako, kad karo nėra. Lavrovas sako, kad Rusija neužpuolė. Lavrovas negali kalbėti kitokiomis frazėmis, negu šneka Rusija ir Putinas apie karą Ukrainoje. Ukrainoje yra specialioji operacija, Ukrainoje Rusija ne puola, o ginasi. Rusijos paskutinių metų karai niekada nebuvo puolamieji, teritorijų užgrobimai ar panašiai.
Visada jie buvo įvardijami tam tikrais terminais. Karas Sakartvele buvo taikos įgyvendinimo operacija, dabar čia turime specialiąją operaciją. Visada yra įvardinama, kad Rusija ginasi. Jei įsiklausytume į retoriką, sakoma, kad „kitaip NATO būtų užpuolusi“. Iš to ir yra Lavrovo atsakymas. Ar gali užpulti kitus, tai jis ir sako, kad taip, kaip mes ir neužpuolėme Ukrainos. Suprantu, kad tai visiškai skiriasi nuo realybės, bet jis šneka ir veikia sukurtame mitologiniame pasaulyje.
„Karas Sakartvele buvo taikos įgyvendinimo operacija, dabar čia turime specialiąją operaciją. Visada yra įvardinama, kad Rusija ginasi“
Iš Rusijos girdime ir tokių fantastikos žanrą primenančių žinučių, kaip cheminį ginklą nešiojantys balandžiai. Nors vakariečio ir Rusijos gyventojo pasaulėžiūra skiriasi, bet kaip Kremlius gali tikėtis parduoti tokias nesąmoningas istorijas?
O kaip sovietų propaganda transliavo žinutes apie tai, kad kolorado vabalai, valgantys bulves, yra Amerikos ir NATO sukurtas biologinis ginklas, kuris skirtas sunaikinti Sovietų Sąjungos derlių? Tas, kas gal pirmą kartą susiduria su tokiomis priemonėmis, sąmokslo teorijomis, gal ir yra nustebęs. Bet žinant sovietinės propagandos naudotus šablonus, tai visiškai nieko keista. Ar kolorado vabalai, ar balandžiai, kaip biologinio ginklo dalis, yra tam tikros sąmokslo teorijos, kurios skirtos bauginti vidinę auditoriją, paaiškinti, kodėl priešas privalo būti sunaikintas, kodėl priešas yra toks klastingas ir pavojingas.
Ar galima tada sakyti, kad tokios žinutės yra labiau skirtos vyresniajai karta, kuri gyveno Sovietų Sąjungoje? Jei taip, kokios priemonės tada naudojamos paveikti jaunesniąją kartą, kuri nematė sovietinio gyvenimo ir anksčiau negirdėjo tokių sąmokslo teorijų?
Manau, kad čia skirta visai auditorijai. Ta jaunoji karta lygiai taip pat gyveno televiziniame postsovietiniame pasaulyje. Lygiai taip pat kovoja su fašistais, lygiai taip pat yra išjautusi tą retoriką. Tai čia tinka ir tai, ir tai kartai.
Pramušti Kremliaus propagandos barjerą ir pasiekti paprastus rusus bandoma skambučiais, laiškais, komentarais socialiniuose tinkluose. Kiek tai yra vertinga ir naudinga?
Kažkiek, bet aš įsivaizduoju, kad minimaliai. Pagrindinė viltis yra, kai šaldytuvas laimės prieš televizorių. Dabar Rusijos visuomenę valdo masyvi Putino propaganda, o kai visuomenė pajus savo kailiu tiek sankcijų svorį, kai kiekviena šeima turės savo rate po žuvusį artimą žmogų karinėje operacijoje, tada tikriausiai ir įsijungs smegenis. Bet kažkiek tai svarbu tą informacinę blokadą pramušti, visos pastangos yra svarbios, bet daug vilties į tai nedėčiau.
Jeigu žiūrėtume į kitą pusę – Ukrainą – kaip jai sekasi informacinio karo fronte? Ar buvo kažkokių ukrainiečių komunikacijos priemonių, kurios jus nustebino?
Sakyčiau, kad puikiai ukrainiečiams sekasi. Jie puikiai demonstruoja informacinio dominavimo principus. Kodėl jiems tai sekasi? Atsakyčiau, kad lemia keletas faktorių. Svarbiausias yra tai, kad jie ginasi nuo agresijos. Tai yra vadinamas teisingo karo principas, normatyvinis principas. Suprantama, kad tai sulaukia daug simpatijų Vakaruose.
Nors, iš kitos pusės, ukrainiečiai labai efektyviai patys sugeba kurti, burti tas koalicijas. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis reguliariai, kone kiekvieną dieną kreipiasi vis į kitą parlamentą nuotoliniu būdu šiuolaikinių technologijų pagalba ir matome, kaip visa tai tampa tokios komunikacijos dalimi.
Dar atkreipčiau dėmesį, kaip apskritai šiuolaikinės technologijos padeda ne tiktai burti paramą, bet tą palaikymą paverčia praktine nauda. Šiuolaikinės technologijos leidžia skirti pinigus, lėšas paremti, tai tampa vis paprasčiau, tu gali tai daryti nuotoliniu būdu ir tas duoda pakankamai didelę naudą.
„Pagrindinė viltis yra, kai šaldytuvas laimės prieš televizorių. <...> Kai visuomenė pajus savo kailiu tiek sankcijų svorį, kai kiekviena šeima turės savo rate po žuvusį artimą žmogų karinėje operacijoje, tada tikriausiai ir įsijungs smegenis“
Paminėjote Volodymyro Zelenskio kalbas. Ar taip, kaip bendrauja Ukrainos prezidentas, kreipdamasis į skirtingų šalių parlamentus, pasaulio lyderius, jis galėtų bendrauti, jei nebūtų kariaujančios valstybės vadovas ir jei nebūtų Volodymyras Zelenskis? Kiek tai yra situacijos, o kiek tai yra asmenybės įtaka?
Tai yra labai konkretus šio žmogaus lyderystės rezultatas, kurį daug kartų padaugina šiuolaikinės technologijos. Rusija nesugebėjo izoliuoti Ukrainos lyderių ir jie nuotoliniu būdu, ką mes visi pripratome daryti per pandemijos laikotarpį, jie sugeba susisiekti su skirtingomis auditorijomis ir komunikuoti su jais.
Labai daug informacijos apie karą Ukrainoje gauname iš socialinių tinklų, tikrai nemaža dalis žmonių pradėjo naudotis „Telegram“ programėle, kurioje yra gausybė turinio. Jeigu informaciją iš Rusijos mes jau savaime suprantama, kad abejojame ir filtruojame, kiek tą reikėtų daryti su informacija, kurią skleidžia ukrainiečiai? Nekalbu apie oficialius asmenis ar institucijas, tačiau, ar turime tikėti viskuo, ką matome iš Ukrainos socialiniuose tinkluose?
Paprasčiausias principas yra tas, kad karo sąlygos sukuria daug nežinomybės, informacija tampa tokia emociškai perkrauta. Galbūt mūsų auditorijai vienintelis patarimas būtų tikrinti apskritai visą informaciją. Čia nešnekant nei apie vienus, nei apie kitus, kaip čia tikėti ar netikėti. Reikia paprasčiausiai suprasti, kad karas yra įtampos laikotarpis, pilnas emocijų laikotarpis ir informaciją reikia labai atidžiai tikrinti.
