Likus kelioms dienoms iki oficialaus Ūkio banko bankroto paskelbimo, prie banko filialų visoje Lietuvoje nusidriekė sovietmetį primenančios eilės – žmonės skubėjo atsiimti savo indėlius.
Bankroto administratoriumi buvo paskirtas Šiaulių bankas, kuris netrukus vėliau ir perėmė dalį bankrutavusio banko įsipareigojimų ir turto. Griūties epicentre atsidūrė ir legendinis Kauno „Žalgirio“ klubas. Tai buvo jau antroji Lietuvos krepšinio flagmano krizė per 4 metus. Pirmoji krizė klubą ištiko 2008–2009 m. sezone, o tuomet „Žalgirio“ „gelbėtoju“ tapo verslininkas Vladimiras Romanovas ir jam priklausanti Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG).
2012–2013 m. „Žalgiris“ subūrė itin konkurencingą sudėtį, su kuria Eurolygos reguliariajame sezone per 10 rungtynių pasiekė net 8 pergales. Charizmatiškasis treneris Joanas Plaza, savo karjerų pike esantys lietuviai, užsivedę legionieriai. Visi ženklai rodė, kad tai bus sezonas, kuomet „Žalgiris“ pirmą kartą nuo čempioniškų 1999 m. vėl pasieks Eurolygos finalo ketvertą.
Apie tai garsiai kalbėjo ir patys žaidėjai, ir treneris. Vis tik 2013 m. vasarį išaiškėjusi Lietuvos krepšinio istorijoje neregėta afera privertė sugrįžti į realybę – legionieriai paliko nemokų klubą, o pati „Žalgirio“ egzistencija pakibo ant plauko.
Tuomet darbo ėmėsi Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vykdančiuoju direktoriumi dirbęs Paulius Motiejūnas. Pasiraitojęs rankoves sporto vadybininkas „Žalgirį“ vos per 5 metus ištraukė iš 40 milijonų litų skolų liūno ir sugrąžino klubą į Eurolygos finalo ketvertą.
Praėjus 10 metų nuo Ūkio banko griūties ir V. Romanovo pabėgimo į Rusiją, naujienų portalas tv3.lt susisiekė su pačiu P. Motiejūnu, kuris sutiko prisiminti juodžiausias dienas klubo istorijoje ir atsistatymo procesą.
Visi „Žalgirio“ žaidėjai, treneriai ir administracija savo atlyginimus gaudavo į Ūkio banko sąskaitas. Ten jie buvo primygtinai raginamai laikyti ir savo santaupas. Šia afera patikėjo ir treneris J. Plaza.
„Tie pinigai dingo visam laikui. Ten turėjo santaupų ir treneris Plaza, ir kiti turėjo. Gal ne viso gyvenimo, bet kažkiek tikrai. Visi nusiskandino, kaip ir visi kiti žmonės, kurie ten laikė daugiau nei 100 tūkstančių“, – sakė P. Motiejūnas.
Išskirtiniame naujienų portalo tv3.lt interviu „Žalgirio“ direktorius P. Motiejūnas pripažino, V. Romanovas savo retorika mokėjo įtikinti daugelį:
„Niekas negalvojo ir netikėjo, kad tam bankui atsitiks taip, kaip atsitiko. Šiaip ilgą laiką juo šventai tikėjau. Jis pasirašė kontraktus su broliais Lavrinovičiais, Rimantu Kaukėnu, visais kitais. Jis bendravo tiesiogiai su krepšininkais ir kai jis tuos „makaronus kabindavo“, tai darė labai įtikinamai. Maniau, kad davęs žodį tiesiogiai žmonėms, su kuriais pasirašė kontraktus, jis negali meluoti“, – sunkiausius laikus prisimena P. Motiejūnas.
Įdomu tai, kad 2013 m. vasario pabaigoje Vilniuje vyko tradicinė „Knygų mugė“, kurioje rašytojo talentą turintis J. Plaza pristatinėjo savo grožinės literatūros romaną.
Ispanas kalbėjo apie knygą, jos įkvėpimo šaltinius, kantriai pasirašinėjo ir pozavo nuotraukoms su mugės lankytojais jau žinodamas, kad veikiausiai niekada neatgaus reikšmingos dalies savo santaupų.
Daugiau apie sunkiausius „Žalgirio“ laikus ir V. Romanovo bei jo aplinkos „makaronų kabinimo meną“ – tv3.lt interviu.
Kaip atsimenate tą laikotarpį, kai sužinojote, kad bankas iš tikrųjų griūna? – tv3.lt pradėjo pokalbį su P. Motiejūnu.
Tuo metu dirbau federacijoje. Tiesiog skaičiau, mačiau ir sekiau viešąją erdvę, kaip ir visi kiti. Nebuvo kalbų, kad teks grįžti į komandą. Visos mintys buvo federacijoje ir situaciją „Žalgiryje“ stebėjau iš šono, kas ten vyksta.
Kai viskas pradėjo griūti, grįžote gelbėti klubo tarsi greitoji pagalba...
Pažinojau daug klubo žmonių iš ankstesnio savo etapo „Žalgiryje“ – buvo ryšys su žaidėjais, administracija. Buvo skambutis ir prašymas, kad su Arvydu (Saboniu) ateitume ir perimtume komandą, o kiti žmonės prižiūrėtų areną.
Federacija jūsų turbūt nelabai norėjo paleisti?
Tą sezoną dirbau ir „Žalgiryje“, ir federacijoje. Buvo įsipareigojimai, aiškus 4 metų planas. Federacijos prezidentas buvo Arvydas, rinktinės treneris – Jonas Kazlauskas. Nebuvo taip, kad mečiau darbus federacijoje. Reikėjo daryti abu darbus. Toks etapas iki Europos čempionato Slovėnijoje ir buvo dirbant „per dvi kėdes“. Po Slovėnijos reikėjo rinktis, nes būtų neįmanoma ilgą laiką dirbti dviejų tokių darbų.
Tai buvo metai, kai po Slovėnijos čempionato federacija „išsidraskė“ labai rimtai...
Taip. Iš pradžių A. Sabonis su J. Kazlausku išėjo, po to pasitraukė Mindaugas Balčiūnas. Tada Arvydas su treneriu grįžo, o generalinio sekretoriaus vietą užėmė Mindaugas Špokas.
Ar teko tomis karščiausiomis dienomis bendrauti su Romanovu, ar jau buvo pabėgęs į Rusiją?
Jis buvo pabėgęs, bet buvo likus visa jo „chebra“, kuri „kabino makaronus“. Sakė, kad jie grąžins visas skolas, kad valdžia susimokiusi prieš juos, jie greit įrodys savo tiesą ir viskas grįš į savo vėžes. Paskui su juo (Romanovu) irgi buvau susitikęs, bet daugiausiai pokalbiai vyko per jo atstovus. Tų „makaronų“ aš po to dar girdėjau gal kokius 3–4 metus. Tarkime, padėkite parduoti jo namą, nes jis areštuotas. Padėkite tą ir aną. Jeigu padėsite, uždirbtų pinigų dalį skirsime žaidėjams. Plepalų buvo labai daug.
Šiaip ilgą laiką juo šventai tikėjau. Jis pasirašė kontraktus su broliais Lavrinovičiais, Rimantu Kaukėnu, visais kitais. Jis bendravo tiesiogiai su krepšininkais ir kai jis tuos „makaronus kabindavo“, tai darė labai įtikinamai. Maniau, kad davęs žodį tiesiogiai žmonėms, su kuriais pasirašė kontraktus, jis negali meluoti. Deja...
Kokių veiksmų ėmėtės pirmiausiai, kai viską reikėjo pradėti kuopti?
Pirminis tikslas buvo suprasti situaciją ir kažkiek išgelbėti sezoną. Buvo treneris Plaza, su kuriuo bandėme tą daryti. Aišku, negražu taip sakyti, bet darėme viską, kad kuo daugiau žaidėjų, kurie gavo kontaktus, galėtų išvažiuoti, o klubas galėtų sutaupyti. Tie, kurie liko, norėjome, kad žaistų stabiliai netgi suprasdami, kad tų pinigų nebus. Aišku, po to atsiskaitėme su visais, bet tam prireikė maždaug 5 metų.
Buvo sportinė ir finansinė dalis. Ūkio bankui buvo suteikta daug paskolų. Kai viskas pradėjo byrėti, reikėjo kalbėtis su valstybinėmis institucijomis. Man tai jau buvo antras raundas, nes vieną kartą jau buvo tą praėjęs, kai viskas areštuota ir nežinai, kaip sumokėti.
Ar turėjote saugiklį, kuris būtų apsaugojęs nuo visos komandos išsilakstymo?
Saugiklis tokioje situacijoje yra labai sudėtingas dalykas. Atsimenu, ir Plaza man sakydavo, kad ištrauk kažkokį kozirį, nes jau reikia. Mes mes tų kozirių neturėjome. Kai sąskaitoje -40 mln., nelabai iš kažkur tą kozirį gali ištraukti.
Kokios motyvacijos vedini komandoje liko treneris Plaza, lietuviai ir Marko Popovičius?
Vienas iš tų žmonių, kuris kvietė likti buvo Paulius Jankūnas. Mes jau buvome kartu dirbę ir „įėję“ į 2008–2009 m. krizę. Sakėme, „chebra, tikrai nebūsime tie, kurie specialiai klubą nuvarys į bankrotą ir jūsų pinigai nuplauks. Darysime viską, kad tie pinigai būtų. Jeigu išsilakstysime, tų pinigų tikrai nebus, bet jeigu užbaigsime sezoną, žingsnis po žingsnio kažkaip išsikuopsim.“ Jeigu būtų visi išsilakstę, klubas nebūtų žaidęs, būtų paskelbtas bankrotas ir niekas tų pinigų nebūtų atgavęs.
Tikriausiai vis tiek turėjote atsarginį variantą pabaigti sezoną su klubo dubleriais iš jaunimo sistemos?
Taip. Tai buvo „išlimo stadija“, kai tu nelabai žiūri rezultatų, o kreipi dėmesį į tai, kaip išlikti. Variantų buvo prigalvota įvairių.
Jono Miklovo knygoje teko skaityti istorijas apie žmonių aukotus pinigus „Žalgiriui“. Žmonių, kurie patys gyvena vargingai...
Čia buvo per pirmąją krizę. Tada buvome išleidę sertifikatus, organizavome žinomų atlikėjų koncertą, kurie sutiko koncertuoti neatlygintinai, o visos lėšos buvo sutelktos klubo gelbėjimui. Antroje krizėje jau kapanojomės patys. Nesinorėjo iš žmonių vėl prašyti. Neleido sąžinė. Aišku, tada jau turėjome areną, kas buvo esminis skirtumas nuo pirmosios krizės. Kai žaisdavome Halėje, neturėjome nieko. Kai turėjome areną, galėjome jau labiau laviruoti ir su bankais, turėti pamatą po kojomis.
Kokia ta istorija, kai per 2008–2009 m. krizę. į klubo ofisą atėjo garbingo amžiaus senjoras?
Sėdėjome aštuntame aukšte ir atėjo, sprendžiant iš išvaizdos, tikrai ne tas žmogus, kuris turėtų daug pinigų. Žmogus buvo varganai apsirengęs ir rankoje laikė dešimt litų kupiūrą. Pasisveikinau, paklausiau, kur jūs čia einate. Sako, „aš noriu „Žalgiriui“ padėti, kur man eiti?“
Buvo labai jautrus epizodas. Žmogus nuėjo į finansų skyrių, pasirašė, kad paaukojo „Žalgiriui“ 10 litų. Tokie dalykai primindavo, dėl ko tu kovoji. „Žalgiris“ visada buvo ir yra visos Lietuvos komanda. Tokie įvykiai duodavo impulsą, kad turime išgelbėti komandą ir negalvoti apie jokius bankrotus. Tai buvo geras emocinis užtaisas. Kaip ir tas koncertas, kai žinomi atlikėjai neėmė honoraro, dainavo tik tam, kas klubas būtų išgelbėtas. Labai jautėsi vienybė.
Pirmoji krizė jums asmeniškai buvo sunkesnė?
Manau, kad taip. Pirmoje buvo daugiau neaiškumo. Antrąjį kartą buvo didesnis šarvas ir daugiau žinių.
Sugrįžtant į 2013 m. krizę. Kas lėmė, kad per penkerius metus nuo bankroto galimybės tapote Eurolygos finalo ketverto komanda?
Tai yra komandinis darbas. Nepanikavome, nusibrėždavome, ką darome, kokie sekantys mūsų veiksmai. Turėjau šalia stiprius žmones, todėl tai tikrai ne mano nuopelnas. Klube dirbo ir dirba žmonės, kuriems rūpi. Be to, pavyko Šiaulių banką ir kitus partnerius įtikinti, kad mes nežaidžiame jokių žaidimų ir mums svarbiausia pastatyti šitą klubą ant kojų. Čia, manau, ir buvo sėkmės garantas.
Kaip baigėsi istorija su Ūkio banko indėliais? Juk visi žaidėjai, treneriai ir personalas buvo spaudžiamas laikyti savo santaupas Ūkio banke. O indėlius valstybė kompensuoja iki 100 tūkstančių.
Tie pinigai dingo visam laikui. Ten turėjo santaupų ir treneris Plaza, ir kiti turėjo. Gal ne viso gyvenimo, bet kažkiek tikrai. Visi nusiskandino, kaip ir visi kiti žmonės, kurie ten laikė daugiau nei 100 tūkstančių.
Bandėte padėti treneriui Plazai ir kitiems, kurie prarado savo santaupas?
Nuo pat pradžių klausiau, ar yra kažkokios galimybės tiems žmonėms susigrąžinti pinigus, nors tai nebuvo komandos pinigai. Pagal įstatymus buvo paskirtas bankroto administratorius ir niekas kažkokių lengvatų neturėjo. Visi žmonės stojo į tą pačią eilę ir turėjo iškentėti ir priimti tą realybę.
Niekas negalvojo ir netikėjo, kad tam bankui atsitiks taip, kaip atsitiko. Nei Vladimiras nei kiti iš tos sistemos niekada mūsų neįspėjo ir iki paskutinio sakė, kad viskas čia bus gerai. Vėliau Vladimiras tiems žmonėms per aplinkui žadėdavo, kad tuos pinigus mes jiems grąžinsime. Jie ateidavo pas mane, o aš pasakydavau, kad nieko negrąžinsime. Neturime atskiro langelio. Mus apgavo, kaip ir visus kitus, įskaitant komandą, trenerius.
Žmonės labai mėgo Plazą, bet yra tekę girdėti istorijų, kad jis yra veidmainiškas žmogus. Kokia jūsų nuomonė apie trenerį?
Puikus treneris ir puikus žmogus. Bendraujame, susirašome ir linkiu jam sėkmės.
O ką jis šiuo metu veikia?
Kiek žinau, šiuo metu yra be darbo, bet mielai to darbo imtųsi. Ne kasdien susirašome, bet tikrai tas ryšys yra išlikęs. Tai puikus žmogus, kuris mums labai padėjo per tą krizę. Esu jam labai dėkingas.
Jūsų nuomone, ar Plaza dar kada nors galėtų stoti prie Žalgirio vairo ar tai praeitas etapas?
Žinoma, kodėl gi ne? Durų vienas kitam nesame uždarę ir neturime dėl ko tai daryti.
Kokie saugikliai klube buvo įdiegti, kad tokio tokia krizinė situacija niekada nepasikartotų?
Situacija gali pasikartoti, nuo to niekas neapsaugotas. Bet dabar turime biudžeto diferenciaciją. Tada buvo taip, kad vienas žmogus, vienas bankas duodavo 90 proc. biudžeto. Taip buvo su „Snoro“ ir Ūkio bankais. Dabar pas mus šiek tiek mažiau nei 40 proc. biudžeto sudaro pajamos iš bilietų. Turime kelias pyrago dalis ir jeigu kažkuri sušlubuoja, galime tai amortizuoti per kelis metus ir nesugriūti. Aišku, taip pat kontroliuojame išlaidas, kad neprisisvaigti ir neiti „va bank“.
Dabar Lietuvoje veiklą vykdantys bankai, atrodo, tikrai dirba pelningai ir bankrotas jiems negresia. Koks jų požiūris į partnerystę su krepšinio klubais?
To noro nelabai yra. Kiek žinau, Šiaulių bankas turi sutartį su „Šiaulių“ klubu, Citadele yra generalinis Karaliaus Mindaugo taurės partneris, o daugiau, kaip matote, nieko nėra. Skandinaviški bankai turi „apsiginti“ savo potencialas partnerystes prieš pagrindinius vadovus ir visada „atsimušame“ į tą, kad skandinavams krepšinis nelabai įdomus.
O kokia praktika Eurolygoje?
Irgi nelabai. Anksčiau bankas rėmė „Unicaja“, dabar tokių klubų kaip ir nėra. Daugiau bankai remia futbolo klubus.
Dabar net keturi LKL klubai savo pavadinimuose turi lažybų bendrovių pavadinimus. Lygos titulinis partneris taip pat yra lažybų bendrovė. Kaip pats vertinate šią lažybininkų invaziją?
Žinote, čia viskas vyksta etapais. Kažkada buvo mobiliojo ryšio operatoriai – „Bitė“, tuometinis „Omnitel“. Kažkada, atrodo, didžiausias Eurolygos rėmėjas buvo „Telefonica“. Po to buvo greitųjų kreditų laikas, o dabar – lažybininkų. Ratas turėtų prasisukti ir ateityje atsiras kažkas kitas.
Šiaip yra aiškūs kontrolės mechanizmai, visi pasirašome, jau net nekalbu apie žaidėjus, taisykles dėl statymų. Nemanau, kad šiais laikais galima kažkaip gudrauti ir apgaudinėti.
O kaip pačios reklamos? Erzina, o gal patinka?
Jeigu klausiate kaip žiūrovo – taip, erzina. Ar norėčiau, kad komandų pavadinimai būtų kiti? Norėčiau. Bet suprantu klubų vadovus. Kitaip mes nesurinksime tų biudžetų, neturėsime tokio lygio žaidėjų ir tokio lygio krepšinio. Realybė diktuoja tokius dalykus. Ar galime padaryti kitaip? Norėtųsi, bet reikia iki to priaugti.
Esate nusistatę ribą, už kokią sumą partneris galėtų įsiterpti šalia „Žalgirio“ pavadinimo?
Esame sakę, kad ne mažiau milijono eurų. Mes apie patį pavadinimo keitimą net nekalbame, galėtume tik kažką pridėti, bet tai turi būti labai ženklus finansinis pastiprinimas.
O kaip žiūrite į kriptovaliutų reikalus? Turbūt apsidžiaugėte, kad nespėjote į ten įlįsti labai giliai?
Stebim tą rinką. Buvo norinčių, kad ten lįstume, bet norime išsaugoti savo vardą ir jeigu einame, tai einame labai atsargiai. Dėl to ir dabar neskubėjome. Daug sporto nuo to nukentėjo, dėl ko nėra smagu. O mums patiems smagu, kad mes patys iš to nepridarėme bėdų.
Kaip dėl „Žalgirio“ e-sporto sekcijos? Įmanoma iš to uždirbti?
Mes manome, kad klubams Europoje – nelabai. Eurolyga buvo tas kelrodis, kad reikia tą daryti. Dabar tą turi labai mažai klubų kas arba niekas neturi. Federacijai gal yra kitaip, nes jie į tą dalyką eina per nacionalines rinktines, bet mes tą nišą uždarėme ir kol kas nematome perspektyvų.
Jau kitą sekmadienį – savivaldos rinkimai. Ar „Žalgirio“ finansams gali turėti įtakos Kauno mero ir miesto tarybos rinkimų rezultatai?
Mes, kaip klubas, esame apolitiški. Galvojame, kad kas bebūtų meru, tam turi rūpėti „Žalgiris“. Kas bebūtų, eisime ir kalbėsimės, nes manome, kad „Žalgiris“ yra neatskiriama Kauno dalis. Reikia pridėti, kad su dabartiniu meru ir jo komanda puikiai sutariame ir rinkimų laukiame ramiai. Manome, kad tai neturi būti politinis klausimas.
Į pabaigą eina „Žalgirio“ Eurolygos A licencija, kuri dešimtmečiui buvo suteikta dar 2015 m. Kokiame taške esate dėl licencijos pratęsimo?
Kol kas nelabai ką yra komentuoti. Analizuojame situaciją, einame išvien su klubais ir nemanau, kad čia bus kažkokių persiskirstymų. Gal po metų kažkas bus jau aiškiau.
Šiuo metu generalinis „Žalgirio“ partneris – naujos kartos televizija „Go3“. Ar esate patenkinti bendradarbiavimu?
Tikrai taip. Puikios transliacijos, išskirtinis vaizdo turinys, reportažai, apžvalgos, dokumentika. Daug krepšinio ir viskas daroma aukščiausiu lygiu. Labai džiaugiamės turėdami tokį generalinį partnerį.
