REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šeštadienį (05.10) „Naujasis Baltijos šokis“ pateikė intensyviausią programą, kuri dėl absurdiškiausių poilsio ir darbo dienų rokiruočių pasirodė itin varginanti. Po iš praėjusio penktadienio atkeltos darbo dienos – beveik šešios valandos akis į akį su judesiu pasakojamomis istorijomis, dalijamomis mintimis, meninių idėjų rezultatais. Šioje gausioje programoje pirmą kartą pasirodė ir festivalio dalyviai lietuviai.

REKLAMA
REKLAMA

Švedų choreografo Martino Forsbergo kompozicijos maloniai nuteikė blaiviu kūrybinių gebėjimų ir laiko santykiu – keliolikos minučių pakako atskleisti ir choreografo mintis, ir atlikėjų kalbos savitumą. Griežta, racionali „In Style wih Pleasure“ plastika, kaip ir daugelyje šiuolaikinio šokio kompozicijų, derina konceptualią choreografijos architektoniką ir spontaniškus, netikėtus elementus – tiek kalbant apie bendrą struktūrą, tiek apie atlikėjų santykius ir jų individualią plastiką.

REKLAMA

Vis pasigirstančios vyrų choro atliekamos melodijos turėtų kurti tam tikrą vertybinę įtampą, konfliktą tarp garso ir judesio, proto ir jausmų, bet šis sprendimas suveikia tik iš dalies. Kai kurie choreografiniai sumanymai, šokėjų plastinės faktūrų derinys, jų racionalus požiūris į savo atliekamą darbą įtikina, bet visuma vis dėlto lieka daugiau mechaninė, nauja meninė kokybė formuojasi sunkiai.




„Redo“

Šokio dialogas „Redo“ savo braižu panašus – kiek skiriasi šio epizodo vaizdinis pavidalas, formuojamas nešiojamo šviestuvo, kartais sukuriančio efektingų šešėlinių vaizdinių, o kartais tiesiog akinančio žiūrovus (nors reikia pasakyti, kad tuo atlikėjos tikrai nepiktnaudžiavo ir kreipdamos šviesos liežuvį į salę daugiausiai taikė į lubas). Pasauline premjera pagerbti festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ žiūrovai galėjo įsitikinti kryptingais choreografo ieškojimais, krypstančiais intelektualinių šaradų link (net ir programėlėje aiškinant pavadinimo dviprasmybes, kurios, akivaizdu, siekiamos atspindėti ir judesio kalba).

REKLAMA
REKLAMA

Antrojoje dalyje pasirodė „Aura“ – seniausias, didžiausią patirtį ir ko gero nuosekliausią praktiką turintis šiuolaikinio šokio kolektyvas Lietuvoje. Pernykštė premjera „Tabula rasa“, sukurta Kanados choreografės Barbaros Bourget, pirmaisias vaizdais nuteikė maloniai – santūri plastinė kalba, iškalbingi, bet vengiantys manieringumo judesiai, savitas solo ir duetinių scenų erdvinis sprendimas, apgaubtas švelnios šviesos, balkšvų kostiumų, nereikalingas emocijas slepiantis po baltu šokėjų veidų grimu, skleidė trapių jausmų estetiką. Avanscenoje įtaisytų trijų prožektorių dėka buvo sukurtas dinamiškas, šešėliais mirguliuojantis spektaklio prasmių laukas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA



„Tabula rasa“

Vis dėlto įpusėjusi „Tabula rasa“ tarytum užsikirto, spektaklio kuriamos emocijos pradėjo kartotis, tarytum suktis ratu, į salę pasklido meditavyvi monotonija, deja, būdinga daugeliui pastaraisiais metais matytų šokio spektaklių. Šis užkratas lydėjo ir kitus šeštadieninio vakaro dalyvius.

„Auros“ atlikėjams visada buvo būdinga aukšta atlikimo kultūra, tuščių plastinių efektų, ironijos atsisakymas – šie bruožai itin derėjo prie Arvo Parto muzikos, šiuolaikiškumą išsaugančios be radikalių eksperimentų.

REKLAMA

Tam tikru teatriniu eksperimentu galima vadinti Gyčio Ivanausko šokio teatro spektaklį „8 m2”, kuris festivalio proga buvo perkeltas iš „Domino“ teatro į Mažąją Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną. Eklektiką, paradoksą ir fragmentiškumą išpažįstanti G. Ivanausko režisūra, derinama su tango parafrazėmis prisodrinta Brigitos Urbietytės choreografija, neįtikino – G. Ivanauskui, tarytum ir atsakingam už bendrą meninį rezultatą, būdinga slėptis po autoironijos kauke, žongliruoti paradoksų akibrokštais, kurie natūraliai perkeliami ir į atskirų personažų įkūnijamus personažus. Atlikėjų grupė, įsikūrusi ribotoje 8 kvadratinių metrų erdvėje, tiesiog leidžia laiką be ypatingo tikslo, tačiau artistinės, vaidybinės priemonės spektaklyje naudojamos netolygiai, dirbtinai pabrėžia abejingas, buitiškas intonacijas – kasymasis, į užpakalį įlindusių kelnių taisymas ir t.t.

REKLAMA

Vienodą duetų virtinę pagyvina pagarsėjęs šio spektaklio personažas – Voverė, kurį laiką lyg suakmenėjusi kūpsanti scenos gilumoje, o paskui Akmeninio svečio žingsniais šviesos taku išeinanti į avansceną atlikti alijošiaus puošimo ritualo. Ji tampa ir veikėjų, ir žiūrovų numylėtine – vienas iš pirmųjų aktyviai ją dulkina ant sudedamosios lovelės, o antrieji daugumą Voverės scenų dosniai apdovanoja juoku.

Tačiau iš esmės šis keistas spektaklis, pripildytas banalių daiktų (laiks nuo laiko kokį nors reklaminį siužetą transliuojantis televizorius, lovelė su sovietinių laikų „adijalu“, veidrodinis diskotekų gaublys) ir garsų (populiarūs šlageriai su jų žiopčiojimais į mikrofoną) nesukuria naujos, didesnę meninę vertę turinčios kokybės, ir jam pasibaigus simpatijų lieka tiek, kiek jų jauti konkrečiam atlikėjui atskirai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ilgą naujųjų šokių vakarą užbaigė Menų spaustuvės Vienoje salėje pristatyta Latvijos šiuolaikinio šokio programa, sudaryta net iš trijų – moterų, vyrų ir mišraus – ansamblių rinkinio. Pirmoji pasirodė Olgos Žitluchinos šokio trupė, parodžiusi spektaklį „Dviratis“. Choreografė neblogai pažįstama festivalio žiūrovams ir įvaldžiusi šiuolaikinio šokio leksiką, kaip ir jos artistai – dvi moterys ir du vyrai. Pradėjusi spektaklį dešinėje pusėje į žiūrovus nutysusioje šviesos juostoje, autorė supažindina su atlikėjais ir kostiumų aksesuarais sukuria daugybės spektaklio dalyvių iliuziją. Čia kontrastingame apšvietime ryškėjančios pozos, šokėjų susidūrimai sudomina judesių deriniais, kuriuos vėliau choreografė perkelia į scenos gale iškleidžiamą šoninio apšvietimo juostą, už kurios išsirikiavę šokėjai ryškioje šviesoje maudo kas kojas, kas galvą, kas nugarą.

REKLAMA



„Dviratis“

Monotonijos, jausminių, prasminių pasikartojimų šiam spektakliui taip pat nepavyko išvengti, nors buvo įvestas ir verbalinis elementas – taip pat greitai įkyrėję klausimai, matyt, adresuoti konkrečiam trupės šokėjui: „Valera, ty dyšyš?“ (Valera, ar tu kvėpuoji?) Galbūt kokios repeticijos metu atsiradęs sprendimas priklauso prie tų tuščių šiuolaikinio šokio spektaklio puošmenų ir klaidinamai veda keliu, netrukus pasibaigiančiu akligatviu.

Kvėpavimo sutrikimai lydėjo kitą kompoziciją – „Troškulys“, kurią sukūrė Elina Breicė, o pašoko penkios bakchantės su storais vilnoniais sarafanais. Spektaklio pavadinimą pateisino scenos viršuje įtaisyta vandens talpa, valdoma nuotoliniu pultu – žemyn srūvanti vandens čiurkšlė girdė atlikėjas, merkė jų drabužius, virto agresyvia scenoje besiblaškančių šokėjų energija, prasiveržiančia erzinančiais šūksniais ir šnopavimais. Stiprios, viena kitą vis apsukančios, pakeliančios šokėjos spektakliui atidavė daug fizinės energijos, bet jos antplūdį nepajuntant prasminės būtinybės atlaikyti buvo gana sunku.

REKLAMA



„Troškulys“

Paskutinioji programoje buvo choreografės Rutos Nordmanes spektaklio „Keturiese valtimi“ 30 minučių ištrauka (įdomu, kiek trunka visas spektaklis?), atlikta keturių stiprių, energingų, gražių, lyg iš solidžios vyriškos produkcijos reklamų nužengusių vaikinų. Machistinės spektaklio intonacijos tarytum ironizuojamos, nuolat kartojant grubų bereikšmį klausimą „Čio?“, bet sunkoka pagauti gilesnę nuolat judančių, šokinėjančių šokio pavidalų prasmę. Skirtingai nuo kitų šį vakarą matytų spektaklių jame šokio ir judesio buvo su kaupu. Iš tikrųjų šiuolaikiniu šokiu iki viršaus prisodrintam organizmui malonu išgirsti nuoseklesnę melodiją, matyti pagal tradicinės choreografijos dėsnius kuriamą formą, bet po kelių minučių atsigauna kiti vertinimo refleksai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA



„Keturiese valtimi“

Tarpusavio konkurencija (tikriausiai tai ženklina mėlynė vieno šokėjo paakyje – tikra ar sukurta grimo), įžūloki žvilgsniai, laidomi į žiūrovus (žiūroves), sulaukia grįžtamosios reakcijos – kūniški, erotiški signalai, skleidžiami pavydėtinai treniruotų kūnų pro plieninius raumenis supančius atlapotus skvernus, buvo apdovanojami akivaizdžiai pagyvėjusiu dėmesiu ir aplodismentais, kuriuose pasigirdo ir sunkios šokio darbo dienos pabaigą ženklinantis džiugesys.

Michailo Raškovskio nuotraukos

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų