REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prasidėjęs prie pat naujosios Europos slenksčio - balandžio 29 d. - kasmetinis Tarptautinis festivalis “Naujasis Baltijos šokis ’04” gegužės 2 d. baigsis jau kitoje politinėje ir kultūrinėje erdvėje. Pirmieji šokio šuolį į Europą pradėjo lietuviai - vakar (04.29) parodyta didžioji dalis lietuviškos festivalio programos.

REKLAMA
REKLAMA

Aktorės ir režisierės Birutės Mar (cinkevičiūtės) projekte - Igorio Stravinskio “Kareivio istorijoje” - šokio nėra labai daug, nėra jis čia ir svarbiausias meninės visumos komponentas. Choreografė Birutė Banevičiūtė nesudėtingais plastiniais štrichais tik paryškino šį kiek mažiau nei valandą “skaitomą, grojamą ir šokamą” kūrinį, kuriame vis dėlto svarbiausias liko išraiškingai intonuojamas tekstas ir Roberto Šerveniko vadovaujamo orkestro muzikiniai intarpai. Spektaklis, pirmą kartą parodytas 2003 m. pabaigoje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, antrą kartą žiūrint nebepasirodė toks šviežias ir įdomus - galbūt prarado poveikį spontaniškais atrodę teksto netikėtumai ir artistinės bei režisūrinės staigmenos. Nacionalinio teatro didžioji scena pasirodė tamsoka, nors Artūro Šimonio scenografinis sprendimas prie jos visiškai gerai prisitaikė.

REKLAMA

Šokio festivalio kontekste (į kurį pateko šis B. Mar projektas) dera daugiau dėmesio atkreipti būtent šokiu reiškiamoms spektaklio idėjoms - o joms, antrą kartą žiūrint, stinga ryžtingumo ir aiškumo, griežtesnės struktūros. Groteskiškam, “lubokiškam” veikalo stiliui papildyti B. Banevičiūtė surado pakankamai organiškų atskirų judesių bei nesudėtingais deriniais besiremiančių kompozicijų, tačiau norėtųsi labiau apskaičiuotos, “intelektualizuotos” erdvinės choreografinės formos, taip pat - labiau artikuliuotos, darnesnės plastinės atlikėjų komunikacijos.

REKLAMA
REKLAMA

Pirmosios “Kareivio istorijos” masalas - Gytis Ivanauskas, vaidinęs Nelabąjį - vakar klaidžiojo painiais psichologiniais ir egzistenciniais Gintaro Varno ir Fiodoro Dostojevskio “Nusikaltimo ir bausmės” labirintais, todėl jį pakeitė Eimutis Kvoščiauskas - iš ankstesniųjų sceninių darbų pažįstamas kaip įdomus aktorius. “Kareivio istorijoje” jam teko įsikūnyti ne tik į Nelabąjį, bet ir į G. Ivanauską, kurio plastikai pritaikyta personažo forma pasirodė ankštoka (lygiai kaip ir tas baltumu akinantis kostiumas), todėl vertėtų pagalvoti apie kitokią šiam aktoriui skirto vaidmens choreografinę traktuotę. Kiek aukštesnis, kitokios kūno sandaros bei savitos judesių sklaidos, E. Kvoščiauskas visai neblogai atkartojo tuos vingrius, rafinuotus stypčiojimų bei besivartymų pas, siekdamas judesį papildyti adekvačiomis žvilgsnių bei mimikos reakcijomis, tačiau buvo akivaizdu, kad aktoriui tokia išorinė forma nėra visiškai priimtina - o turinys (tikrąja šio žodžio prasme) galėjo pasirodyti nepriimtinas R. Šervenikui, ant kurio kupros spektaklio pabaigoje vėl stryktelėjo šį kartą kiek augalotesnis ir aukštesnis Nelabasis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aurelijus Liškauskas gana nuosekliai atliko Kareivio vaidmenį, dvi krypuojančias princeses vaidino Indrė Pačėsaitė ir Sigita Mikalauskaitė - tai pakankamai individualios artistės, tačiau bendrose scenose kartais norėtųsi ne tiek artistiškai ryškių, kiek plastiškai darnių, kad ir prislopintų, judesių.

Lietuvos muzikos akademijos ir Lietuvos šokio informacijos centro 2003 m. prodiusuotas Airos Naginevičiūtės “Processus” festivalio proga buvo išlaisvintas iš Senosios spaustuvės Maironio gatvėje atmosferos. Šis šiuolaikinio šokio choreografijos klasika tapęs kūrinys (pernai už jį A. Naginevičiūtė pelnė geriausios metų choreografės laurus) pasirodė išbaigtas, pakankamai plastiškai ir emociškai koncentruotas, tikslingai išnaudojantis visus į šio projekto receptą įtrauktus komponentus.

REKLAMA

Minčių lėkštumui besipriešinantis filosofinis karkasas atitaria jau senokai šiuolaikiniame lietuvių šokyje gyvuojančiai tradicijai kūrybą sutapatinti su žmogaus dvasinių pastangų analize; tačiau nuo neišsprendžiamų egzistencinių dilemų sunkio “Procesus” apsaugo aiški, įvairi ir kontrastinga - todėl nenuobodi - plastinė forma, tinkamai sujungta su muzikine spektaklio erdve, taip pat kokybiška vaizdinė dramaturgija: Rūtos Biliūnaitės kostiumai, vaizdo projekcijos ir Romualdo Treinio šviesos, o labiausiai - rimtas, sutelktumu, savotišku misionieriškumu spinduliuojančios artistinės Godos Laurinavičiūtės, Agnės Ramanauskaitės, Editos Stundytės, Giedrės Subotinaitės, Brigitos Urbietytės, Mantos Stabačinsko ir Pauliaus Tamolės pastangos.

REKLAMA

Vakarinėje festivalio dalyje parodyta pati naujausia Anželikos Cholinos šokio teatro premjera “Mėnesiena”, kurią pastatė choreografai Andrius Katinas ir suomė Maria Saivosalmi. Neįsipareigojanti ir neįpareigojanti choreografinė istorija tokiems tikslams pasiekti pasirodė jaunatviškai ilgoka - choreografinių motyvų pasikartojimams kartais trūko motyvacijos, artistų šėliojimai - kad ir organiški - kartą kitą atrodė tuščiai chaotiški.

Įdomi spektaklio vaizdų faktūra - apšvietimas, sukomponuotas iš daugybės įvairiuose aukščiuose kybančių lempų (beveik visada garantuojantis reikiamą emocinį – kas, kad atvirukinį - efektą), daugiasluoksniai, šiltų įvairaus intensyvumo rudų atspalvių savotiška retro dvasia stilizuoti Marijos Benetytės kostiumai, scenos kampe stūksantys margaraščių kilimų rietimai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tos puošiančios spektaklį materialios detalės buvo papildytos irgi dažnai save pateisinančiais sumanymais - degtukų liepsnelėmis, iš mirguliuojančiai apšviestų veidų sukuriančiomis paslaptingai jaukią naktinę meilės lūkesčių pritvinkusią nuotaiką, paaugliškais juokais ir kikenimu ir atsainiu dainavimu, retkarčiais antrinančiu pagrindinėms muzikinėms temoms.

“Mėnesienos” artistai - Indrė Bacevičiūtė, Raimonda Gudavičiūtė, Indrė Pačėsaitė, Edita Stundytė, Donaldas Bakėjus, Andrius Žužžalkinas - visai organiškai įsijaučia į spalvingą judesių ir nuotaikų šėlsmą; ypač brandžiai atrodo A. Žužžalkino šokis - artistas nejaučia įtampos, jis kartais mąslus, kartais atsipalaidavęs ir visad - plastiškai pasitempęs.

Antroje vakarinio šokio seanso dalyje Atviros kūrybos teatras iš Lenkijos parodė pusvalandžio trukmės kompoziciją “Taip aišku” - ją sukūrė ir atliko Beata Owczarek ir Januszas Skubaczkowskis. Ir choreografija, ir šokis pasirodė gana įdomūs - tuščioje scenoje, dešiniau paryškintoje plačia nuo lubų besidriekiančia raudono aksomo juosta, šiuolaikinio šokio plastiką įvaldę šokėjai pateikė dinamišką, išradingą, santūriais sceninės elgsenos bei šokio paradoksais pagrįstą koliažą - čia pakako ir judesių sinchroniškumo, ir artistinio išgyvenimų individualumo, įdomaus judesius papildančios klosčių bei draperijų reljefo; visa tai nepretendavo užimti daugiau laiko, nei reikia norimoms choreografinėms idėjoms perteikti.Helmutas Šabasevičius

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų