Įsėdus prie šiuolaikinio automobilio vairo, tenka susidurti su pačiais įvairiausiais transporto priemonės valdymo būdais. Skiriasi ne tik multimedijos, klimato kontrolės ar apšvietimo sistemos, bet ir važiavimo krypties pasirinkimas – ypač tuomet, kai automobilyje sumontuota automatinė pavarų dėžė.
Daugiau naujienų iš spalvingo automobilių pasaulio – specialioje „Automobilių kultūra“ rubrikoje.
Nors mechaninės pavarų dėžės atveju inovacijos dažniausiai apsiriboja tik svirties forma arba jos sumontavimo vieta, automatinės transmisijos valdymas atveria kur kas platesnius horizontus.
Gali pasirodyti, kad pastangos modernizuoti automatinės pavarų dėžės svirtį yra išimtinai dvidešimt pirmojo amžiaus tendencija, tačiau realybėje pirmieji eksperimentai prasidėjo dar praėjusio amžiaus viduryje.
Jau tuomet JAV automobilių milžinės, tokios kaip „Chrysler“, „Mercury“, „Packard“ ir AMC, bandė pakeisti tradicinę mechaninę svirtį mygtukiniu valdymu. Kadangi tuo metu neegzistavo jokio vieningo standarto, kiekvienas gamintojas pavarų pasirinkimo schemą išdėliodavo savaip.
Chaotiškų sprendimų gausa sustojo tik 1966 metais, kai Jungtinių Valstijų Nacionalinė greitkelių eismo saugumo administracija (NHTSA) išleido specialią taisyklę, žinomą kaip „Standard Gear Quadrant For Automotive Vehicles“. Šis dokumentas įtvirtino griežtą režimų seką – „P-R-N-D-L“, kuri iš esmės nepakito iki pat šių dienų.
Iš pradžių šis reikalavimas buvo privalomas tik valstybinėms institucijoms priklausantiems automobiliams, bet vėliau tapo visuotiniu standartu. Pagrindinė taisyklės idėja buvo labai aiški: tarp atbulinės eigos (R) ir važiavimo į priekį (D) padėčių privalo būti laisva pavara.
Tuo tarpu Europoje rečiau sutinkama „L“ padėtis reiškė važiavimą į priekį su palėtintos pavaros funkcija, kuri buvo itin naudinga veliant sunkias priekabas, namelius ant ratų.
Svarbu paminėti, kad šis standartas neuždraudė mygtukinio pavarų valdymo. Tokios sistemos, kartu su klasikinėmis svirtimis, retkarčiais buvo siūlomos ir toliau, tačiau naujoji taisyklė visiems laikams standartizavo pavarų perjungimo režimų eiliškumą.
Šis reikalavimas galioja ir šiandien, nepaisant to, kad šiuolaikinių automobilių pavarų svirtys įgauna pačias netikėčiausias formas. Pavyzdžiui, dabar dažnai naudojami sukamieji ratukai ar mažytės elektroninės svirtelės, kai „D“ arba „R“ režimų įjungimas yra tik elektrinis impulsas, kurio neįmanoma patvirtinti vien vizualiai įvertinus fizinę svirties padėtį.
Nepaisant technologinės pažangos, taisyklė, kad perėjimas nuo „R“ prie „D“ reikalauja dviejų judesių, išlieka aktuali. Tai užtikrina neutralaus režimo funkcijos išsaugojimą.
Šis principas taikomas ir ant vairo kolonėlės montuojamiems valdikliams, kurie jau daugelį metų yra „Mercedes-Benz“ vizitinė kortelė, o pastaruoju metu tokį sprendimą pamėgo ir „Renault“.
Dar toliau žengė „Tesla“ – šiuose elektromobiliuose pavarų svirtis tapo virtuali. Ji atvaizduojama jutikliniame ekrane kaip automobilio simbolis, kurį pirštu reikia braukti į priekį („D“) arba atgal („R“). Įdomu tai, kad NHTSA iš eismo saugumo perspektyvos šiai virtualiai valdymo koncepcijai kol kas neturi jokių priekaištų.
Vis dėlto, automatinės pavarų dėžės valdymo paprastumas ir ergonomika tebelieka karštų diskusijų objektu. Tam tikros vartotojų teisių gynimo organizacijos JAV, pavyzdžiui, leidinys „Consumer Reports“, šį parametrą griežtai vertina ir įtraukia į galutinius automobilių reitingus.
Be to, dar visai neseniai NHTSA sulaukė daugybės vairuotojų skundų dėl „Stellantis“ grupės automobiliuose montuojamų sukamųjų pavarų ratukų. Tai atrodo gana keistai, kadangi beveik identiškus sprendimus jau kurį laiką naudoja „Ford“, „Jaguar“ ir „Land Rover“, tačiau šių markių atveju vairuotojų pasipiktinimo bangos išvengta.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
