Įspūdingo dydžio lovatiesės kūrėja bando suskaičiuoti ir kiek valandų šiam rankų darbo kūriniui prireikė: „Vienai eilutei surišti ir sukarpyti reikia 2 valandų, tai jeigu yra 79 eilės... 25 dienos po 8 valandas čia sudėta mažiausiai.“
Tiesa, ramygalietė menininkė ir mokytoja neturėjo galimybės kasdien tiek valandų skirti, tad užtiesalo gamyba su pertraukomis užtruko bene porą metų.
„Didžiausios sąnaudos yra laikas, nes medžiagos, kad ir tokiam dideliam darbui, jos iki 100 eurų. Tai čia ir mokinės man padėjo, ypatingai pačią pabaigą, kada aš viltį jau buvau praradusi, kad čia įveiksiu, man padėjo dukra“, – pasakoja mokytoja Laima Kiškienė.
O kantrybės ir kruopštumo tokiam darbui tikrai reikia. Moteris rodo, kaip siūlus vynioja, mazgelius riša ir siūlų burbuliukus karpo ant nedidelio rėmelio. Gerokai didesnis iššūkis buvo rišant didžiulį lovos užtiesalą:
„Pradedi va nuo ten, čia tęsi, tad va šitaip eini horizontaliai, tada vėl aukštyn, žemyn.“
Rišimo technikos kūrybinga dailės mokytoja mokėsi internete. Sako ieškojo, ką naujo ir įdomaus pasiūlyti mergaičių būreliui. Paskui mokytoja išsiaiškino, kad tokia technika Lietuvoje buvo žinoma prieš daugelį metų.
„Lietuvoj tas rankdarbis gyvena mažiausiai 100 metų, tai yra sena technika, bet, aišku, mūsų močiutės darydavo mažus darbelius, pagalvėles“, – kalba Laima.
Mokytoja Laima sako, vos pabandžiusi pamilo šią techniką. Tad ne tik pati pasinėrė į jos subtilybių paieškas, bet ir kitus mielai mokė.
„Sunaudojau savo visus likučius per daugybę metų, iš dėžių, iš maišų ištraukiau tuos siūlus ir man taip patiko, kad aš pradėjau pirkti siūlus. Ir tas entuziazmas, tas pakilimas, čia taip nauja, taip švelnu, taip minkšta“, – sako Laima.
O beveik dvejus metus rištas margaspalvis lovos užtiesalas – dovana menininkės sielos draugei, kuris netrukus iškeliaus į jos namus: „Dar, kai nuimsim, dar, kai pajusim tą minkštumą, sunkumą jo. Čia ne vienas kilogramas siūlų, tokia bumbuliukų jūra.“
