Peteris Watkinsas, radikalus britų filmų kūrėjas, pelnęs „Oskarą“ už kontroversišką dramą-dokumentiką „Karo žaidimas“ (angl. The War Game) apie branduolinę ataką Didžiojoje Britanijoje, mirė sulaukęs 90 metų, rašoma „The Guardian“.
Bekompromisis žmogus
Šeima pranešime nurodė, kad jis mirė ketvirtadienį ligoninėje Burganefe (Bourganeuf), netoli mažo Felleteno (Felletin) miestelio centrinėje Prancūzijoje, kur gyveno 25 metus. Jie pridūrė: „Kino pasaulis netenka vieno ryškiausių, išradingiausių ir neklasifikuojamų balsų. Norėtume padėkoti visiems, kurie jį palaikė šioje ilgoje ir kartais vienišoje kovoje.“
P. Watkinsas buvo bekompromisis žmogus, kuris susidūrė su „BBC“ po to, kai ši transliacijų tinkle neatidavė eterio „Karo žaidimui“, o vėliau pats pasirinko klajoklišką filmų kūrimo egzistenciją, ieškodamas paramos užsienyje. Jis buvo atsargus su spauda.
Retai duodamas interviu, 2000 m. „ The Guardian“ jis kalbėjo esąs „tas, kuris 30 metų dirbo, kad padėtų pakeisti galios balansą tarp visuomenės ir televizijos“. Jis pridūrė: „Jei televizija būtų pasirinkusi alternatyvią kryptį 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose ir dirbusi atviriau, šiandienos pasaulinė visuomenė būtų žymiai žmogiškesnė ir teisingesnė.“
Gimimas ir Karjera
Gimęs 1935 m. Norbitone (Norbiton), Surėjuje (Surrey), Watkinsas studijavo Karališkojoje dramos meno akademijoje (Rada) po nacionalinės tarnybos, sakydamas „Guardian“: „Neketinu nukreipti savo šautuvo į žmogų.“ Sukūręs eilę trumpametražių filmų, įskaitant „Užmiršti veidai“ (Forgotten Faces) apie Vengrijos sukilimą, Watkinsas prisijungė prie „BBC“ 1962 m. Vėliau jam buvo pasiūlyta sukurti filmą apie Kalodeno mūšį (Battle of Culloden), „Mėsininko“ Kamberlando (Cumberland) pergalę prieš jakobitų pajėgas 1746 m. Watkinso filmas, parodytas 1964 m., buvo pradininkas dėl savo tiesioginio ir realistiško pojūčio, naudojant šiuolaikines naujienų technikas ir neprofesionalius aktorius.
Vėliau Watkinsas sukūrė „Karo žaidimą“, dar vieną pseudo-dokumentiką, bet šįkart apie branduolinį smūgį Kenterberio (Canterbury) mieste Kente. Režisieriaus Alexo Coxo apibūdintas kaip „didis, aistringas“ filmas, suteikęs balsą paprastiems žmonėms, „Karo žaidimas“ buvo atšauktas 1965 m. planuotoje transliacijoje, pasak „BBC“ atsakymo į klausimą Parlamente, nes buvo „pernelyg šiurpinantis“, neigiant, kad buvo darytas išorinis spaudimas jį pašalinti. Nepaisant to, filmas 1967 m. laimėjo „Oskarą“ už geriausią dokumentinį filmą ir sulaukė atviro JAV kritikų, įskaitant Rogerį Ebertą, pagyrimo, kuris kai kurias scenas apibūdino kaip „tikrai šiurpiausias kada nors nufilmuotas“. „Karo žaidimas“ per televiziją buvo parodytas tik 1985 m., minint 40-ąsias branduolinės atakos Hirošimoje metines.
Konfliktai ir gyvenimas Lietuvoje
Dėl konfliktų su „BBC“ hierarchija, Watkinsas buvo priverstas ieškoti laimės kitur, tad po to, kai BBC uždraudė „Karo žaidimus“, režisierius paliko Didžiąją Britaniją ir iki 1990-ųjų gyveno bei kūrė Švedijoje, Norvegijoje, Australijoje, Danijoje, JAV ir Kanadoje. Trylika metų P. Watkinsas su žmona Vida Urbonavičius praleido Lietuvoje, o vėliau persikėlė į Prancūziją.
1967 m. jis režisavo vaidybinį filmą „Privilegija“ (Privilege), dar vieną pseudo-dokumentiką su radikalia pakraipa, apie popžvaigždę (vaidinamą realaus gyvenimo muzikanto Paulo Joneso), kuri manipuliuojama, kad taptų kulto lyderiu, siekiant atitraukti gyventojų dėmesį nuo politikos. 1971 m. jo JAV sukurtas filmas „Bausmės parkas“ (Punishment Park) buvo dar viena provokacija, įsivaizduojanti „Bado žaidynių“ tipo situaciją, kai radikalus ir liberalus medžioja Nacionalinė gvardija.
Po to Watkinsas sukūrė biografinį filmą apie tapytoją Edvardą Munchą, kuris iš pradžių buvo parodytas Norvegijos televizijoje 1974 m., bet vėliau išleistas kino teatruose, ir kurį „Guardian“ apibūdino kaip „keturių valandų nepaprasto grožio filmą“. Po jo Watkinsas sukūrė eilę filmų Skandinavijoje, kulminuojant „Laisvamaniui“ (The Freethinker), dar vienam ilgam skandinavų menininko, dramaturgo Augusto Strindbergo, portretui. Be jų, nuo 1983 iki 1987 m. Watkinsas sukūrė 873 minučių dokumentinį filmą „Kelionė“ (The Journey) apie paprastų žmonių supratimą apie branduolinius ginklus; jis laikomas ilgiausiu kada nors sukurtu neeksperimentiniu filmu.
Paskutinis Watkinso filmas buvo „Komuna“ (The Commune), 345 minučių 1871 m. darbininkų sukilimo Paryžiuje rekonstravimas, naudojant Brechto stiliaus technikas, pirmą kartą parodytas Musée d’Orsay 2000 m. kovo mėnesį, o vėliau transliuotas per televiziją.
Watkinsas buvo vedęs du kartus ir paliko du sūnus – Patricką ir Gerardą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
