Per paskutinius metus ne vieną protesto akciją surengė studentai ir mokytojai, kai kuriuos aštrius švietimo sistemos klausimus kėlė mokinių tėvai. Įtampą keliantis mokyklų tinklo optimizavimas, krepšelių dalybos ir studentų pastebėjimai apie studijų kokybę – tai tik keletas problemų, kurios užgrius naujųjų Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų pečius. Apie tai, kokių pokyčių galima tikėtis švietimo sektoriuje, kalbamės su naujuoju švietimo ir mokslo ministru Dainiumi Pavalkiu.
Kai dar nežinojote, kad teks perimti visos švietimo sistemos vairą, kokios švietimo sektoriaus problemos labiausiai badė akis stebint situaciją?
Liūdniausia tai, kad esama švietimo sistema tarsi išduoda dalį jaunų žmonių. Jie pasimoko 12 metų mokykloje, tada dar 4–6 universitete, bet jaučiasi niekam savo šalyje nereikalingi. Dabartinė švietimo sistema skatina emigraciją, mokslo ir patriotinių vertybių devalvaciją.
Mokyklos taip pat atrodo gana uždaros ir ne kartą spaudoje rašyta apie tai, kad kai kurių mokyklų direktoriai elgiasi kaip feodalai. Juk nebūna dūmų be ugnies – problema yra ir ne veltui Vyriausybės programoje numatoma riboti direktorių kadencijų skaičių iki dviejų. Tokia nuostata galioja šalies vadovo kadencijai, ji bandoma įvesti ir sveikatos apsaugos sektoriuje, tad tai turėtų būti taikoma ir šalies mokyklų, ir kolegijų vadovams. Žinoma, tai neturėtų tapti chaotiškų priekabių ieškojimu, bet žmogus, ateidamas į direktoriaus postą, turi žinoti, kad tai pareigybė yra tam tikram laikui ir neatsirastų bendros kraujo apytakos su kėde.
Jūs „paveldėjote“ 2009-aisiais pradėtą aukštojo mokslo reformą – kokios mintys buvo jai prasidėjus ir kaip situaciją matote šiandien?
Reforma įsivažiavusi, bet negalima teigti, kad ji baigta. Tam tikrų korekcijų padarė Konstitucinis Teismas. Gerbiant universitetų autonomiją ir neignoruojant kitų Europos universitetų turimų autonomijos tradicijų, būtina pabrėžti, kad tai yra įstaigos, kurios maitinamos viešaisiais finansais, išlaikomos gyventojų mokesčių sąskaita, tad jie turėtų vykdyti ne tas funkcijas, kurių nori patys, bet tas, kurių reikia visuomenei. Tam tikra universitetų kontrolė iš visuomenės ar Vyriausybės, ar Seimo turi būti, nes universitetai negali būti visiškai uždari. Pokyčius, kurie įvyko šioje srityje, vertinu teigiamai.
Ankstesnis švietimo ir mokslo ministras sulaukė kritikos už „laisvos rinkos principų diegimą“ aukštojo mokslo sistemoje. Jam nemažai kliuvo pastabų, kad įvedus studijų krepšelį universitetai, apakinti noro pasipinigauti užsimerkė prieš stojančiųjų gabumus – net ir negabūs studentai imti labai vertinti, nes į aukštąją mokyklą taip lengviau pritraukti kuo daugiau studijų krepšelių.
Reformos pradžioje buvo teigiama, kad būtent patys stojantieji ir išreitinguos aukštąsias mokyklas pagal jų paslaugų kokybę ir išliks tik geriausios. Ar bus keičiame krepšelių skirstymo tvarka?
Krepšelis paskui studentą keliauja ten, kur nori studentas. Bėda ta, kad ne visada studentas supranta, ko jis nori, ir ne visada aukštoji mokykla nori suprasti, ko reikia visuomenei. Vyriausybės programoje numatytas visiškai liberalaus krepšelio peržiūrėjimas. Kol kas nesame apsisprendę, kaip šiuos krepšelius perskirstysime: galbūt bus formuojami valstybiniai užsakymai, kai bus užsakoma paruošti tam tikrą skaičių vienos ar kitos srities specialistų, kitas kelias – studentų krepšelių skirstymas į siauresnes grupes, kas lemtų, kad nekonkuruotų tam tikros srities specialybės, kaip kad medicinos ir slaugytojų ar veterinarų studijos ir pan. Šiuo metu dirba darbo grupės, kurios pateiks Vyriausybės programoje priemonių įgyvendinimo planus.
Kokie pirmieji darbai laukia?
Pirmiausia suformuosiu savo politinio pasitikėjimo komandą. Laukia daug labai intensyvių veiklų Lietuvai pirmininkaujant ES. Vienas iš planuojamų darbų – mokyklų tinklo optimizavimo planų peržiūrėjimas. Negali būti taip, kad kaimo mokykloje iš darbo išėjus vienam mokiniui sugriūva visa mokyklos finansavimo sistema. Vyriausybės programoje šiam klausimui skirta nemažai dėmesio. Tikėtinos išeitys – klasių finansavimas, kai suformuota klasė gauna finansavimą metams, iki kito finansavimo skyrimo. Tokiu atveju nebus svarbu, kad vienas vaikas iš važiavo į Airiją, o kita perėjo į kitą mokyklą. Tokiu atveju, kita mokykla iki būsimo lėšų perskirstymo krepšelio negautų. Mokyklai krepšelių skaičius būtų fiksuotas metams. Juk jei vienas vaikas išėjo iš klasės, negalima tos klasės naikinti, juk mokytojas į darbą ateina, patalpos šildomos, vaikai taip pat susirenka. Šie pokyčiai turėtų sumažinti įtampą tiek visuomenėje, tiek mokyklos bendruomenėse.
Tinklo pertvarka yra jautri tema kalbant ne tik apie lietuviškas, bet ir apie tautinių mažumų mokyklas. Ne kartą tautinių mažumų atstovai yra pareiškę, kad Lietuvos švietimo politika ir mokyklų tinklo optimizavimas blogina jų švietimo situaciją.
Tai ne tik tautinių mažumų problema, provincijose yra mokyklų, kurios į tinklo optimizavimo planus reaguoja skaudžiai. Ministerijos nuostata yra tokia, kad visi mažieji moksleiviai turėtų būti mokomi vietoje. Tai galima daryti daugiafunkciuose centruose ar mažose mokyklėlėse, bet jų nereikia vežti kur nors toli. Juk paprastai vienas mokytojas mažaisiais iš pradžių rūpinasi daugiau kaip mama, nei kaip pedagogas. Vyresnieji mokytis važiuoti turėtų toliau, kur yra geresnė infrastruktūra, galima užklasinė veikla, kompiuterizuotos klasės ir pan.
Nemažai nepasitenkinimo sulaukė sprendimas, kad tautinių mažumų moksleiviai privalės laikyti suvienodintą visiems šalies abiturientams lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Ar pavasarį nekils dar viena nepasitenkinimo banga?
Egzaminas nėra toks pats lietuvių ir nelietuvių mokyklas baigusiems moksleiviams. Svarbu pabrėžti, kad šiame egzamine skiriasi vertinimo normos. Mano nuomone, jei šie jauni žmonės yra valstybės piliečiai, jie turi laikyti ir išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą. Negali žmogus baigti vidurinę mokyklą ir bent minimaliu lygiu nemokėti valstybinės kalbos. Prieš temos klausimų tikrai dar bus grįžtama.
Neseniai Pramonininkų konfederacijos atstovai išsakė mintį, kad turėtų būti įvestas privalomasis matematikos egzaminas, mat į universitetus atėjusiems moksleiviams trūksta elementarių žinių, o vėliau, po studijų aukštojoje mokykloje, darbdaviai priversti nemažai investuoti, kad jaunas specialistas galėtų kokybiškai dirbti. Kaip vertinate verslo atstovų išsakytas mintis?
Jei kalbame apie tai, kokios kvalifikacijos specialistus išleidžia mūsų aukštosios mokyklos, tai į verslo sektoriaus atstovų nuomonę reikia atsižvelgti, nes būtent jie ir gauna šį ką tik „paruoštą produktą“. Jei verslo sektorius reiškia nepasitenkinimą, tai signalas, kad mes turime problemų, o ne jie kelia neįgyvendinamus uždavinius. Ar kalbėsime apie matematikos mokymą, egzaminų sunkinimą, o gal dalies egzaminų atkėlimą į dešimtąją klasę ar aštuntą klasę, gal prioritetinių krepšelių skyrimą, kol kas vienareikšmiškai atsakyti negaliu, bet šis klausimas tikrai problemiškas ir specialisto paruošimo kokybe privalome susirūpinti.
Jau kuris laikas nesutariama, kaip turėtų būti sprendžiamas specialistų poreikio nustatymo klausimas. Privatūs universitetai teigia, kad jokio valstybinio reguliavimo čia apskritai neturėtų būti ir sistema turi veikti laisvos rinkos principu, bet kitos nuomonės šalininkai skambina pavojaus varpais sakydami, kad greitai pačiai valstybei pritrūks nepopuliarių studijų sričių, bet reikalingų specialybių specialistų. Ar šioje srityje turi atsirasti reguliavimas valstybiniu lygiu?
Yra keli galimi variantai: valstybinio užsakymo įvedimas ir krepšelių skirstymo metodikos reguliavimas. Kol kas tai dar diskusijų klausimas. Valstybė turi paruošti tam tikrą studentų skaičių, kurių specialybė nėra labai populiari, bet reikalinga. Dalis mokinių rinksis – ar stoti į labai populiarias studijas ir mokėti už mokslą, ar studijuoti gal kiek mažiau patrauklią specialybę, bet gauti krepšelį ir beveik garantuotą darbo vietą. Tai padėtų subalansuoti rinką. Būtina atsižvelgti ir į tai, ką veikia vienos ar kitos specialybės studentai baigę studijas. Jei daugiau nei pusė jų stoja į darbo biržą ar plauna indus Londono baruose, tai ar verta šiai sričiai skirti didelį krepšelių skaičių?
Buvo pasiūlyta ir tokia mintis, kad, baigę studijas valstybės lėšomis, studentai privalėtų keletą metų padirbėti Lietuvoje, kaip vertinate tokius siūlymus?
Tokias mintis turėtų vertinti buvusi Vyriausybė, nes tai dešiniųjų ir liberalų idėjos ir politinė kryptis. Kairiosios ir centro krypties Vyriausybė veikiausiai šių idėjų nepalaikys. Pastebime nemažai atvejų, kai liberalumo apologetai taip ir nesiryžo įgyvendinti savo idėjų realybėje, o dabar nori, kad tai darytų ta politinė jėga, kuri pasisako už aktyvesnį valstybės vaidmenį gyvenime ir aktyvesnį visuomenės vaidmenį kontroliuojant, kas ir kaip yra daroma.
Prezidentė viename iš savo pasisakymų užsiminė netikinti, kad ši Vyriausybė išdirbs iki kadencijos pabaigos. Kaip vertinate šį pastebėjimą?
Gerbiu Prezidentės nuomonę, nes ji turi daugiau informacijos ir politinio matymo. Toks variantas įmanomas, bet pakartosiu tai, ką sakiau, kai mane skyrė į ministrus: mano kraujotaka su kėde greitai tikrai nesuaugs, tad darysiu tai, ką manysiu esant reikalingą, kol dirbsiu, o kai nedirbsiu, vėl grįšiu mokyti studentų.
