Vieni tokių Giedrius ir Aleksandras, kurie atsibuvę mieste apsigręžia ir pasuka į gamtos apsuptą kaimą – gaminti sūrių.
Sūrio gamyba kaip meditacija
Aleksandras pasakoja, jog beveik kiekvieną sekmadienį važiuodavo į Vilniaus senamiestį vykstantį „Sūrių turgų“ nusipirkti pamėgto sūrio. Taip jis susipažino su sūrininku Valdu. Penkis metus Aleksandras iš Valdo pirko sūrį.
„Po to pagalvojau, kogi man pačiam nepasidaryti to sūrio. Pasimokiau pas Valdą. Patiko.“
Šiandien Aleksandras pats gamina sūrį ir jį parduoda, bet šio savo užsiėmimo jis nevertina, kaip verslo.
„Tiesiog, atradau tokią meditacijos formą. Labai man patiko ir patinka“, – pasakoja Aleksandras.
Į sūrininko veiklą Aleksandras nežiūri taip, kaip mes pripratę žiūrėti į savo darbą. Jam tai – gyvenimo būdas, kaip pats sako – meditacija.
„Šiaip tai visą laiką vertinau tai, kas tikra, kas veža, kas, galbūt, padaro žmogų geresnį“, – apie buvimą sūrininku sako Aleksandras.
Nenorėjo būti koncerno varžteliu
Tame pačiame turguje savo sūrius parduodantis Giedrius pasakoja, kad sūrininko keliu pasuko todėl, kad nebenorėjo dirbti samdomo darbo. Aštuoniolika metų pradirbęs paukštyne, ėjęs aukštas pareigas, jis vieną dieną suprato, jog reikia kažką keisti: „Galbūt reikia savo kažką turėti.“
Kaip ir Aleksandras, Giedrius iš pradžių buvo sūrių valgytojas. Ir tik išgirdęs interviu su sūrininku Audriumi Jokubausku susimąstė, kad sūrininko kelias ir yra tai, ką jis norėtų daryti.
„Man juk patinka maistą gaminti, patinka gyvuliai. Mano specialybė gyvulių technologas. Pagalvojau, kad tikrai tą galėčiau daryti ir po truputį kažkaip taip ir gavosi“, – pasakoja Giedrius.
Šiandien Giedrius gyvena kaime ir gamina sūrį.
„Norėjau pabėgti nuo biurokratijos. Man vienas direktorius sakė, kad tu negalėsi koncerne dirbti, ten nėra asmenybių, būsi tik varžtelis. Ateina laikas, kai supranti, kad tu nepritampi ir reikia kažką veikti toliau. Kai atsikeli ryte ir supranti, kad nenori eiti į darbą – tai čia jau ne gyvenimas“, – savo mintimis dalinasi sūrininkas.
Išmokti gaminti sūrį nėra sudėtinga
Nusprendę gaminti sūrį Aleksandras ir Giedrius atėjo pas jau patyrusius sūrininkus ir pradėjo mokytis. Aleksandras visą vasarą praktikavosi važiuodamas į kaimą ir ten vieną po kito gamindamas sūrius. Giedrius persikėlė į sūrininko Audriaus sodybą, kurioje padėjo ir gyvulius prižiūrėti, ir sūrį gaminti.
Abu sūrininkai tvirtina, kad išmokti gaminti sūrį netrunka ilgai.
„Yra klasikiniai dalykai, kurių nepajudini. Viena vertus, bazinius dalykus gali išmokti per savaitę. Kita vertus, mokymasis trunka visą gyvenimą. Padarai sūrį ir turi, vėliau jau bandai eksperimentuoti, kitų rūšių ieškai“, – į klausimą, kiek laiko trunka mokymosi procesas, atsako Giedrius.
Abu jie gamina fermentinius sūrius, o pelėsiniai ar minkštieji sūriai atsiranda jau įgudus.
Parduotuvės ir ūkininko sūriai negali būti net lyginami
Nusipirkęs ūkininko pagamintą sūrį visą laiką gali tikėtis kažko naujo ir netikėto. Viskas priklauso ne tik nuo sūrininko sugebėjimo, bet ir nuo metų laikų.
„Vasarą gamintas sūris kitokio skonio, nei žiemą, nes skiriasi pašaras“, – teigia Giedrius. Sūris brandinamas 3 arba 6 mėnesius, todėl net tos pačios rūšies sūris gali šiek tiek skirtis skoniu.“
Pagrindinis skirtumas, anot sūrininkų, tarp parduotuvėje parduodamo ir ūkininkų gaminamo sūrio – pieno pasterizavimas. Pasterizuojant pieną žūsta jame gyvenančios bakterijos. Ūkininkai savo pieno nepasterizuoja – sūrį gamina iš tokio pieno, kokį duoda jų auginami gyvuliai.
„Nepasterizuotas pienas visuomet yra turtingesnis“, – patikslina Aleksandras. Tuo tarpu gamyklos pasterizavusios pieną visą laiką įdeda vieną ir tą patį kiekį bakterijų. Tai lemia, jog atėję į parduotuvę, visuomet žinome, koks tiksliai bus nusipirkto sūrio skonis.
Būti sūrininku – atostogos
Aleksandras ir Giedrius prisimena posakį, kad norint visą gyvenimą atostogauti, tereikia susirasti darbą, kuris būtų tavo hobis.
„Kai ryte atsikeli ir matai pūgą pro langą, o tau reikia eiti gyvulių šerti į darganą, galvoji, kad tai yra faina“, – džiaugiasi Giedrius.
Abu sūrininkai pasakoja, kad pradėję gaminti sūrį iš tiesų atrado save. Tai jiems ne darbas, o gyvenimo būdas.
„Visai nesvarbu ar tu sūrius gamini, ar banginius medžioji, bet jei tau tas tinka, patinka ir išeina – tai yra gyvenimas“, – sako Giedrius. Labai svarbu, jei darai tai, kas patinka. Mėšlą mėžti nėra smagiausias darbas, bet net jis man patinka.“
Sąžiningumas yra pagrindinis ryšio su valgytoju principas
Giedrius pasakoja, kad pagrindinis dalykas, padedantis išlaikyti gerą ryšį su valgytoju – sąžiningumas ne tik prieš valgytoją, bet ir prieš patį save.
„Man patinka gaminti sūrius ir aš nenoriu dirbti maisto pramonėje. Kai darai sūrį, darai tikrą daiktą“, – sūrininko filosofiją dėsto Giedrius. Faina padaryti gerą sūrį ir jį parduoti.“
Vilniuje savo sūrį parduodantys sūrininkai planuoja įkurti sūrininkų asociacija, kuri padėtų skatinti sūrio valgymo kultūrą.
„Tu juk nežinosi, koks tas sūris turi būti. Kokį nors sūrio parūgštėjimą galiu iškišti, kad čia neva taip ir turi būti. Ir dar net brangiau parduoti.
Mūsų tikslas, kad neatsirastų tokių pseudo gamintojų, kurie bet ką gamina ir už bet kokią kainą parduoda. Mums svarbu, kad žmonės suprastų, ką perka. Išmokyti juos, kuo mūsų sūris skiriasi nuo parduotuvinio sūrio.“
