• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvoje daugelis archeologijos objektų sunaikinami taip ir nesurasti, teigia Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas Zenonas Baubonis.

REKLAMA
REKLAMA

Nemaža dalis valstybiniams muziejams perduotų saugoti radinių – vertingų istorijos šaltinių – nekonservuojami sunyksta saugyklų lentynose.

REKLAMA

Tuo metu Vakarų Europoje, prieš vykdant plėtros projektus, teritorija, kurioje juos numatyta įgyvendinti, kruopščiai ištiriama.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria Lietuvos archeologai?

Atsirado labai daug itin didelės apimties archeologinių tyrimų.

Kai užsidarė sienos į Rytus, teko tiesti naujus kelius. Katros kaimas (Varėnos rajone) buvo atkirstas nuo Lietuvos teritorijos, nes nustatinėjant naujas sienas buvęs kelias pakliuvo į Baltarusijos teritoriją, nors kaimas yra Lietuvos teritorijoje.

REKLAMA
REKLAMA

Pelkėta vietove reikėjo nutiesti naują kelią į Katros kaimą. Nebuvo kitos išeities, kaip tik ištirti ir tiesti kelią per akmens amžiaus gyvenvietę, kuri užėmė apie penkiolika hektarų ploto (kelio juosta sudarė ne mažiau kaip 25 metrus).

Susidarė labai dideli kiekiai archeologijos tyrimų plotų – tūkstančiai kvadratinių metrų. O paruoštų kvalifikuotų archeologų Lietuvoje nėra daug.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Archeologai sugebėjo susitvarkyti su lauko darbais, ištyrė ir atlaisvino vietą keliui tiesti, bet mokslinė pusė, t. y. tyrimų ataskaitos, kad tyrimų medžiaga liktų kaip archeologijos mokslo šaltinis, įstrigo.

Tonos titnaginių radinių surinkta, tačiau, kad kiekvieną jų aprašytų, jėgų pritrūko visam Lietuvos istorijos institutui. Jau baigiasi dešimti metai, kaip tirta, o ataskaita taip ir negimsta – unikali medžiaga į mokslinę apyvartą nepatenka.

REKLAMA

Kada ji pateks, niekas nežino, nes Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyrius, kuris ėmėsi šį objektą tirti, buvo performuotas. Daugelio žmonių, kurie tyrė Katros gyvenvietę, institute nebeliko.

Institutas nuo atsakomybės nusiplovė viską palikęs vienam žmogui – tyrimų vadovui.

Viena opiausių problemų yra po archeologijos tyrimų einantis medžiagos sutvarkymas. Kas yra nesutvarkyta medžiaga? Tai iš esmės tik graži kolekcija, bet ne mokslo šaltinis.

REKLAMA

Tas pats yra ir su kitu didžiuoju objektu – Žemutinės pilies rūmų archeologiniais tyrimais. Vėl gresia tas pats likimas. Archeologų statytojams reikėjo tol, kol buvo statomi rūmai. Archeologai nespėjo rašyti ataskaitų, palikti detalios informacijos kas ir kur rasta.

Dabar radiniai dar guli neaprašyti dėžėse, o ataskaitų apmatai – juodraščiuose, atskirų archeologų asmeniniuose archyvuose. Pilių tyrimų centras, vykdęs tyrimus, jau išformuojamas, įkurta nauja įstaiga prie Lietuvos dailės muziejaus, kurios funkcija bus tikrai ne tyrimų ataskaitų rašymas. Tai akivaizdu, nes tyrimų grupės vadovui joje vietos neatsirado.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir vėlgi vienas didžiausių archeologinių tyrimų objektų lieka lyg ir tirtas, lyg ir ne, o šią situaciją sukūrę viršininkai greit sakys ugningas kalbas Lietuvos vardo tūkstantmečio proga.

Ar ekonominis sunkmetis neaplenkė ir archeologų?  

Kalbėdamas apie krizę, kalbėsiu liaudies išmintimi: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.“ Labai gerai, kad prasidėjo krizė – atsiranda laiko susitvarkyti su senomis skolomis, kurios nespėtos atiduoti sparčiai žingsniuojant į priekį...

REKLAMA

Krizė yra archeologijos tyrimų apimčių sumažėjimas, bet gal ji padės archeologams sugrįžti prie jau ištirtų objektų, radinių. Ne pasižiūrėti į juos epizodiškai ir bėgti prie kito objekto kasinėjimų, bet apsistoti kaip prie mokslo šaltinio, rašyti teorinius darbus.

Kokį etapą šiuo metu išgyvena archeologija Lietuvoje? Kas archeologams šiuo metu svarbiausia?

REKLAMA

Tai komercinės archeologijos dominavimo etapas. Pagrindinė problema Lietuvoje – archeologijos mokslo problemoms spręsti valstybė neužsako jokių archeologinių kasinėjimų.

Kas tiriama šiandien, tiriama ne tam, kad išsiaiškintų atskiras Lietuvos istorijos baltąsias dėmes, o tam, kad pasistatytų namą. Archeologiniai tyrimai dažniausiai apsiriboja mokslo šaltinių, trukdančių plėtrai, surinkimu į muziejų fondus ir archyvus, bet ne jų analize.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kokiais reikšmingiausius pastarojo 5–10 m. radiniais Lietuvos archeologai gali didžiuotis?

Dešimtmečio pasiekimas – pagaliau turime nors vieną visiškai ištirtą Lietuvoje piliakalnį. Tai Šeimyniškėlių piliakalnis (vad. Voruta). Toliau vystomos idėjos, kaip jį pritaikyti archeologijos paveldo pažinimo tikslams.

Jis yra moksliškai visiškai ištirtas. Turimą informaciją apie senovės gynybinį įtvirtinimą galime vadinti etaloniniu pavyzdžiu. Aišku, gaila, kad jis tyrėjus pasiekė apardytas ir gauta informacija yra kiek fragmentiška, bet tokio vientiso, pilno objekto ištyrimo, pilno vaizdo dar nėra buvę ir tuo galime džiaugtis.

REKLAMA

Atrasta ir tyrinėjama unikalios Luokesų ežero (Molėtų raj.) polinės gyvenvietės, Bajorų (Elektrėnų sav.) kapinynas, Naudvario (Jurbarko raj.) senovės gyvenvietė ir kapinynas.

Jeigu kalbėtume apie žalotus objektus, galime pasidžiaugti Kultūros paveldo departamento ardomų archeologijos vertybių programa (vykdyta nuo 1993 metų iki užpraeitų metų). Per tą dešimtmetį buvo ištirta daugelis sparčiai nykusių archeologijos objektų arba jų dalių. Tie ardymai buvo daugiausia nereguliuotos plėtros socializmo metų palikimas.

REKLAMA

Kaip Lietuvos archeologija atrodo kitų šalių kontekste?

Jeigu vertintume metodologinę pusę, Lietuvos archeologai (lyginant su artimiausiais kaimynais) neatrodo prastai, bet tobulybei nėra ribų. Jeigu lygintume archeologijos metodus su labiausiai išsivysčiusių Europos valstybių, mūsų radinių fiksacija neatlaiko kritikos (nėra tiksliai užfiksuojama radinio vieta).

REKLAMA
REKLAMA

Pastaraisiais metais šiek tiek susilpnėjo Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyrius: protai nutekėjo į Klaipėdos universiteto įkurtą institutą (Klaipėdos universitete labai pagyvėjo archeologijos mokslo tiriamoji veikla).

Monografijų skaičius archeologijos temomis pastaraisiais metais akivaizdžiai rodo, kad iš tikrųjų Lietuvos archeologijos medžiaga yra tiriama plačiai. Jeigu lygintume su artimiausiais kaimynais – latviais ar estais, – esame viename lygyje.

Ar užsienio archeologai daug bendradarbiauja su lietuviais ir atvirkščiai?

Bendradarbiavimas su užsienio archeologais vyksta keičiantis informacija ir patirtimi reguliariai organizuojamose konferencijose, vykdoma keletas bendrų archeologijos tyrimų projektų su Šveicarijos, Lenkijos, Skandinavijos šalių universitetais.

Aišku, norėtųsi turėti daugiau bendrų mokslo projektų, bet Lietuvos priešistore besidominčių užsienio archeologų nėra daug, o mes matyt per mažai stengiamės kurti bendrus projektus.

Tuo tarpu Lenkija turi tikrai didesnius ir intelektualinius, ir finansinius resursus. Lenkijos archeologija visą laiką yra Lietuvos priekyje.

Lietuva stengiasi lygiuotis į Europos archeologijos lygį, bet dar nėra pasiekusi jos lygio.

Jeigu kalbėtume apie archeologijos pagrindinius šaltinius – radinius, vėlgi susiduriame su problemomis: radinių išsaugojimas muziejų fonduose neatlaiko kritikos. Jeigu Nacionalinio muziejaus archeologijos fondai dar konservuojami ir saugomi pakankamai gerai, tai daugelyje kitų muziejų radiniai sparčiai nyksta, nes nėra konservuojami.

REKLAMA

Pamatę realią situaciją Europos archeologai, manau, pastėrtų. Ypač jeigu pamatytų, kaip mes saugome archeologinius radinius muziejų fonduose.

Jeigu kalbėtume apie pačių archeologijos objektų apsaugos būklę, sakyčiau, esame tikrai toliau priekyje nei latviai ar estai. Bet tai, kad iš 2500 valstybės saugomų objektų 600 turime vienų ar kitų apsaugos problemų, mūsų paveldosauga tikrai nestovi greta išsivysčiusių Europos šalių.

Kita situacija yra su nežinomais iki šiol archeologijos objektais ir jų naikinimu. Jeigu žiūrėsime į artimiausius kaimynus, jų situacija dar blogesnė, o jeigu žiūrėsime į Vakarų Europą ar tą pačią Lenkiją, Lietuvoje situacija daug blogesnė.

Šalyse į vakarus nuo Lietuvos, teritorijose, kur planuojama plėtra,   prieš tai atliekami žvalgomieji archeologiniai tyrimai, o surasti archeologijos objektai ištiriami arba plėtros projektai saugant vertybes koreguojami.

Lietuvoje planuojamų statybų vietose dažniausiai iškart pasirodo ne archeologai, o buldozeriai. Pas mus daugelis archeologijos objektų išnyksta taip ir nesurasti.

Absoliuta Andželika Lukaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų