Daugiau naujienų apie „Lietuvos metų automobilis“ konkursą – specialioje rubrikoje.
Koks buvo Jūsų kelias į „Lietuvos metų automobilio“ komisiją ir kas Jus motyvuoja metai iš metų dalyvauti šiame konkurse?
Manyčiau, gana natūralus. Dar studijuodamas žurnalistiką, berods, antrame kurse, prieš 13 metų pradėjau atlikinėti praktiką laidoje „Ne vienas kelyje“ pas Valdą Valiukevičių ir Dainių Leonavičių. Ten ir pasilikau, o jie – visų Žurnalistų autoklubo renginių sielos.
Natūraliai, su „studento“ pravarde, pradėjau „trintis“ visuose klubo renginiuose: iš pradžių nešiojau tvoras ir kabinau tentus, vėliau fotografavau, rašiau, pervarinėjau automobilius ir panašiai. Tuose renginiuose sukiojausi daug metų, nes ši veikla patiko, buvo įdomi ir tam tikra forma prasminga.
Buvo juokinga, kai atėjau į autoklubo metinį susitikimą su prašymu įstoti į jį, ir kolektyvas nuoširdžiai nustebo, kad aš dar nepriklausau klubui. Nors jau kelis metus užsiiminėjau automobiline žurnalistika ir dalyvavau visuose renginiuose.
Ilgainiui prisikaupė patirties, nauji automobiliai iš technologinių šedevrų, kuriais „faina“ pasivažinėti, tapo kasdienybe, į kurią gali žvelgti kritiškai. Susidarė palyginamoji bazė, kolegos išreiškė pasitikėjimą ir delegavo į komisiją. Tai man didelė garbė. Komisijoje, jei neklystu, esu gal septintą kartą.
Kas mane čia laiko ir motyvuoja? Nuo vaikystės augau kaip benzingalvis, tačiau šiuolaikinės tendencijos tokios, kad nauji automobiliai kasmet vis labiau tolsta nuo tų „benzingalviškų“ vertybių. Bet aš tuo pačiu esu užkietėjęs automobilistas ir vairuotojas plačiąja prasme. Man nepaprastai įdomus pats automobilių pasaulis, jo raida, o konkurse tą galiu matyti geriausiai.
Labai įdomu pačiupinėti naujausius modelius, stebėti, kaip jie keičiasi, vertinti, kas patinka, o kas ne. Įdomu vairuoti visokius automobilius, įdomu juose sėdėti, į juos žiūrėti, lyginti, apie juos kalbėti.
Būna momentų, kai tenka testuoti ir aprašyti kelis iš eilės vienodus ir nuobodžius krosoverius su skirtingais ženkleliais priekyje. Kartais net rankos svyra, nes nežinai, ką naujo apie juos pasakyti. Bet vėliau atsiranda koks įdomus modelis, kur gamintojai drįsta kažkuo surizikuoti. Visada atsiranda smalsumas pačiupinėti naujienas, jas palyginti.
Aišku, šiuo metu ir taip tenka visas naujienas išbandyti filmuojant „Autopiloto“ laidą. Kartais pagalvoji – kam dar tas „Metų automobilis“? Atsakomybė nenusišnekėti ir nepridaryti nesąmonių čia yra didžiulė, be jos gyventi būtų lengviau, o galvoje – tikrai ramiau. Bet į šį konkursą žiūriu ir kaip į prestižą, žmona irgi primena.
Galiausiai, čia yra nereali proga visus atskirai, su pertraukomis bandomus automobilius surinkti į vieną vietą ir, sėdant iš vieno į kitą, realiai įsitikinti, kas yra kas. O kur dar visokiausi 4x4, stabdymo ir kiti specializuoti testai, kurie parodo įdomią informaciją, kurios galbūt ir savaitę važinėdamas su tam tikru modeliu nepamatytum.
Per visus dalyvavimo konkurse metus, koks vienas automobilis (arba konkurso finalas) Jums asmeniškai paliko didžiausią ir neišdildomą įspūdį? Kodėl?
„Jaguar F-Pace SVR“. Dėl brutalaus variklio, kuris tai „daržinei“ sukūrė ypatingą charakterį. Dabar tokių automobilių nebegamina. Iš asmeninių favoritų – taip pat ir „Alfa Romeo Stelvio Quadrifoglio“. Tai buvo pirmas SUV, kuris iš tiesų pasirodė pakankamai sportiškas.
O šiaip kiekvienais metais būna vienas kitas netikėtas automobilis. Labiausiai stebina tie, kurie viršija lūkesčius. Vienas iš pavyzdžių – „Metų automobilio“ titulą laimėjęs „Renault Clio“, kuris važiuoja ir beveik viską daro geriau nei dvigubai brangesnis „Audi A1“. Pasiimi abu automobilius, pravažiuoji tais pačiais keliais vienu po kito ir matai, kaip gerai vokiečiai iš vardo daro pinigus.
„Hyundai Bayon“ irgi paliko įspūdį. Gal labiau dėl to, kad viršijo lūkesčius. Neturėjau jokių, nenorėjau net vairuoti: mano asmeniškai nemėgstamiausios klasės naujiena, kažkokio nesąmoningo dizaino, nesąmoningas pavadinimas... Na, išvis nesąmonė, nieko verta, niekam neįdomi. Bet komisijos nariui juk būtina visus modelius išbandyti. Pravažinėjau savaitgalį ir nebenorėjau grąžinti. Vėliau savo noru čiupau pavažiuoti kur reikia, nes tai geras automobilis. Aišku, i20 geresnis, bet „Bayon“ pranoko lūkesčius.
Labiausiai ir įstringa tie automobiliai, kurie pranoksta lūkesčius. Arba jų nepateisina. Svarbu, kad suteiktų peno apmąstymams.
Kaip apibūdintumėte komisijos nario atsakomybę tiek prieš skaitytojus/žiūrovus, tiek prieš automobilių gamintojus?
Didelė. Kiekvienas gamintojas juk žino, kad pagamino patį geriausią automobilį, bet taip toli gražu ne visada būna. Skaitytojai, žiūrovai irgi turi savo nuomonę. Kai kurie ją moka pakeisti ir prisitaiko prie besikeičiančio automobilių pasaulio, o kai kuriems ji, atrodo, į smegenis įtatuiruota prieš 20 metų, ir kitaip jie negalvos.
Kiekvienas turi savo įsivaizdavimą, koks turi būti geriausias automobilis. Vienam „Dacia“ gali būti geriausias daiktas už mokamus pinigus, kitam – „kibiras“. Ir tai normalu.
Vertindamas per savo prizmę, kažkuriuo atveju vis tiek kažkam būsi kvailys, visiems neįtiksi. Todėl stengiuosi visuomet išlikti teisingas sau. Jei gerai argumentuoju savo pastebėjimus, dažniausiai viskas gaunasi neblogai – „durniumi“ dar niekas neišvadino, per bortą iš komisijos neišmetė.
Ar yra buvę atvejų, kai Jūsų asmeninis favoritas smarkiai prasilenkė su galutiniu komisijos sprendimu? Kaip vertinate tokias situacijas?
Ne, nėra buvę, kažkaip visuomet gana arti tiesos nubalsuodavau. Vis dėlto komisijoje kompetencijos nemažai, ten esantys žmonės moka atskirti pelus nuo grūdų, ir į geriausiųjų sąrašus patenka iš tiesų geri automobiliai. O kuris iš jų geriausias – kai automobiliai panašiai geri, visi jau vertina pagal asmenines preferencijas.
Aišku, gali būti didelis prasilenkimas, jei vertinsi nežiūrėdamas į objektyvius kriterijus, tik pagal savo simpatijas, bet retai tokie atvejai pasitaiko.
Kokie yra trys svarbiausi kriterijai, į kuriuos Jūs asmeniškai kreipiate daugiausiai dėmesio vertindami konkurso automobilius?
Pirmas – kaip automobilis atlieka tai, kam yra sukurtas. Aš neteisiu visureigio, kad jis posūkiuose svyruoja, ir nesipiktinsiu prastu komfortu sportiškame automobilyje. Dabar matome, kaip automobilių gamintojai bando absoliučiai visas savybes suderinti viename modelyje, ir gauname krosoverius, pilnus kompromisų. Jiems gerai, kad įprastų hečbekų ir universalų nebelieka – kai nėra pasirinkimo bei konkurencijos tarp kėbulo tipų, tai ir krosoveriai neblogai viską daro.
Antras – ką gauni už pinigus. Kainos ir kokybės santykis. Ir šį kriterijų papildyčiau konkurencija: ką kiti siūlo už tą pačią kainą, arba kaip automobilis atrodo tarp konkurentų.
Galiausiai – kaip mažai jis erzina, kaip paprasta juo naudotis. Šis kriterijus mano vertinimų lentelėje atsirado neseniai, bet dabar, ekranų ir pypsinčių technologijų eroje, tai yra labai svarbu. Esu kelis modelius, galbūt lengvai važiavimo savybėmis ir nusileidžiančius konkurentams, pastatęs aukščiau vien dėl to, kad jie nenervina.
Kaip per laiką keitėsi Jūsų vertinimo prioritetai? Kas buvo svarbu prieš dešimtmetį ir kas yra svarbiausia dabar?
Kai pradėjau dirbti komisijoje, dar buvo svarbu, kaip automobiliai važiuoja, koks variklių pasirinkimas, jų suderinamumas su pavarų dėžėmis, pakabos darbas, valdymo savybės ir panašiai.
Dabar automobiliai važiuoja labai vienodai. Vidaus degimo varikliai su kiekvienais metais tampa vis vangesni, pavarų dėžės – lėtesnės, nes Europos Sąjunga taip liepia. O elektromobiliai važiuoja toliau ir geriau, tobulėja, kaip išmanieji telefonai prieš 10 metų. Bet tuo pačiu viską daro panašiai. Lieka vis mažiau mechaninių pokyčių, netobulumų.
Rodos, dauguma gamintojų rado aukso viduriuką važiavimo savybėms, retai yra ką komentuoti apie tai. Daugumos populiariausių naujų automobilių važiavimo savybes galima apibūdinti žodžiu „normaliai“. Čia lieka vis mažiau skirtumų, tad ir dėmesio tenka mažiau.
Kas dabar smarkiai keičiasi – tai technologijos. Gamintojai eksperimentuoja: vieni kažkur pataiko, kiti skausmingai prašauna, treti kažką grąžina atgal. Ir taip vieni labai erzina, kiti maloniai stebina, treti nieko pasiūlyti neturi. Ši sritis gauna nemažai dėmesio. Svarbiausia, kad viskas veiktų ir vairuotojo neerzintų.
Praktiškumas, kainos konkurencingumas, salono kokybė ir panašūs kriterijai išlieka tokie patys.
Kaip manote, ar įmanoma išlikti visiškai objektyviam vertinant automobilius, kai kiekvienas turime savo asmeninių simpatijų tam tikriems prekių ženklams ar technologijoms?
Tikrai ne. Ir nemanau, kad verta tą daryti. Aišku, objektyvumas būtinas atskiriant pelus nuo grūdų, bet kažkuriuo momentu prieiname prie kelių labai panašių automobilių. Ypač dabartiniai krosoveriai iš tiesų yra panašūs: panašiai važiuoja, atrodo, panašiai įkainoti. Ir ką tada? Skaičiuoti milimetrus nuo priekinės sėdynės iki galinės ar įkrovimo angos aukštį?
Pamatuojami dalykai svarbūs, bet ne mažiau lemia ir emocija, kurią teikia automobiliai. Tad išrinkus geriausius, pradeda žaisti ir ne visai objektyvūs kriterijai. Be to, komisija skirtinga, skirtingi požiūriai, o vieno nario vertinimas sudaro tik dešimtadalį galutinio balo. Laimi tas automobilis, kuris atitinka daugiausiai skonių ir simpatijų.
Jeigu viską vertintume vien tik objektyviai, laimėtų „Škodos“, o jei pagal kainos ir kokybės santykį, galbį laimėtų „Dacia“. Bet automobiliai ne visiems yra tik transporto priemonės, ne vien tik daiktai užpakaliams vežioti, norisi ir fainumo. Be to, skaičiai ne visuomet pasako tiesą. Labai geras automobilis „pagal skaičius“, atsisėdus prie vairo, gali pasirodyti nuobodus kaip prietaisas. O kitas, kažkuriose srityse truputį atsiliekantis, gali labai maloniai nustebinti rafinuotomis važiavimo savybėmis.
Taigi, objektyvumas yra reikalingas iki tam tikro lygio. Bet dėliojant galutinius rezultatus, reikia pripažinti, kad objektyviais, paskaičiuotais ir pamatuotais kriterijais automobilius perka tik įmonės savo darbuotojams.
Kokia yra bandymų stovyklos svarba galutiniam vertinimui? Ar dažnai nuomonė apie automobilį kardinaliai pasikeičia būtent stovyklos metu?
Svarba didelė, nes stovykloje priverstinai atsiriboji nuo kasdienio gyvenimo rūpesčių ir pasineri į turimus automobilius. Be to, juos visus turi vienoje vietoje ir gali lyginti.
„Metų automobilyje“ dalyvauja paskutiniais metais pasirodę modeliai. Vieną gali būti bandęs vasarį, kitą – liepą. Galiausiai atmintyje išlieka tik stipriausi įspūdžiai, kažkokios ryškiai išreikštos savybės, o visa kita – tik apibendrintos mintys.
O čia turi visus vienoje vietoje, gali pasiimti juos vieną po kito, pravažiuoti tais pačiais keliais ir įsitikinti, kas yra kas. Iš tiesų buvo atvejų, kai bendri palyginamieji testai atvėrė akis. Nuomonės radikaliai gal ir nepakeitė, bet vertinimai buvo perdėlioti.
Kaip, Jūsų nuomone, „Metų automobilio“ konkursas atrodys po 5–10 metų?
Kažkaip panašiai, tik į degalines nebereikės sukti. Visi mokysimės naujus prekės ženklus ir modelių vardus. Gal mažiau vairuoti reikės – daugiau per langą pasidairysime priekinėje kairėje sėdynėje drybsodami.
Kokį didžiausią iššūkį šiandien matote automobilių pramonei ir kaip tai atsispindi konkurso dalyvių sąrašuose?
Elektrifikacija ir kinų invazija. Taip pat iššūkį seniesiems gamintojams kelia elektrifikacija. ES spaudžia gaminti netaršius automobilius. Toli gražu ne visi vairuotojai jų nori, bet gamintojams juos reikia pardavinėti, ir kuo daugiau. Tai jie neriasi iš kailio, pristatinėja naujienas vieną po kitos.
Trečdalis, o šiemet gal ir pusė konkursui skirtų automobilių bus elektriniai. Pusė visos pasiūlos! Bet, pavyzdžiui, pernai elektromobilių Lietuvoje registruota 5,6 proc. iš visų naujų automobilių. Elektromobilių populiarumas auga, bet ne tiek, kiek auga pasiūla. Gamintojai priversti kurti ir siūlyti elektromobilius, juos privalu parduoti. Tai ir neriasi iš kailio kurdami vis geresnius produktus, ir iš tiesų, pavyksta gana neblogai.
Žinoma, matoma grėsmė iš Kinijos. Senųjų Europos gamintojų „arkliukas“ buvo vidaus degimo varikliai. Galingi, švarūs, efektyvūs – tokie, kokie kinams niekaip nesigaudavo. Bet ES tvarumo politika savą pramonę apsuko aplink pirštą. Europos gamintojai 100 metų tobulino, su elektros pavara nieko bendro neturėjo. O kas visam pasauliui elektroniką ir baterijas gamina? Kinai. Jie trina rankutėmis, braunasi į rinką, silpnina Europos pramonę, kuri neriasi iš kailio, kaip išlikti svarbia.
Tai va, matysime daug elektromobilių, daug automobilių iš Kinijos, ir žiūrėsime, kaip kam sekasi. Vertinsime, kas geriausius automobilius gamina. Labai įdomu.
Kaip manote, ar Kinijos automobilių gamintojai artimiausiu metu gali tapti rimtais pretendentais į „Lietuvos metų automobilio“ titulą?
Iš to, ką bandžiau, tai dar nelabai. Galbūt „Xpeng G9“ brangiausių kategorijoje tikrai neprastai atrodytų. Kinų automobiliai geri, bet iš to, ką turime pas mus, tai tikrai nėra stebuklingi, kaip kartais yra piešiama. Pigesni už varžovus – taip. Bet ne stebuklingi. Kita vertus, matant, kaip sparčiai jie tobulėja, visko gali nutikti.
Automobilių pramonėje dabar tokie laikai, kad įsitikinimus apie markes reikėtų palikti nuošalyje ir žiūrėti į viską atvira galva. Viskas keičiasi itin sparčiai. Patys automobiliai iš benzingalviškos perspektyvos gal ir mažiau įdomūs, nes tobulėja technologija, o ne mechanika, bet pati rinkos dinamika stebina. O tai, grįžtant prie pirmo klausimo, yra didelė motyvacija būti šiame konkurse ir viską patirti asmeniškai.
Jei reikėtų išrinkti ne metų, o dešimtmečio automobilį, koks modelis, Jūsų manymu, būtų vertas šio titulo ir kodėl?
Norėčiau jį skirti ne tam modeliui, kuris šiaip buvo geras, nes gerų automobilių būta tikrai daug. Norisi apdovanoti kokį nors inovatorių, kuris pakeitė požiūrį į tam tikrus automobilius, pakeitė filosofiją, mūsų matymą ir supratimą. O tokį išskirti sunku.
Per šį dešimtmetį pas mus atėjo elektromobilumas. Tai galbūt dešimtmečio titulą skirčiau pirmajam elektromobiliui, tapusiam „Lietuvos metų automobiliu“ – „Volkswagen ID.3“. Taip, pirmieji modeliai debiutavo su „Dacia“ lygio interjero kokybe ir kitais trūkumais, bet tai buvo tas elektromobilis, į kurį pradėjome žiūrėti kaip į normalų automobilį, o ne kaip į technologijų mėgėjų žaislą. Tai buvo normalus, tik keisčiau atrodantis „Golf“ analogas, kuris su galinių ratų pavara buvo puikiai subalansuotas. „Leaf“ buvo pirmas masinis EV, bet „Volkswagen“ padarė didesnę įtaką suvokimui, kad elektromobilis yra normalus automobilis be didesnių kompromisų.
Asmeninį apdovanojimą skirčiau „Jaguar“ modeliams su V8 varikliais ir mechaniniais kompresoriais. Griaudėjo kaip AC/DC atsisveikinimo turas. Ir ant statulėlės parašyčiau: „Ačiū už emocijų kupiną erą“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
