Naujasis ginklas
Milanas Kundera savo nemariame romane „Nepakeliama būties lengvybė“ aprašo 1968 metų Čekoslovakijos revoliucijos sutriuškinimą. Po Josifo Stalino mirties 1953 metais sekęs Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpis ir po XX Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos suvažiavime nuskambėjusio oficialaus stalinizmo pamerkimo prasidėjęs „atšilimo“ laikotarpis, suteikęs iliuziją, kad galima sukurti socializmą su žmogišku veidu, nesutrukdė Sovietų Sąjungai tais pačiais 1956 metais kraujyje paskandinti Vengrijos nacionalinį sukilimą (patys vengrai jį vadina Vengrijos revoliucija).
Kad ir kaip būtų, tarp Vengrijos ir Čekoslovakijos revoliucijų sutriuškinimo buvo skirtumų. „Prahos pavasario“ sunaikinimui sovietai ir jų satelitai Čekoslovakijoje pritaikė naują efektyvų ginklą – masinį inteligentijos atleidinėjimą iš darbo. Šis ginklas suveikė. Sovietų sukurta pragariška žmogaus pažeminimo ir degradavimo mašina atliko savo darbą ir sukūrė ištisą baimės prarasti statusą mechanizmą.
Statuso praradimas – baisiau už mirtį
Iš tikrųjų visada esama žmonių, kurie labiau už fizinį susidorojimą ar smurtą bijo prarasti savo statusą ir aukštą padėtį visuomenėje. Net ir tie, kurie vardan savo orumo būtų rizikavę savo saugumu ir net gyvybe, pabūgsta prarasti profesiją, statusą ir savirealizacijos galimybę. Visų pirma žmones stingdo baimė tapti niekuo – prarasti savo matomumą, žinomumą ir girdimumą.
Bet tai neišgąsdina M. Kunderos romano herojaus Tomo, kuris iš garsaus chirurgo priverstas tapti langų valytoju. O galutinai Tomas ir Tereza išsilaisvina persikėlę gyventi į kaimą – ten nėra jokios hierarchijos ir socialinių kopėčių. Kaime jie pasijunta iš tikrųjų laisvi ir laimingi, sykiu supratę, kad juos galėjo pavergti ne tik brutali sovietų jėga, bet ir jų pačių baimė prarasti savo darbą ir padėtį.
Po Antrojo pasaulinio karo JAV gyvenęs ir dirbęs austrų psichoanalitikas Bruno Bettelheimas, pats pabuvęs nacių konclagerio kaliniu, yra pastebėjęs, jog konclageriai greičiausiai sulaužydavo tuos, kuriems labiausiai nepakeliamas būdavo jų turėtojo socialinio statuso praradimas. Išgyveno visų pirma tie, kurie įveikė savyje šitą žudantį jausmą.
Ko iš tikrųjų bijo lietuviai?
Šiuo metu Lietuvoje mes stebime šios žmogaus psichinio pavergimo formos atgimimą. Vis labiau įsibėgėjanti Lietuvos resovietizacija pačiu keisčiausiu būdu atgaivino šią „brandžiojo“ sovietmečio visuomenės mentalinę ypatybę – ne Partijos vadų, ne kareivio ar policininko, o biurokrato ir administratoriaus baimę.
Nesaugūs, susigūžę ir pikti žmonės, labiau už viską pasaulyje bijantys savo darbdavių, valdžios ir viršininkų – tai situacija, atrodytų, niekaip nesiderinanti su tarsi demokratinės valstybės ir tikrai ES narės Lietuvos išorine reputacija.
Deja, tai mūsų šalies tikrovė. Lietuviai šiandien nebebijo politikų. Priešingai – iš jų neretai atvirai tyčiojamasi. Bet juk bravūra tuo ir skiriasi nuo tikrosios drąsos, kad drąsa gali būti tyliai kalbanti, bet nuosekli ir ryžtinga, o bravūra – rėksminga ir trumpalaikė.
Triumfo kupinas akimirkai išsivadavusio tarno šokis ant pono kapo gali būti jau sekančią akimirką pakeistas keliaklupsčiavimo prieš kitą, sveiką ir galingą poną. Juk kartais narsa kyla iš baimės, kaip taikliai pastebėjo lordas George’as Gordonas Byronas.
Lietuviai šiandien labiau už viską bijo savo darbdavių, administratorių ir viršininkų. Net sovietmečiu aukštųjų mokyklų dėstytojai taip nebijojo savo dekanų, prorektorių ir rektorių kaip dabar.
Tiesą sakant, jau nieko nebestebina politikus ir viešas figūras nirtulingai peikiantys, bet prieš savo tiesioginį vadovą staiga klusniai nutylantys ir neatpažįstamai romiais žmonėmis tampantys aukštųjų mokyklų dėstytojai, studentai ir kitų kūrybos sferų žmonės.
Didelė mūsų visuomenės dalis yra patys tikriausi savojo statuso įkaitai. Jiems tragedija tampa ne kūrybinės nesėkmės ar kolegų pagarbos praradimas, o būtinybė nulipti laipteliu ar dviem žemiau socialinėse kopėčiose.
Kaip atsikratyti baimės?
Užsitęsusio ir kankinančiai ilgo pereinamojo laikotarpio pagimdyti nesaugumo, netikrumo ir neaiškumo jausmai mūsų visuomenėje palaiko modernaus baudžiauninko sindromą. Galima į šuns dienas dėti viską, kas nėra susiję su tavo tiesiogine patirtimi ir kasdienybe. Iš čia ir mūsų visuomenės pyktis bei frustracija, nutaikyti į tuos, su kuriais apskritai realybėje netenka susidurti.
Bet susidūrus su realia jėga, duodančia (nors ir žeminančia, iškreipta forma) darbą ir atlyginimą, jai lankstomasi. Štai kur slypi Viktoro Uspaskicho ir mūsų nomenklatūros žavesio bei sėkmės paslaptis. Jie atstovauja realybei, o ne vaizduotei. Jie yra globojančio, savo, atpažįstamo – chamiško, grubaus, bet lyg ir savaip geraširdiško bei nuoširdaus – Šeimininko įsikūnijimas.
„Krekenavos agrofirmos“ atleistosios darbininkės Dalios Budrevičienės maištas prieš Šeimininką, lydimas Šeimininkui ištikimų darbininkų neapykantos jai, turėtų būti ryškiai įrašyta į mūsų pilietinės visuomenės formavimosi istoriją. Ši moteris atsikratė baimės ir ta pačią akimirką tapo laisvu žmogumi. Nė akimirkos nedvejodamas metų žmogumi rinkčiau ją.
O atsikratyti baimės – šio baisaus ir nužmoginančio jausmo – galima labai paprastai. Tereikia suprasti, kad jei mes neleidžiame savęs žeminti, mūsų niekada niekas ir nepažemins. Asmens laisvės ir orumo gynimo sferoje neveikia jokia saiko, proporcijos ar galutinės ribos logika – nėra jokio optimalaus skaičiaus moralinių kompromisų ar nusižeminimų, po kurių Šeimininkas mus paliktų ramybėje. Kol žeminsimės, tol ir žemins.
Kitas būdas – pagalvoti apie kitus ir susieti save su jais. Gindamas savo orumą, gini ir kolegos arba bendrapiliečio orumą, į kurį taip pat netrukus bus pasikėsinta, jei tylėsi tu. Todėl kad laisvė be žmonių solidarumo tėra fikcija ir kelias į savivalę, o solidarumas be laisvės – vienybės miražai ir minios orgijos.
Dienraštis „Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
