Pasak pašnekovės, savo pačios mokytojus ji prisimena su geromis emocijomis.
„Man pasisekė, nes turėjau labai supratingus mokytojus. Mane supo žmoniški mokytojai. Juos atsimenu tik iš gražiausios pusės – nieko blogo negaliu pasakyti“, – sakė ji.
Darbas su šiuolaikiniais vaikais
Per ilgai trunkančią pedagogės karjerą Laima sukaupė didžiulę patirtį. Ji išskyrė kelis dalykus, kurie skiria vaikus tada ir dabar.
„Vaikai, žinoma, dabar kitokie. Jie laisvi, turi savo nuomonę, kartais net septynerių ar aštuonerių metų mergaitė jau ją labai aiškiai išsako. Anksčiau užtekdavo treptelti koja – tyla, ramybė, ir visi klausydavosi. Dabar reikia pačiai atrasti priėjimą prie vaiko, labai žmogiškai pasikalbėti kaip su suaugusiu: kad reikalinga drausmė, kad norime kažką išmokti, kad turime tikslų, kurių siekiame“, – aiškino Laima.
Pasak jos, ypatingų metodikų netaiko, todėl tenka surasti savo pačios sprendimus.
„Aš kažkokių ypatingų metodikų neieškau. Anksčiau pasiekdavau rezultatų savo griežtumu – užtekdavo treptelti koja. Dabar suprantu, kad to nebepasieksiu, nes vaikai kitokie. Jei pakeliu balsą, juos net prajuokina.
Todėl dabar tiesiog kalbuosi su jais kaip su suaugusiais: aiškinu, ką mes veikiame, kokie yra mūsų tikslai, klausiu, ar jiems patinka, ar nori dalyvauti“, – kalbėjo ji.
Anot mokytojos, galima sugalvoti gudrybių. Viena jų – prizai, ne tik pakeliantys vaikų nuotaiką, bet ir motyvuojantys.
„Kartais, nors tai gal ir nelabai pedagogiška, kalbamės apie prizus, žinoma, saldžius – jei dar vieną dainelę pabandom, laukia siurprizas. Maži vaikai pusę valandos neištveria, todėl reikia motyvuoti, nes dažnai ruošiamės kokiam nors svarbiam renginiui ar TV projektui, rezultatas turi būti pasiekiamas“, – teigė pedagogė.
Jaunatviškumo paslaptis
Moteris taip pat atskleidė ir savo ilgaamžiškumo bei energijos paslaptį. Pasak jos, prisideda darbas su jaunimu.
„Kasdien dirbu su jaunimu, todėl bendrystė su jais neleidžia sustabarėti. Nemėgstu lįsti į „pedagogiškus kostiumėlius“ – ir apranga, ir išvaizda man svarbu. Noriu atrodyti jaunatviškai, patogiai, man visiškai nesvarbu, kam tai patinka ar ne“, – neslėpė L. Lapkauskaitė.
Ji papasakojo, kaip savimi rūpinasi. Laimos teigimu, svarbu sąmoningai mąstyti apie tai.
„Žinoma, savimi rūpintis reikia – nepamiršti apsilankyti pas kosmetologą, skirti laiko grožiui. Man svarbūs geri kvepalai, sąmoningai renkuosi, ką naudoju, nevalgau bet ko ir netepu ant savęs bet ko“, – sakė pašnekovė.
Lietuvos scena tada ir dabar
Tiek metų pradirbusi su scenos žmonėmis L. Lapkauskaitė išskyrė skirtumus nuo seniau iki dabarties.
„Tada konkurencijos beveik nebuvo. Nebuvo projektų, nebuvo kur jauniems žmonėms atsiskleisti, nebuvo ir internetinio pasaulio bei socialinių tinklų – viskas buvo kitaip. Iš vienos pusės paprasčiau, iš kitos – sunkiau, nes buvo daug didesnė cenzūra, sudėtingiau patekti į televiziją“, – prisiminė mokytoja.
Pedagogė neslėpė, kad scenoje tenka pamatyti ir tų, kurie ten būti tikriausiai neturėtų.
„Šiais laikais yra visko – kai ko net nesinori matyti scenoje, bet neminėsiu nei vardų, nei pavardžių. Dabar didžioji scena atvira visiems. Gal tai gerai, o gal ir ne – juk norisi, kad mūsų tautiečių skonis augtų, bet šis klausimas ginčytinas, su daug klaustukų“, – kalbėjo ji.
Atsiminimai iš „Mokinukių“ laikų
Laima puikiai žinoma dėl populiarios merginų grupės „Mokinukės“ įkūrimo bei vadovavimo jai. Praėjus daug metų nuo tų laikų, moteris papasakojo, kokie prisiminimai labiausiai įsirėžė į galvą.
„Su šypsena prisimenu vieną nutikimą: turėjome tris ar keturis koncertus iš eilės, ir paskutinis baigėsi šeštą ryto. Į sceną išėjome jau paryčiais. Į namus grįžome 9 valandą ryte... aš jau galvojau man vaikų teises iškvies“, – juokėsi Laima.
Ji papasakojo, kad būta ir šiek tiek gąsdinančių nutikimų. Vienas toks įvyko Šiauliuose, kur moteriai teko bėgti į sceną gelbėti auklėtinių.
„Labai įsimintinas momentas buvo Šiauliuose. Pasibaigus koncertui, visa salė – keli šimtai žmonių – puolė į sceną. Merginos pradėjo verkti, o aš pakėliau rankas ir šaukiau: „Atgal, atgal!“ Įsivaizduokit – tokia maža moteris, o turėjau jas apsaugoti. Supratau, kad reikia bent minimalios apsaugos, nes jos buvo tapusios gana populiarios“, – pasakojo L. Lapkauskaitė.
Dar vienas jos prisimintas įvykis prasidėjo baisiai, tačiau pasirodė esantis tik didelė gerbėjų meilė.
„Važiavome namo, o mus pradėjo vytis juodas BMW ir galiausiai užtvėrė kelią. Labai išsigandome, išlipau paklausti, kas atsitiko... pasirodo, vyrai autografo norėjo“, – su šypsena prisiminė ji.
Nieko nekeistų
Anot Laimos, savo auklėtiniams ji buvo ir yra griežta, tačiau tai – nėra be reikalo.
„Manau, kad viską dariau taip, kaip reikia. Visuomet buvau atsakinga, daug iš savęs reikalavau ir to paties mokiau kitus. Kartais kalbėdavo, kad esu per griežta, bet tie mokiniai, su kuriais dirbau griežtai, dabar dauguma yra dėkingi. Jie tapo gerbiami darbuotojai“, – didžiavosi mokytoja.
Ji prisiminė ir vieną frazę iš pažįstamo, kuri tik įrodė, kad būtent toks auklėjimo būdas – veikia.
„Pamenu, vienas žinomas žmogus Lietuvoje, įdarbinęs mano buvusią mokinę, paskambino ir paklausė: „Laima, gal dar turi tokių kareivių? Žiauriai gerai dirba.“ Tai man buvo didžiausias įvertinimas. Tarp jų yra ir žurnalistų, kurie dėkoja už išugdytą atsakomybės jausmą, punktualumą, darbštumą. Visada į tai kreipiau daug dėmesio, buvau jiems kaip mama“, – sakė Laima.
Apibendrindama pašnekovė teigė, kad „žiūrint atgal nieko nekeistų“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
