Lietuvoje įprasta girdėti diskusijas apie tai, kad valdžia - Seimo nariai, Vyriausybė, prezidentas - yra atitrūkę nuo valstybės piliečių rūpesčių.
Pastaruoju metu toks supratimas tapo ypač ryškus, kai visuomenę imta skirstyti į vadinamąjį elitą, kurio yra tik saujelė ir jam nė motais kasdieniai paprastų žmonių rūpesčiai bei lūkesčiai, ir “ubagus”, “runkelius”, kuriems pabodo valdžios savivalė ir nesiskaitymas su piliečių nuomone, nepasitenkinimas padėtimi, kai piliečiai prisimenami tik prieš rinkimus ar kitokius balsavimus (pavyzdžiui, referendumą dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje). Kai kas (pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjęs Valerijus Ivanovas) pas mus ėmė įžiūrėti net klasių kovą: girdi, tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje visuomenė buvo skaldoma ir susipriešinusi tautiniu pagrindu, o dabar - klasiniu pagrindu.
Ar tikrai Lietuvoje valdžia atitrūkusi nuo žmonių, ar ji nenori girdėti piliečių balso? Ar Lietuvos piliečiai elgiasi pilietiškai, t.y. ar jie nori ir gali dalyvauti priimant sprendimus, daryti įtaką tiems sprendimams? Ir ar ši problema - valdžios ir piliečių efektyvaus dialogo formų paieška - tik mums būdinga, ar vis dėlto ji yra jaučiama ir kitur?
ALF’o projektas
Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus bandėme surasti vykdydami Atviros Lietuvos fondo (ALF) projektą “Valdžios ir piliečių ryšio stiprinimas” (2003-2004 m.). Ir man teko su paskaitomis apie interesų grupių ir bendruomenių skatinimo politiką Europos Sąjungoje bei politinę rinkodarą lankytis penkiolikoje mūsų šalies rajonų savivaldybių. Paskaitas skaičiau ir turėjau puikią progą patikrinti mokslo tiesas bendraudama su projekto dalyviais Biržų, Panevėžio, Molėtų, Utenos, Zarasų, Telšių, Plungės, Varėnos, Alytaus, Tauragės, Elektrėnų, Visagino, Šiaulių, Širvintų, Jonavos rajonų savivaldybėse: rajonų ir miestų savivaldybių tarybų nariais, seniūnais, bendruomenių pirmininkais, mokytojais, su kuriais bendrauti buvo ne tik įdomu, bet ir naudinga. Šios diskusijos akivaizdžiai pademonstravo, kad net ir matydami tam tikras politines realijas, mes nenorime jų pripažinti, tarsi stručiai kišdami galvas į smėlį, nes tiesiog bijome pripažinti, kad tai ką matome - ne miražas, ne akių apgaulė, o mūsų valstybė, mūsų visuomenė.
Žmonių Europa. Valdžios ir piliečių sąveikos modelio paieškos
Mes Lietuvoje, nors po kelių mėnesių tapsime Europos Sąjungos nariais, gyvename tarsi nepermatoma siena atsitvėrę nuo ten vykstančių procesų, dažnai manydami, kad tai mums nebūdinga, tai mūsų neliečia. Netiesa: esame Europos dalis, greit ir formaliai tapsime Europos Sąjungos dalimi ir visa, kas apskritai būdinga postmoderniai visuomenei, būdinga ir mums.
Štai Europa jau senokai ieško modelio, kaip priartinti valdžią prie piliečių ir atvirkščiai. Europos Sąjunga vieną po kitos skelbia iniciatyvas, skiria finansavimą strategijoms, daug pasakančiais pavadinimais: “Europa arčiau žmogaus”; “Žmonių Europa”.
Kitaip sakant, jei valdžią įsivaizduotume kaip piramidę, kuri stovi lauke - visuomenės interesų lauke, tai būtų galima pademonstruoti tai, kas vyksta kiekvieną dieną, kiekvieną valandą: šimtai, tūkstančiai žmonių, jų grupių stengiasi realizuoti, įgyvendinti savo tikslus, norus, interesus. Jie ieško kontakto (rašo laiškus, raštus, skambina telefonu, reikalauja susitikimų, organizuoja mitingus, kitokias akcijas, rašo spaudai) su valdžios piramidėje esančiais (dirbančiais) žmonėmis - politikais, valdininkais, pareigūnais, siekdami, kad jų siekiai būtų įgyvendinti, dažniausiai nekreipdami dėmesio į kitų piliečių ar jų grupių interesus.
Savo ruožtu žmonės, esantys valdžios piramidėje, įvairiuose jos lygiuose - vietos valdžioje (seniūnai, savivaldybės), nacionalinėje (valstybės) valdžioje (Seimas, Vyriausybė, prezidentas), ES valdžioje (Europos Komisija, Europos Parlamentas, kitos ES institucijos) - kiekvieną dieną dirba tam, kad interesų grupių, asmenų ir t.t. norus ar interesus išklausytų, apibendrintų ir priimtų sprendimus, kurie būtų maksimaliai suderinti su visos visuomenės interesais ar bent jiems neprieštarautų.
Tai yra Europa jau kelis dešimtmečius ieško modelio, priemonių pasiekti, kad valdžios ir piliečių tarpusavio ryšys būtų kuo efektyvesnis, duotų kuo geresnius rezultatus, kad piliečiai būtų patenkinti valdžia, o valdžia jaustų pasitenkinimą tuo, ką ji daro piliečių labui jų pasamdyta tą darbą atlikti.
Lietuva taip pat ieško tokio valdžios ir piliečių sąveikos modelio. Tik laiko toms paieškoms mes turėjome gerokai mažiau - vos keturiolika Nepriklausomybės metų. Taigi nieko nuostabaus, kad mes dar daug ko pasigendame šioje svarbioje valdžios ir piliečių sąveikos srityje, kad daug ką reikia keisti, tobulinti.
Mūsų visuomenės bruožai
Antra vertus, nederėtų pamiršti dar vieno momento: bruožų, būdingų mūsų - pokomunistinei - visuomenei. Manote, kad mes - idealistai, naivuoliai, lengvatikiai palyginti su senųjų demokratijų piliečiais? Anaiptol. Mokslininkai pažymi, kad “visoms jaunoms demokratijoms, atėjusioms iš totalitarinio režimo, taip pat ir Vidurio bei Rytų Europoje, jų visuomenėms būdingos tam tikros vertybinės orientacijos: totalinis nepasitikėjimas, arogantiškumas, cinizmas, tikėjimas, kad visi žmonės yra lygūs, ir kt.”. To pavyzdžių kiekvieną dieną visose srityse apstu, tik mes dažnai klaidingai manome, kad šiuos bruožus mūsų visuomenė įgijo po Nepriklausomybės atkūrimo. Netiesa! Visa tai - mūsų ano, buvusio gyvenimo palikimas, bruožai, būdingi jaunų demokratijų piliečiams, kurie netikėjo niekuo - nei Dievu, nei velniu, bandydavo įskaityti tai, kas parašyta tarp eilučių, kurie gyveno totalitariniame režime, ir kai kurie dar nesuvokia, kad tai jau praeitis. Pagalvokime, ar lengva dirbti valdžioje, ar gera būti valdžioje tokiomis sąlygomis?…
Tiesa, ekspertai, tyrinėjantys mūsų visuomenės pilietinės brandos aspektus, pastebi ir pozityvius, gerus dalykus. Pavyzdžiui, mano kolega Lietuvos teisės universitete doc. Arūnas Augustinaitis, 2000 m. dalyvavęs atliekant mūsų visuomenės pasyvumo tyrimą, pastebėjo, kad paklausti, ar norėtų paveikti kai kuriuos vietos valdžios sprendimus ar teikti naujus siūlymus, apklaustieji atsakė: tai nerūpi - 20,8 proc.; norėtų, bet nedrįsta - 8,3 proc.; norėtų, bet neturi laiko - 7,1 proc.; norėtų, bet laiko tai beprasmišku - 55,8 proc.; norėtų, bet tik kartu su kitais gyventojais - 20,2 proc.; kita - 1,0 proc.
Išvada, kurią pagal šiuos duomenis padarydavo mano paskaitų dalyviai, būdavo tokia: visuomenė pasyvi, nes daugiau nei pusė (55,8 proc.) apklaustųjų mano, kad paveikti valdžios sprendimus ar teikti naujus siūlymus yra beprasmiška.
Tačiau mokslininkų išvada buvo tokia: “Svarbiausias rodiklis yra tas, jog, nepaisant akivaizdžios beprasmybės užmegzti dialogą su valdžia, absoliuti dauguma gyventojų to tikrai norėtų. Tik 20,8 proc. atsakė, jog tai nerūpi, likusieji faktiškai pritartų paritetiniam piliečių ir administracijos savivaldos modeliui”.
Tai labai įspūdingas rezultatas, rodantis bendruomenės kūrimo potencialą Lietuvoje ir neišnaudotas viešojo administravimo galimybes. Į akis krinta vienpusis ryšys, kad gyventojai norėtų keisti valdžios ir piliečių sąveikos tipą, bet nesulaukia adekvataus valdžios požiūrio. Galima manyti, kad pastaroji nepakankamai kvalifikuota, kad sugebėtų pastebėti ir išnaudoti bendram labui šias tendencijas.
Interesų grupės ir lobizmas: gėris, blogis ar tiesiog tai, be ko neįmanoma apsieiti
Paskaitose ir diskusijose kalbant apie interesų grupes ar lobizmą dažniausiai girdėtas komentaras ar supratimas buvo toks: interesų grupės yra blogas dalykas, lobizmas - niekas kitas, kaip korupcija ir “blatas”. Tačiau akivaizdu, kad kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo daugiau joje organizuotų interesų grupių, o kartu ir lobistų, kurie atstovauja toms interesų grupėms, padeda joms pasiekti norimą rezultatą: įstatymo pakeitimą, naujo įstatymo priėmimą, apskritai bet kokį vietos ar nacionalinės valdžios sprendimą. Ir nieko smerktino tame nėra, jei tik veikiama pagal įstatymą.
Bet kurią visuomenę galima suskirstyti bent jau į dvi interesų grupes: moteris ir vyrus. Be to, bet kurioje visuomenėje žmones galima skirstyti į interesų grupes pagal daugybę kitų takoskyrų: amžių, išsilavinimą, pajamas, gyvenamąją vietą, politines pažiūras ir t.t. Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė - tuo daugiau interesų ir jų grupių. Interesų grupės dažniausiai turi savo lobistus, t.y. žmones, kurie už atlygį ar be jo atstovauja tos grupės interesams. Plečiantis interesų grupių veiklai blėsta skirtumas tarp jų, politinių partijų ir visuomeninių judėjimų.Dauguma interesų grupių tampa “interesų partijomis” - siaurą veiklos sritį aprėpiančiomis organizacijomis, susitelkiančiomis prie vieno tikslo ir siekiančiomis gauti vietų parlamente bei tapti valdančiosios koalicijos dalimi, kad galėtų įgyvendinti savo uždavinius (ryškiausias pavyzdys - Verslo darbdavių konfederacija ir tuometinis jos prezidentas Viktoras Uspaskichas 2000 m. Seimo rinkimuose).
Šiandienos politikos bruožai: politinė rinka, politinė rinkodara
O apskritai politikai postmodernioje visuomenėje yra būdingi šie bruožai: 1) politikos laukas, politika yra rinka, kurioje vyksta specifinių (politikos) produktų gamyba ir pardavimas, svyruoja pasiūla ir paklausa; 2) politikos produktai - politinės partijos, politinės programos, pozicijos; 3) politikai demonstruoja savo norus ir juos tenkina, balsuodami savo pinigais; rinkėjai demonstruoja savo norus ir juos tenkina mokėdami savo balsais; 4) politikai kaip verslininkai ar pardavėjai tenkina rinkėjų pareikštą politinę paklausą; 5) politikas tampa politikos verslininku ir pirkliu.
Su tuo visiems - ir save vadinančiais kairiaisiais, ir dešiniaisiais, ir centristais - reikia skaitytis, patinka tai ar ne. Ekspertai seniai rašo, kad bendra Vakarų tendencija - partijų narių skaičius mažėja, nyksta tradiciniai socialiniai ryšiai su konkrečia partija, tačiau didėja tiesiogiai politikoje dalyvaujančių žmonių skaičius. Tai reiškia, kad partijos virsta labiau administraciniais mechanizmais, kurie prisitaiko prie aktyvėjančios politinės rinkos, o “postindustrinės epochos politikas - tai jau ne vien ideologas, tribūnas, fanatikas, moralistas, šauklys ar kovotojas, tai pirmiausia politikos verslininkas ar pirklys (nors kartais, žinoma, - tik komivojažeris)”(A. Augustinaitis).
Paprastai pasakius, tai reiškia, kad sąlygomis, kai politikos vartotojais ir veikėjais tampa kone visa visuomenė, ideologija žmonėms tampa ne svarbiausiu motyvu apsisprendžiant, už ką balsuoti (kairė ir dešinė virsta tik vertybėmis, o ne ideologine pozicija), ir ideologinis angažuotumas kompensuojamas politinės veiklos konkurentiškumu, kitaip sakant, sugebėjimu save pristatyti ir “parduoti”.
Šias tiesas pirmieji sugebėjo suvokti Lietuvos centro partija (vėliau pasirinkusi kitą strategiją ir pasiekusi, kad Valdas Adamkus taptų Lietuvos prezidentu), vėliau - Artūro Paulausko Naujoji sąjunga, dar vėliau - Rolando Pakso vadovaujami liberaldemokratai (apmokyti “almaksų”), o dabar tai sėkmingai įgyvendina V. Uspaskichas. Tai, beje, sėkmingai daro ir Lietuvos socialdemokratai, tik Nepriklausomybės pradžioje “apsiskaičiavę”, o po to veikiantys tiksliai pagal rinkos dėsnius.
Post scriptum
Pažymėsiu, kad visa, kas vyksta Lietuvos politinėje padangėje, reikėtų sieti ne tik su jaunos demokratijos augimo grimasomis ir ligomis, kaip dažnai bandoma pateikti, o su visuomenės vystymosi procesų nesuvokimu, įtikėjimu, kad “mes geriausiai žinome, ką daryti”, - tai ypač būdinga “rimtosiomis” ar “tradicinėmis” save vadinančioms partijoms. Laikas suvokti tikrąsias priežastis ir padejavimai ar pabėdojimai čia nepadės. Kaip ir kitų partijų kaltinimai populizmu: politinė rinka taip pat yra rinka, kurioje paklausą turi nebūtinai gera, aukštos kokybės prekė, bet ir prastos kokybės gražiai įpakuotas produktas gražioje pakuotėje.
Laima Andrikienė yra Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto dekanė, LTU Politologijos katedros docentė.
