REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kruvini bankai

Kaip žlugo komunistiniai, „kagėbistiniai“ ir kriminaliniai bankai

„Snoro“ ir Ūkio banko skandalai patvirtina, kad iš skaudžių klaidų per kelis dešimtmečius nepasimokyta.

REKLAMA
REKLAMA

Krauju nudažytais laukiniais 1990-aisiais Lietuvoje sukruto ir pirmieji kapitalizmo vilkai. Būtent jie ėmėsi kurti naujas laisvosios rinkos žaidimų taisykles, kurių pagrindu vėliau buvo įkurti komerciniai bankai „Apus“, „Ekspres“, „Sekundė“, „Ateitis“, „Lietuvos verslas“, „Aurabankas“, Vakarų bankas, Komercinis kredito bankas ir pan.

REKLAMA

Vieniems šie skandalingą praeities šleifą turintys pavadinimai primena prarastas gyvybes, sveikatą, milžiniškas santaupas, kurias kaupė net kelios kartos, butus, nuosavus namus, automobilius. Kitiems – sudaužytas svajones, sužlugdytas šeimas, emigraciją ar kalėjimų grotas.

Trijų rūšių bankai

Prieš keletą metų vienas buvęs aukštas Lietuvos teisėsaugos pareigūnas, „Balsas.lt savaitės“ žurnalisto paprašytas prisiminti didžiausias finansines katastrofas, sakė, kad XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje Lietuvoje veikusius bankus reikia suskirstyti į tris rūšis: komunistinius, „kagėbistinius“ ir kriminalinius.

REKLAMA
REKLAMA

Anot jo, pirmajai kategorijai galima priskirti „Nidos“ banką (vėliau pavadintą „Hermiu“), Lietuvos akcinį inovacinį banką, „Tauro“ banką. Antrajai – Spaudos banką (vėliau Vilniaus), „Litimpeks“ banką, Lietuvos valstybinį komercinį banką. Trečiajai – „Sekundės“, „Ekspres“, „Balticbank“ bei kitus.

Niekas nežino, kaip suveikė mechanizmai, kurie tų bankų savininkus padarė turtuoliais. Iš tų pačių pinigų buvo pradėti ir kitokie verslai: įsteigtos investicinės, nekilnojamojo turto, komercinės-prekybinės įmonės ir pan.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Manoma, kad juos globojo ir tuomečiai Saugumo darbuotojai bei jų agentai, kuriems jau tada buvo leidžiama daugiau negu kitiems socialistinės sistemos sraigteliams.

Ypač veiksmingai buvo pasinaudota tuometiniais KGB agentų užsienio diplomatiniais, verslo arba mokslo ryšiais. Banditėliai, turintys priėjimą prie užsieniečių, būdavo užverbuojami ir paprastai žaidė dvigubą žaidimą.

Todėl dar iki 1990-ųjų atsiradęs šio kontingento organizuotumas ir verslumas buvo labai efektyviai panaudotas išvagiant griuvusios sovietų imperijos turtą, o iki tol buvusi teisėsaugininkų ir kriminalinio pasaulio sąveika labai puikiai ir toliau tarnavo naujųjų turtuolių interesams.

REKLAMA

„Sekundės“ byla

1992-aisiais per televiziją ir spaudoje nuolat skambėjusiu šūkiu „Reikia pinigų? Pinigų yra!“ susižavėjo tūkstančiai lengvatikių.

Sovietmečio epochos nepriteklių išsekinti ir vakarietiško gyvenimo malonumų pakerėti žmonės tapo skandalingai pagarsėjusio Kauno „Sekundės“ banko indėlininkais.

1994-ųjų gruodį žlugus „Sekundei“ nukentėjo apie 15 tūkst. indėlininkų. Per dvejus metus šis bankas surinko daugiau kaip 15 mln. JAV dolerių (lito įvedimo dienos kursu – apie 67,5 mln. litų) ir apie 3 mln. tuometinių Vokietijos markių (apie 8 mln. litų).

REKLAMA

Iki šiol įsiminė šaltos žiemos dienos, kai prie žlugusios „Sekundės“ Kauno centre, S. Daukanto gatvėje, driekėsi eilės apgautų žmonių.

1996 metų vasarį dėl svetimo turto iššvaistymo ir kitų finansinių nusikaltimų „Sekundės“ banko prezidentas Gintaras Dilys buvo nuteistas kalėti 7 metus. 2000-ųjų pavasarį iš Pravieniškių pataisos namų jis išleistas pirma laiko.

Buvę bankininkai vengia viešumo

G. Dilys iš visų liūdnai pagarsėjusių šalies bankininkų kalėjo bene ilgiausiai. Dabar buvęs „Sekundės“ banko vadovas yra beveik dingęs iš akiračio.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ne vienus metus „Balsas.lt savaitės“ žurnalistas mėgino susisiekti su G. Diliu, tačiau buvęs bankininkas kaskart trumpai atkirsdavo: „Nereikia man jokių žurnalistų“, – ir išjungdavo telefoną. Turimomis žiniomis, G. Dilys dabar gyvena Kaišiadoryse, varganos išvaizdos bendrabučio tipo bute. Pragyvenimui jis verčiasi dirbdamas sandėlininku nedidelėje įmonėje.

Šiandien galima sakyti, kad prieš du dešimtmečius liūdnai nuskambėjusio „Sekundės“ banko aferoje G. Dilys tebuvo menkas sraigtelis. Jam už nugaros, atokiai nuo apgautų indėlininkų žvilgsnių, stovėjo su Kauno Žaliakalnio nusikalstamų grupuočių veikėjais glaudžiai susiję asmenys. Tarp tokių minimas ir abejotinos reputacijos kaunietis Saturnas Dubininkas, geriau žinomas Sato pravarde.

REKLAMA

Prieš trejus metus per vieną pašnekesį S. Dubininkas atvirai prisipažino, kad jo jau seniai nebepersekioja įniršę indėlininkai ar jo turtus paveržti norintys banditai. Visi jį pamiršo ir daugelis supranta, kad tuomet buvo toks laikas.

Kruvina „Ekspres“ istorija

Rimantas Grainis – vienintelis bankininkas, susprogdintas pačiame Vilniaus centre. Jis buvo „Ekspres“ banko akcininkas. Vyras žuvo 1995-ųjų gegužės 26-osios popietę sprogus po jo vairuojamu „Mercedes“ padėtam sprogmeniui.

Dar 1993 metų birželį spaudoje skelbta, kad „Ekspres“ – pirmasis naujas Lietuvoje įregistruotas komercinis bankas, surinkęs 0,5 mlrd. kapitalą. Kaip šiomis dienomis pasakojo buvę aukšti Vilniaus kriminalinės policijos vadovai, 1990-ųjų pradžioje R. Grainis atstovavo kai kurioms čečėnų grupuotėms Lietuvoje ir buvo vienas įžūliausių reketininkų. Todėl yra didelė tikimybė, kad per minėtą banką buvo plaunami čečėnų mafijos pinigai.

REKLAMA

Prieš keletą metų, vykstant kauniečio lenktynininko Alvydo Albrechto, kuris kelių Lietuvos teismų pripažintas pagrindiniu R. Grainio mirties užsakovu, teismo procesui, pagarsinta, kad „Ekspres“ akcininkas susprogdintas ne dėl banko reikalų, o dėl senos 200 tūkst. JAV dolerių skolos, kurią buvo investavęs į nesėkmingą sviesto verslą.

R. Grainio žūtis nemažai prisidėjo ir prie jo verslo partnerio, kito „Ekspres“ banko akcininko Vladimiro Naidūno karjeros žlugimo.

1996 metais „Ekspres“ bankas susidūrė su nemokumo problema, jam buvo pradėta bankroto byla.

Narpliojant R. Grainio žmogžudystės aplinkybes, jo artimieji prokurorams nesyk minėjo, kad prieš mirtį tarp bankininkų buvo kilę nesutarimų dėl negrąžintos skolos – kelių šimtų tūkstančių dolerių. Todėl susprogdinto R. Grainio giminaičiai buvo įsitikinę, kad šią keršto akciją užsakė V. Naidūnas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pats V. Naidūnas yra pripažinęs, kad buvo skolingas, tačiau teigė perrašęs R. Grainiui Klaipėdos gelžbetonio akcijas – ir skola esą išnyko.

Prieš daugiau kaip 10 metų granatsvaidžio šūviu buvo pasikėsinta ir į V. Naidūną. Jo užpuolikai taip ir liko neišaiškinti. Paskui jis pardavė savo turtą ir atsidūrė giliame pogrindyje. Prieš trejus metus pasiekė žinia, kad V. Naidūnas netikėtai mirė dėl pašlijusios sveikatos.

Savo mirtį stebėjo veidrodyje

Tragiškai baigėsi ir „Tauro“ banko vadovo likimas. 1997-ųjų birželio 23-iąją Vilniaus centre, buvusiose „Tauro“ banko patalpose, šios finansų institucijos prezidentas Genadijus Konopliovas, atsisėdęs priešais veidrodį, nuosavu pistoletu ČŽ paleido sau į smilkinį šūvį. Kelios dienos iki tragedijos banke buvo daromos didžiulės kratos, G. Konopliovas nušalintas nuo vadovavimo.

REKLAMA

Praėjus metams, kai bankas žlugo, paskelbta, kad bendra skola viršijo 142 mln. litų.

TIK FAKTAI

1990 metais Lietuvoje egzistavo 7 bankai, keturi iš jų – valstybiniai.

1993-iaisiais jau veikė 28 bankai, daugumą jų sudarė nedidelės komercinės kreditų įstaigos.

Lietuvoje bankų katastrofos piką pasiekė 1994–1998 metais.

Pavyzdžiui, buvęs skandalingai žlugusio „Balticbank“ valdybos pirmininkas Romas Juška keletą metų slapstėsi tolimajame Tailande. Kai 1995-aisiais žlugo jo karjera, Lietuvoje imta kalbėti, kad jis išdavė apie 45 mln. litų vertės abejotinų paskolų.

REKLAMA

1996 metų vasarą į R. Juškos išsinuomotus apartamentus atvyko Tailando policijos pareigūnai ir buvusį bankininką sulaikė. R. Juška buvo grąžintas Lietuvai.

Jo byla ilgai klaidžiojo po teismus. Vyras teistas už tai, kad klastojo dokumentus ir iššvaistė maždaug 6 mln. litų. 2002-aisiais R. Juška nubaustas 7 metų laisvės atėmimo bausme. Dabartinis jo likimas nežinomas.

2011-ųjų lapkritį paaiškėjo, jog nacionalizuojamas „Snoro“ bankas. Vienas iš jo vadovų Raimondas Baranauskas netrukus pabėgo į Londoną. Jungtinės Karalystės sostinėje jis gyvena iki šiol. Jo ir buvusio verslo partnerio Vladimiro Antonovo ekstradicijos klausimas įstrigęs iki šių metų liepos, kai britų teisėjai dar kartą mėgins nagrinėti šią bylą.

REKLAMA
REKLAMA

KOMENTARAS

RIMVYDAS SIUTILAS

Bankroto administratorius

Bankų bankrotų bumas kilo dar praėjusiame amžiuje. Lietuvoje 1994–1996 metais pradėtos 12 bankų likvidavimo procedūrų. Tais laikais Lietuva žengė pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, vyko privatizacijos procesai. Kūrėsi absoliučiai naujos – privataus kapitalo – įmonės, nors iki tol jos buvo tik valstybinės.

Verslui reikėjo pinigų, todėl padėtis buvo palanki atsirasti kredito įmonėms. Jos buvo kuriamos viena po kitos. Tais laikais atitinkamos valstybės institucijos į bankų veiklą žiūrėjo pro pirštus. Po kurio laiko dalis verslininkų susidūrė su sunkumais. Prasidėjo banko paskolas pasiėmusių ūkio subjektų bankrotai.

Staigiai atsiėmus indėlius tuomet galėjo sugriūti bet kuris bankas. Pakakdavo vieno gando. Tais laikais įstatymų nebuvo, garantijų taip pat. Tik vėliau buvo pradėti kurti saugikliai, kurie pamažu atkūrė žmonių pasitikėjimą bankais.

Nėra ir negali būti absoliučios ramybės, kai kalbama apie finansinį bankų stabilumą. Tačiau gerą dešimtmetį bankai buvo pažaboti ir priversti elgtis atsakingiau. Vis dėlto sukurtos taisyklės negalėjo būti tinkamos visą gyvenimą. Prie jų prisitaikė ir bankai, ir indėlininkai. Todėl tai, ką turime šiandien, yra tam tikro stovėjimo vietoje rezultatas.

Bankų žlugimo istorija (nuotr. Balsas.lt) 

 

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų