Šeštadienio vakare paaiškėjo ir trečiasis Europos futbolo čempionato pusfinalininkas. Juo daug kam netikėtai tapo Rusijos futbolininkai, kuriuos į pergalę prieš iki tol nenugalėtus olandus vedė ne kas kitas, o futbolo genijus iš oranžinių šalies Guusas Hiddinkas.
Prieš rungtynes šis strategas ironizavo norįs tapti savo tėvynės išdaviku ir iškovoti pergalę, o dabar jo svajonė išsipildė kartu su milijonų Rusijos ekipos fanų svajomis.
Taktiniai pokyčiai
Olandai į aikštę išbėgo tradicinės savo sudėties, kuri pradėjo ir pergalingai pasibaigusias rungtynes su Italija bei Prancūzija. Tuo tarpu rusų gretose įvyko vienas pasikeitimas. Vietoje bene silpniausiai atrodančio saugų grandies atstovo Diniaro Bilialedinovo aikštėje pasirodė Ivanas Saenka. Rusai rungtyniavo schema 4-4-2. Tiesa, Andrejus Aršavinas dažnai atsitraukdavo į aikštės gilumą ir iš esmės rungtyniavo taip vadinamoje pozicijoje po puolėju.
Tuo tarpu oranžiniai žaidė remdamiesi sau tradicine schema 4-5-1. Puolimo smaigalyje kaip visada progos įvarčiui pasiekti tykojo Ruudas van Nistelrooy‘us.
Parodyk, kaip žaidi, pasakysiu, kas esi...
Prisipažinsiu, po vakar dienos varžybų tarp Kroatijos bei Turkijos vienuolikių buvau pasiryžęs bet kokiems siurprizams. Imperatoriaus Fatiho Terimo vienuolikė pakilo iš bedugnės, kurioje atsidūrė pačioje pratęsimo pabaigoje, ir pasiuntė kroatus į nokautą. Tad kodėl to paties negalėjo pakartoti ir Guuso Hiddinko treniruojami rusai?
Tiesa, olandiška oranžinė audra iki šiol tiesiog varė siaubą bejėgiams Apeninų pusiasalio gyventojams, o vėliau nuniokojo bei Prancūziją ir Rumuniją. Po grupių turnyro etapo olandai buvo tiek daugiausiai kartų varžovų vartininkus nuskriaudusi ekipa, tiek mažiausiai „kliurkų“ į savo vartus praleidusi vienuolikė. Jau po grupių etapo nemaža dalis futbolo aistruolių bei ekspertų ėmė garsiai kalbėti, kad Marco van Bastenas taps pirmuoju žmogumi, kuriam pavyks laimėti Henry Delaunay vardo trofėjų tiek žaidžiant aikštėje, tiek stovint prie nacionalinės ekipos vairo.
Tačiau tie patys rusai taipogi buvo nepėsti. Po pirmųjų rungtynių, kuomet rusų gynyba veikiau priminė viešnamį, kuriame galėjo siausti bet kas ir bet kada, G. Hiddinkas atrado receptą kaip reanimuoti bejėgiškus gynybinius įtvirtinimus. Per paskutiniąsias dvi rungtynes rusai nepraleido nė vieno įvarčio ir parklupdė tiek jau nukarūnuotus Europos čempionus graikus, tiek ambicijų nestokojusius Skandinavijos atstovus iš Švedijos. Be to, į G. Hiddinko vienuolikę grįžo ir pagrindinis koziris Andrejus Aršavinas. Šis Vladimiro Putino „Vieningosios Rusijos“ narys itin paaštrino ekipos atakas bei sudarė puikią kompaniją puolimo smaigalyje rungtyniaujančiam Romanui Pavliučenkai.
Kalbant apie pirmąjį kėlinį, galima pastebėti, kad oranžinė audra, niokojusi Italiją bei Prancūziją, buvo akivaizdžiai apsilpusi ir veikiau priminė tik menką lietutį. To vargano lietučio nepabūgę rusai jokiu būdu nesiruošė sėdėti savuose gynybiniuose įtvirtinimuose. Olandų žaidime trūko tos sprogstamosios galios, kurią sukurdavo atakuojančių saugų trio – Wesley Sneijderis, Rafealis van der Vaartas bei Dirkas Kuytas. Taip, olandai sukūrė kelias pavojingas atakas, tačiau jos nebuvo tokios, kad jau pasibaigus pirmajai rungtynių pusei drąsiai būtume galėję konstatuoti, kad olandai yra verti nugalėti.
eurosport.com nuotr.
Tuo tarpu, kalbant apie rusus, dar kartą galima negailėti komplimentų genialiajam futbolo strategui G. Hiddinkui. Su jo atėjimu rusai ėmė žaisti ne tą visiems įgrisusį ir didelės išmonės nereikalavusį „bėk ir spirk“ žaidimą, o kombinacinį, technišką bei atakuojantį futbolą. Veikiausiai po šio Europos čempionato Europoje turėtų išaugti ir Senojo žemyno gyventojų susidomėjimas Rusijos čempionatu. Sankt Peterburgo „Zenit“ klubas jau įrodė, kad rusų klubai gali belstis į klubinio elito vartus, o tuo tarpu nacionalinė ekipa, kurios branduolį sudaro tėvynėje žaidžiantys futbolininkai, dabar įrodinėja, jog gali kaip lygūs su lygiais kovoti ir su Europos grandais.
Reikia pripažinti, kad rusai bent jau pirmajame kėlinyje tikrai nebuvo mušami berniukai, o veikiau patys galėjo bent kelis kartus skaudžiai įkąsti olandams, kuriuos kelis kartus gelbėjo tik patikimas Edvino van der Saro žaidimas. Ypač įsiminė toliašaudė Rusijos artilerija, o tiksliau tarsi iš patrankos šaudomi Deniso Kolodino tolimi smūgiai.
Kaip ir buvo galima tikėtis, po pertraukos M. van Bastenas griebėsi permainų blankokai atrodžiusioje saugų grandyje. Vietoje barbės devyndarbės D. Kuyto aikštėje pasirodė Londono „Arsenal“ ekipos žaidėjas Robinas van Persie.
Galiausiai, sužaidus 11 minučių antrajame kėlinyje, ėmė kvepėti sensacija – įvartį pelnė Maskvos „Spartak“ puolėjas R. Pavliučenko. Jau dabar galima daryti išvadas, kad rusams ne tik kad netrūksta traumą prieš pat čempionatą gavusio Pavelo Pogrebniako, tačiau šio Sankt Peterburgo „Zenit“ puolėjo netektis veikiausiai išėjo ir į naudą, nes savo šansą sužibėti gavo būtent R. Pavliučenko.
Verta pastebėti ir tai, kad olandai pirmą kartą šiame čempionate buvo priversti vytis savo varžovus. Jei tarkime turkams tai jau yra tradicija, nekelianti jokių sunkumų, greičiau atvirkščiai, priverčianti mobilizuotis, tai olandams tokia padėtis tapo gana rimtu psichologiniu išbandymu.
Galiausiai į aikštę buvo mestas ir jaunasis Ibrahimas Afelaay‘us. Šis atakuojantis saugas pakeitė atraminio saugo pozicijoje rungtyniavusį Orlando Engelaarą. M. van Bastenas akivaizdžiai nebuvo patenkintas tuo, kaip jo ekipa rungtyniauja aikštės viduryje. Streikuoti ėmė pats pavojingiausias oranžinių ginklas. Tačiau I. Afelaay‘aus pasirodymas gyvumo į olandų atakas įliejo mažai. Oranžiniai ir toliau buvo tarsi nesavi.
Olandų žaidimas atrodė gana statiškas ir reikalus dažniausiai būdavo bandoma spręsti pavieniui. W. Sneijderis bandė ištempti olandus šaudydamas iš toli, tačiau kone visi šio Madrido „Real“ saugo smūgiai skriedavo greta taikinio. Individualiu meistriškumu traukti olandus iš klaidžių akivarų bandė ir R. van der Vaartas. Vėlgi nesėkmingai. Olandai atrodo pamiršo auksinę taisyklę, kuris skamba taip: "Pavieniui menki, drauge galingi."
Tačiau galiausiai kai jau atrodė, kad nenumaldomai artėjantis finalinis teisėjo švilpukas uždės paskutinį parašą ant olandų nekrologo, sužibėjo ne kas kitas, o labiausiai patyręs oranžinių armijos vilkas R. van Nistelrooy‘us. Apatiškai stebint Rusijos rinktinės gynėjams, jis po puikaus W. Sneijderio perdavimo pasiuntė kamuolį į Igorio Akinfejevo vartus.
Antrą dieną iš eilės teko stebėti pratęsimą, o tai reiškė, kad nemaža dalis Vilniuje vykstančios šventės „Tebūnie naktis“ renginių nukeliavo šuniui ant uodegos... Tebūnie, juk šiuo metu visoje Europoje ir net oranžinės karštinės kamuojame futbolo užkampyje karaliauja tik ši sporto šaka, o visos likusios šventės, atlaidai bei ceremonijos te palaukia birželio pabaigos, kai jau žinosime Senojo žemyno karalių. Iki to laiko mes turime tik vieną karalių ir to karaliaus vardas – jo didenybė Futbolas.
eurosport.com nuotr.
Per pratęsimą galėjome įsitikinti, kad šiemetinė rusų ekipa pasižymi tvirta psichologija. Rusai ne tik kad nepalūžo po antrojo kėlinio pabaigoje praleisto įvarčio, tačiau bent jau pirmajame pratęsimo kėlinyje buvo aktyvesni ir sukūrė pavojingesnių progų įvarčiui pasiekti. Vien jau ko vertas R. Pavliučenkos smūgis, sudrebinęs E. van der Saro vartų skersinį. Aktyvus ir toliau buvo A. Aršavinas, kurio slalomai su kamuoliu kėlė nerimą oranžinių gynėjams.
Galiausiai antrasis pratęsimo kėlinys tapo visišku košmaru išliaupsintiems ir nuo pagyrų apsvaigti veikiausiai jau spėjusiems olandams. Oranžinė audra pavirto neatpažįstamu vos krapnojančiu lietučiu, kurio jau gali nebebijoti niekas. Tą įrodė rusai.
Visų pirma po puikaus A. Aršavino perdavimo kamuolį jau į tuščius E. van der Saro vartus pasiuntė po keitimo aikštėje pasirodęs Dmitrijus Torbinskis. Dar po 4 minučių jau pats Andrejus padėjo tašką negailestingame olandų nekrologe.
Po šio įvarčio buvo galima pasijusti taip tarsi Vilnius bent jau trumpam būtų tapęs Rusijos provincijos miesteliu: už lango pačiame Gedimino prospekte nepaliaujamai ėmė skambėti šūkiai „Rossija, Rossija!“. Ką gi, G. Hiddinko auklėtiniai turi nemažą gerbėjų būrį ir mūsų šalyje... Nors ir nesu vienas iš tų gerbėjų ir vis dar viliuosi, kad jei jau ne grupės etape, tai bent jau ketvirtfinalyje, jau ir ne ketvirtfinalyje, tai tuomet pusfinalyje, rusai tikrai kris, tačiau lenkiu galvą prieš puikiai kovojusius šios ekipos žaidėjus, kurie tikrai buvo verti šios pergalės.
Oranžiniai berniukai keliauja namo, o rusai, savo kišenėje jau turintys bilietus į pusfinalį, sekmadienio vakarą lauks Italijos bei Ispanijos dvikovos baigties. Būtent po šio susitikimo paaiškės G. Hiddinko ekipos varžovai. Tačiau atrodo, kad misija neįmanoma dabar jau tampa įgyvendinama užduotimi, o rusų apetitas neabejotinai auga.
Geriausias žaidėjas
A. Aršavinas. Šis žmogus yra nepamainomas G Hiddinko ginklas. Tai futbolininkas, kuris gali ne tik kurti progas savo komandos draugams, tačiau, esant galimybei, ir pats mielu noru tampa varžovų vartininkų skriaudiku. Būtent taip atsitiko ir šiandien, kai Sankt Peterburgo „Zenit“ saugo sąskaitoje sužibėjo ir rezultatyvus perdavimas, ir tikslus smūgis į E. van der Saro ginamus vartus.
Rungtynių nevykėlis
Išrinkti vieną žmogų, ant kurio pečių būtų galima sukrauti visą atsakomybę už pralaimėtas rungtynes, būtų beprasmiška. Pavieniai žmonės rungtynių nei laimi, nei pralošia. Šiandien blanki buvo visa oranžinių komanda. Jei ne ryškūs šios komandos marškinėliai, dauguma žaidėjų apskritai veikiausiai nebūtų buvę pastebimi ir sau sėkmingai būtų pratūnoję giliame šešėlyje.
Jei anksčiau olandai tiesiog draskydavo priešininkų gynybą, tai dabar jie tarsi įsispyrę į savo tradicinį tautinį apavą, klumpes, tiesiog slankiojo po aikštę. Jei anksčiau olandų akys degė nežabotu pasitikėjimu savo jėgomis, tai šiandien tose akyse buvo matyti nebent sudirgimas ir nervinimasis.
Jei viena diagnozė paaiškintų visą olandų nesėkmę, tai veikiausiai turėtume konstatuoti, kad oranžiniai tiesiog perdegė arba galbūt pernelyg pasitikėjo savo jėgomis. Šeštadienio vakarą dar kartą pasitvirtino liaudies išmintis, skelbianti, jog, aukštai kilęs, žemai krisi. Galima klausti ir to, ar olandai nebuvo įgiję geriausios sportinės formos vos tik prasidėjus grupės turnyrui ir dabar jos neprarado. Klausimų gali būti daug, tačiau faktas vienas – rusai surengė olandų pakasynas, po kurių vėjo malūnų bei tulpių šalyje gali būti skelbiamas gedulas.
Be to, istorija taipogi yra negailestinga grupių turnyro varžybas laimėjusioms komandoms. 1984 metais Prancūzija buvo paskutinė vienuolikė, kuri, iškovojusi maksimalų taškų skaičių grupės turnyre, vėliau laimėjo ir visą čempionatą. 2004 metais čempionais tapę graikai buvo antri savo grupėje ir į priekį praleido portugalus, kuriuos po to nugalėjo finale. 2000 metais triumfavę prancūzai, 1992 metais laimėję danai ir 1988 metais pergale džiaugęsi olandai taipogi savo grupėse buvo užėmę antrąsias vietas. Ir tik Vokietija 1996 metais bei jau minėtoji Prancūzija 1984 metais sugebėjo ne tik laimėti varžybas savo grupėje, tačiau po to dar ir iškovoti H. Delaunay vardo trofėjų.
Šiame čempionate jau krito A grupę laimėję portugalai, B grupėje visus įmanomus taškus susirinkę kroatai bei C grupėje viską laimėję oranžiniai berniukai.
Rusų perspektyvos
Prisimenant rusų žaidimą, nejučia į galvą šauna Emily Dickinson eilėraštis: „Idant sutvertas būtų klonis,/ Tereikia dobilo ir bitės,/ Ir svajonės./ Ir tik svajonė reikalinga,/ Jei bičių stinga“. Nors rusai neabejotinai individualiu meistriškumu nusileidžia daugumai olandų (išimtis yra nebent A. Aršavinas), tačiau jie vėlgi demonstruoja begalinį ryžtą ir valią kovoti dėl kiekvieno kvadratinio aikštės metro. Ši Rusijos ekipa turi svajonę, kuri bent jau iki šiol kompensuoja visus komandos trūkumus. Panašu, kad rusai nebus pasiruošę sustoti ir ties pusfinalio riba. Apetitas auga bevalgant...
Žmogus su švilpuku
Dar kartą, pasinaudodamas proga, pareikšiu, kad, mano nuomone, Liubošas Michelis šiuo metu yra geriausias pasaulio teisėjas. Santūrus, kamerų dėmesio nereikalaujantis ir žydrųjų ekranų žvaigžde nepretenduojantis tapti poliglotas teisėjauja šaltakraujiškai ir pasveria kiekvieną savo sprendimą. Užtikrintai dirbo ir neretai šiame čempionate į „varnas šaudantys“, o po to nebūtoms nuošalėms vėliavėles kilojantys linijos arbitrai. Viename iš epizodų būtent šoninis teisėjas išgelbėjo rusų gynėją Denisą Kolodiną, kuriam L. Michelis jau buvo paskelbęs „mirties nuosprendį“ – raudoną kortelę.
