REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
14
Sandros kurti piešiniai sulaukia gausybės pagyrų ir internete  (nuotr. asm. archyvo)

Kai dar vaikystėje klaipėdietė Sandra Stalmokaitė (23) pirmą kartą į rankas paėmė pieštuką, tuomet mergina net nebūtų pagalvojusi, kad piešimas jos gyvenime ateityje užims tokią ypatingą ir svarbią vietą. Šiandien dienai jauna mergina savo rankomis kuria neeilinio grožio piešinius, kurie susilaukia gausybės pagyrų.

14

Kai dar vaikystėje klaipėdietė Sandra Stalmokaitė (23) pirmą kartą į rankas paėmė pieštuką, tuomet mergina net nebūtų pagalvojusi, kad piešimas jos gyvenime ateityje užims tokią ypatingą ir svarbią vietą. Šiandien dienai jauna mergina savo rankomis kuria neeilinio grožio piešinius, kurie susilaukia gausybės pagyrų.

REKLAMA

Klaipėdietės S. Stalmokaitės pasiteiravus, kaip ji pati apibūdintų savo veiklą, mergina šypteli, kad jos gyvenime vyrauja net keletas veiklų, tačiau visos jos telpa į vieną širdį mielai žodį – kūryba.

„Užsiimu piešimu, dažniau tai būna portretų piešimas iš nuotraukų, taip pat mėgstu tapyti, šios veiklos irgi stengiuosi neapleisti ir vis tobulinti save. O dar vienas užsiėmimas atsirado prieš metus – tatuiravimas, kitaip tariant puošiu žmonių kūnus“, – šypteli klaipėdietė menininkė.  

Sandra, sunku nepastebėti, kad jūsų kuriami piešiniai iš tiesų traukia akį, o ir internete jie susilaukia gausybės pagyrų. Kaip jūsų gyvenime atsirado šis pomėgis?

REKLAMA
REKLAMA

Iš tiesų šis mano pomėgis lydėjo mane nuo vaikystės. (šypteli) Labai mėgau piešti įvairiausius animacinius herojus, manau, kad kiekvienas daugiau ar mažiau vaikystėje piešė ir turėjo ne mažiau spalvų nei aš.

REKLAMA

Niekuo neišsiskyriau iš savo bendraamžių, nors klasėje visi per dailės pamokas prašydavo nupiešti, padėti ar pamokyti juos. Mano šeimoje nei tėvai, nei seneliai nepiešė ir nebuvo linkę į menus, tik tolimesni giminaičiai užsiima piešimu ir tapyba.

Tad iš ko atkeliavo šis noras kurti, sunku pasakyti. Mano manymu, nebūtinai turime kažką paveldėti, norą tam tikrai veiklai galima išsiugdyti. Kitaip tariant, niekas negimė mokėdamas, visko yra išmokstama, svarbu labai norėti ir nepaliaujamai to siekti. (šypteli)

Ar piešimą pamilote nuo pat pradžių, o galbūt meilė šiam pomėgiui užgimė pamažu?

Piešdavau nuo ankstyvos vaikystės, visos kambario sienos buvo iškabintos piešiniais, kuriuos keisdavo vis naujesni darbai. Prasidėjus paauglystei, šiek tiek buvau sustojusi piešti, vis sugalvodavau įvairiausių veiklų, labai mėtydavausi, kol galiausiai vėl grįždavau prie piešimo.

REKLAMA
REKLAMA

Iki keturiolikos metų galbūt į šį pomėgį žiūrėjau pro pirštus, vis dar piešdavau įvairiausius animacinius herojus, spalvotus piešinius. Vėliau gyvenime įvyko lūžis, kai nusprendžiau pamėginti nupiešti realistinį žmogaus portretą. Įkvėpta vienos menininkės, kuri taip pat piešė žmonių portretus, labai žavėjausi jos darbais, vis stebėdavau ir gilindavausi į kiekvieną išpieštą detalę, labai norėjau kažkada taip piešti ir pati.

Kai sukūriau pirmąjį portretą, pusei metų padariau pertrauką. Tuomet manyje vyko tikra kova su pačia savimi ir reikėjo nemažai laiko, kad suvokčiau, kad viskas iš karto nesigaus tobulai.

Taip pamažu praktikavausi, bandydavau ir viskas ėjo tik geryn. Sulaukiau ir pirmųjų užsakymų, kurie buvo įkainojami žodžiu „ačiū“ ar šokolado plytele, bet man kaip tuometinei penkiolikmetei, tai buvo toks didelis įvertinimas. Žmonėms patiko mano darbai ir jie norėjo mano piešinių. (šypteli)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sandra, o kiek laiko užtrunkate, piešdama vieną portretą?

Sunku nusakyti tikslų laiką, nes viskas priklauso nuo formato ir pasirinktos technikos. Dažnai sulaukiu šio klausimo, tad jei paklausia, kiek užtrukau prie konkretaus darbo, vis tiek šį laiką pasakiau apytiksliai, jį apskaičiavusi savo mintyse.

Jei tai yra pieštas portretas ant lapo, galiu užtrukti nuo 8 valandų iki 20 ar net daugiau. Tačiau jei tai tapytas paveikslas ant drobės, kartais tokie darbai reikalauja daugiau laiko, žinoma viskas priklauso nuo to paties formato ir norimo vaizdo, jo detalumo. Nors kaip ten sakoma? Laimingi laiko neskaičiuoja. (šypteli)

Sakoma, kad kiekvienam menininkui yra reikalinga jo kūrimo oazė. O kaip atrodo jūsų darbo vieta?

REKLAMA

Mano kūrybos kampelis šiuo metu yra labai kuklus: piešimo stalas, patogi kėdė, geras apšvietimas ir be abejonės mėgstama muzika fone. Nors dabar, atėjus pavasariui, mėgstu tapyti ir su kiek kitokia muzika, atsidarau langus ir klausausi paukštelių čiulbesio. (juokiasi)

Tad pasigirti savo kūrybos kampeliu kol kas negaliu, bet svajonėse turiu ateities viziją, kadangi esu gamtos mylėtoja ir būtent ji mane labiausiai įkvepia, norėčiau kažkada turėti savo kampelį su dideliu langu, pro kurį matyčiau gražius gamtos vaizdus, o visa patalpa būtų tarsi kokia oranžerija su daugybę augalų, aplink iškabintais mano darbais. Smagu kartais pasvajoti... (šypteli)

REKLAMA

Ar piešiate tik žmonių portretus?

Kadangi daugiau priimu užsakymus, tad piešiu visus, kurie nori įamžinti save ar savo artimiausius. Svarbu turėti kokybišką ir patinkančią nuotrauką.

Užsiimu ne tik portretų piešimu, tapau ir paveikslus, kuriuose vyrauja daugiausia gamta, jos elementai ir gyvūnai. Tokio tipo paveikslai jau puošia ne vienus namus ir tai labiausiai mane džiugina.

O ar yra vienas, o galbūt daugiau darbų, kurie jums yra ypač ypatingi ir svarbūs širdžiai?

Kiekvienas mano sukurtas darbas man reiškia daug, nes į kiekvieną iš jų žiūriu kaip į didelę pamoką. Tad išskirti kažkurį iš jų labai sunku ir sudėtinga. Galbūt vieni iš  svarbiausių būtų pirmieji darbai, pirmas portretas, kuris jau senų seniausiai išmestas. (juokiasi)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau būtent po jo atsirado didelis noras stengtis ir nepasiduoti. Toliau sekė pirmasis nutapytas paveikslas, tai buvo žirgas, tapytas ant nedidelės drobės su akriliniais dažais, tapiau taip, kaip jaučiau ir kaip mokėjau, kaip supratau. Šis darbas susilaukė daugiausiai reakcijų, pagyrų, žinoma, buvo ir nemažai pastebėjimų, bet tai tik išmokė priimti kritiką ir ja pasinaudoti.

Na ir dar vienas iš svarbiausių ir ypatingiausių darbų tai buvo pirmoji mano daryta tatuiruotė, mano dabar jau būsimam vyrui. Ji buvo nedidelė, tačiau daryta įdedant daug pastangų, jaučiant vidinį jaudulį. Kadangi tai buvo jo pirmoji tatuiruotė, o man buvo pirmoji tatuiruotė, kurią kažkam dariau. Ir tas jausmas, kad mano žmogus taip pasitikėjo manimi...Ir kaip toks darbas gali būti neypatingas? Nesvarbu, kad netobulas, neišdirbtas, bet svarbiausia emocija, kuri įstringa labiausiai. (šypteli)

REKLAMA

Kaip manote, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti žmogus, kuriantis žmonių portretus?

Negalėčiau išskirti žmogaus bruožų, kuriais jis turėtų pasižymėti piešiant žmonių portretus. Galbūt vertėtų mokėti pažvelgti į nuotrauką atidžiau, giliau, nes kiekviena fotografija atspindi tam tikrą emociją, neužtenka tik kopijuoti ką matai, reikia ir pajausti žmogaus nuotaiką, jausmus.

Ar ateityje turite tikslų, susijusių su piešimu?

Tikrai taip, manau kiekvienas iš mūsų ties mėgstama veikla turime užsibrėžtų tikslų, norų ar bent jau tyliai pasvajojame apie kažką neįtikėtino, kas dažniausiai gali ir pasitvirtinti. (šypteli)

Aš taip pat pasvajoju, nemėgstu atvirai kalbėti būtent apie norus, kas yra susiję su šia veikla, bet manau kaip ir kiekvienas meno žmogus, norėčiau surengti savo darbų parodą. Tikiu, kad mintys materializuojasi, žinoma, neužtenka vien besąlygiškai norėti ir galvoti apie tai, reikia ir stengtis kad tai įvyktų, tačiau viskas keičiasi nuo mūsų pačių požiūrio ir  pozityvių minčių. (šypteli)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų