Sekmadienį, spalio 18 d., 10 val., Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už Mažosios Lietuvos genocido aukas. Pamaldas ves kunigas Reincholdas Moras.
Mažosios Lietuvos genocidas prasidėjo tuomet, kai 1944 m. spalio 16 d. į Karaliaučiaus kraštą įsiveržė Baltarusijos III fronto kariuomenė. Šiam įvykiui 3-iojo baltarusių fronto štabo propagandininkas rašytojas Ilja Erenburgas sukūrė daugybę kerštu persunktų tekstų. Kauno ir Vilniaus spaustuvės juos spausdino šimtais tūkstančių egzempliorių. Sovietinės armijos karius puolimui rengė ir voko dydžio pilkšvai mėlyni lapeliai, ir per Vilniaus radijo stotį transliuojamas šių tekstų autoriaus balsas: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės - nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!“
Pirmosios oficialiai užfiksuotos žudynės įvyko spalio 21 d. Nemerkiemyje (vok. Nemmersdorf, prie Gumbinės), kur raudonosios armijos kareiviai išprievartavo, o po to sadistiškai nužudė 72 moteris (net 12 metų mergaites ir 84 metų senutę). Tas pats vyko visame Karaliaučiaus krašte.
Pirmąjį raudonojo teroro etapą išgyvenę gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas. Čia jie kentė patyčias, mirė nuo šalčio, ligų, bado.
Taip per sovietinį genocidą 1944-1949 metais buvo sunaikinta 328 tūkstančiai gyventojų (iš jų beveik 130 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių). Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. 1947-aisiais buvo likę tik 102 tūkstančiai gyvųjų. Iki 1949 m. jie buvo evakuoti į Vokietiją. Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus.
Fuldoje (Vokietija) atsikūrusi Mažosios Lietuvos taryba 1947 m. paskelbė Protestą dėl Karaliaučiaus krašto genocido ir jo kolonizavimo.
1948 m. priimtoje Jungtinių tautų Konvencijoje genocidas yra vertinamas kaip senaties termino neturintis tarptautinę teisę pažeidžiantis nusikaltimas prieš žmoniją.
Lietuvos Respublikos Seimas nutarimą spalio 16-ąją minėti Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną priėmė prieš trejus metus.
Linas Julijonas JANKUS, dailininkas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos skyriaus pirmininkas
Nors buvau vaikas, tačiau dar prisimenu Mažosios Lietuvos genocidą ir vilko vaikus (taip buvo vadinami Mažosios Lietuvos vaikai, kurie genocido metu tiltu per Nemuną, prekiniais traukiniais bėgdavo į Lietuvą. - Aut. past.). Pokariu gyvenome Saugose ir pas mus dažnai ateidavo vilko vaikai. Mama jiems kraudavo lauknešėlius su maistu. Tie vaikai būdavo vyresni už mane, kalbėdavo vokiškai. Labai apskurę, išbadėję man jie atrodė. Tėvas namuose dažnai priglausdavo tokią senutę. Ji taip pat kalbėdavo tik vokiškai, mus, vaikus mokydavo piešti. Vėliau, kai jau persikėlėme į Pjaulus, kaimelyje buvo tokia moteris, kuri vaikščiodavo neprisidengusi krūtinės. Žmonės pasakojo, kad jai protas pasimaišęs po to, kai rusai kareiviai jos akivaizdoje išprievartavo mamą, o po to ir ją pačią. Jai tada buvę 14 metų.
