Tomas Čyvas, Donatas Valančiauskas
Sovietų Lietuvos saugumas (KGB) ne tik šnipinėjo, persekiojo kitaminčius, bet ir imitavo veiklą, prirašinėjo, rengė fiktyvias ataskaitas apie neva užverbuotus agentus, vogė operatyvines lėšas.
Sukčių lizdas
Formaliai 1991 m. egzistenciją baigusio Lietuvos KGB padalinys, istorikų teigimu, ne tik aršiai kovojo su kitaminčiais, bet ir sukčiavo, imitavo darbą. Operatyvinės lėšos atostogoms ir konspiraciniai butai orgijoms buvo įprasta praktika.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas, dalydamasis darbo Liustracijos komisijoje įspūdžiais, „Žinių radijui“ pasakojo: „Visko buvo: ir prirašinėjimų, ir korupcijos, ir imitacijos. Akivaizdu, plika akimi (nors teisme greičiausiai neįrodytum) matyti, kad koks nors saugumietis rajone užverbuoja formaliai savo draugelį, kuriam nieko daryti nereikia. Seka rajone užrašus antitarybinius ant autobusų, autobusuose, už stotelių... Trejus metus aiškinasi, nieko neišaiškina, bet vis prašo daugiau pinigų profilaktiniam darbui. Buhalterė, atėjusi iš to saugumo, sako: „Na, taip, čia mes visi žinodavome, pasiimdavo pinigus...“ Lietuvoje pragerti jų atvirai negalima, nes vieni kitų [bijo], tad išeidavo atostogų, važiuodavo į Krymą ir išleisdavo tuos pinigus. O ten kas ką parašė, niekas nepasiskųs, ar sumokėjo tam [šaltiniui], ar nesumokėjo. Čia tokių dalykų buvo, ir akivaizdu, kad kai kur nelabai buvo ką veikti. Jau apie 70-us metus, ne visais atvejais, na, žodžiu, nėra ką sekti, o vis tiek reikia parodyti, kad čia, na, [dirbama].
<...> Atsimenu rajone buvo kunigas, tremtinys, bet jį grįžusį [KGB] sėkmingai užverbavo. Bet ten žaidimas buvo, vedžiojimas už nosies. Iš esmės jis nieko rimto nepranešė. Na, formaliai pranešinėdavo ir apie monsinjorą Svarinską. Kad Svarinskas labai palaiko Partijos politiką alkoholio vartojimo klausimu ir kritikuoja vietinę rajono ir kitokią valdžią. Nėra už ką Svarinską labai ir [įskųsti]. O pats kunigas už neva vertingą informaciją vis prašo, kad jį perkeltų į geresnę parapiją, kad reikia suremontuoti kleboniją, suorganizuojant per kolūkio pirmininką parapijiečių talką. Kitaip sakant, aiškiai korupciniai dalykai.“
Jam iš dalies antrina ir Mykolo Romerio universiteto docentas, istorikas Ramūnas Trimakas ir nurodo, kad pasipelnymo ir sukčiavimo siekis buvo būdingas organizacijai nuo pat jos atsiradimo 1917 m. „Kai buvo įkurtas VČK (rus. Vserosijskaja črezvyčajnaja komisija) ir Feliksas Dzeržinskis ėmėsi vadovauti šitai įstaigai, tai nuo pat pirmų dienų jie išsiskyrė nemenkais korupciniais užmojais, ypač eksproprijuojant nuosavybę iš aristokratijos ir buržuazijos. Dabar jau sunku pasakyti, na, daug buvo išgrobstyta ir aukso, briliantų i r meno vertybių, tai elementariai, kaip iškėlus raudonojo teroro vėliavą, šita organizacija veikė kaip įbauginimo įrankis, kaip sovietų valdžios įtvirtinimo įrankis, bet tuo pačiu metu ji buvo visai neblogas pasipelnymo šaltinis ten dirbusiems. Aš kategoriškai neteigiu, kad 100 procentų ten dirbusiųjų buvo paprasčiausi korupcionieriai ir banditėliai, bet ta vadinamoji revoliucinė sumaištis leido neblogai pasipelnyti. Ir, kaip rodo archyviniai duomenys (na, tiesa, dabar Rusijoje jau gerokai sustabdytas dokumentų skelbimas), tai ir įkaitus paimdavo tam, kad išsireikalautų kyšių, kad galėtų artimieji juos išpirkti, susimokėti, kad juos paleistų. Būdavo ir apgaudavo: paima kyšį ir sušaudo. Va, o tas teroras, sistemingo ir masinio naikinimo mechanizmas neabejotinai galutinai susiformavo Stalino valdymo metais“, – sakė R.Trimakas.
Reikia skirti epochas
Tiesa, veiklos, sekant ir persekiojant kitaminčius, vis atsirasdavo. Impulsų davė Čekoslovakijos įvykiai 1968 m., Romo Kalantos susideginimas 1972 m. Kaune, vėliau – pabaltijiečių memorandumas ir Lietuvos laisvės lygos susikūrimas.
Vertinant KGB veiklą, pasak istoriko R.Trimako, derėtų skirti laikotarpius. „Kalbame apie brežnevinį laikotarpį, kai salsvas puvėsių kvapas jau tvyrojo ne vieną dešimtmetį. Būta, be abejo, nemažai darbo imitacijos. Tai nuo stalininio laikotarpio skiriasi – Stalino valdymo metais vykdavo socialistinis lenktyniavimas KGB, kas daugiau žmonių sušaudys. Tai jau ne tie laikai buvo. <...> Nes tie, kurie bent potencialiai galėjo priešintis, buvo išnaikinti, išžudyti milijonais (SSRS mastu – red. past.). Be abejo, netgi šituo buvo stengiamasi sukurti idealųjį socialinį vakuumą, kad tik nebūtų kokios kitamanystės, tokių apraiškų pasitaikydavo. Tačiau KGB nuosekliai tęsė darbą, pavyzdžiui, kitaip manantį sudorodami fiziškai. Žmogus keistomis aplinkybėmis žūdavo patekęs po traukiniu, jį suvažinėdavo mašina, jis iškrisdavo pro langą. Lenkijoje, tarp kitko, šiuo požiūriu būta daugiau drąsos: ten vadovybė ne tik pirštu pagrūmojo, bet ir bandė patraukti baudžiamojon atsakomybėn vietinius saugumiečius, kai jie ėmėsi iniciatyvos nužudyti vieną aktyviai veikusį kunigą. O pas mus šitie klausimai liko nutylėti“, – apgailestavo istorikas.
Nusikalstamo režimo įrankis
A.Kulakauskas siūlo skirti organizaciją ir režimą, kuriam ji tarnavo. „Tai skirtingi dalykai – režimas, kuriam ta organizacija tarnauja ir priklauso nuo jo ideologijos, ir nuo tikslų, ir nuo viso politinio mechanizmo. O KGB arba specialiosios tarnybos, esant bet kuriam režimui, atlieka specifines ir labai panašias funkcijas. Net Vokietijoje, valdant Hitleriui, tose specialiosiose tarnybose dirbo ir normalių žmonių, kuriuos, pasibaigus karui (jeigu jie nepridarė ko nors), pasiėmė kitos tarnybos, įskaitant ir Vakarų demokratinių šalių tarnybas. Ir Sovietų Sąjungos KGB, žinoma, buvo tokia pati organizacija. <...> KGB struktūrose, ko gero, tarp tų žmonių informacijos apie tai, kas yra Vakarai, kuo užsiima disidentai, buvo daugiau negu bet kur kitur. Ir vieni iš jų buvo labai aršūs kovotojai, o kiti galėjo būti ir tam tikras liberalų lizdas“, – sakė A.Kulakauskas ir nurodo, kad net ir Rusijos caro „ochrankoje“ XIX a. buvo žmonių, svajojusių apie liberalią Rusijos konstituciją.
R.Trimako nuomone, skirtumus tarp demokratinių šalių specialiųjų tarnybų ir KGB gerai iliustruoja istoriniai pavyzdžiai. „Geriausias pavyzdys yra 1968 m.: Paryžius ir Praha. Sovietų Sąjunga nusprendė, kad jokio socializmo žmogišku veidu negali būti. Įvažiavo tankai, sutraiškė čekų protestus, KGB ėmėsi labai aktyvios veiklos ir buvo įvykdoma daugybė oficialių ar neoficialių mirties bausmių. Žmonės paprasčiausiai buvo išžudyti. O Paryžiuje 1968 m. amerikiečių jūrų pėstininkai nešaudė į Sorbonos studentus, CŽV negaudė tų, kas nepritarė Prancūzijos politikai“, – pasakojo istorikas.
Liustracija neįvyko
Tiek A.Kulakauskas, tiek R.Trimakas sutinka, kad liustracija Lietuvoje neįvyko ir po ketvirčio amžiaus vargu ar įmanoma padaryti ką nors daugiau, nei paskelbti turimą medžiagą, kaip tai yra padariusi Slovakija.
„Jau daugelis žmonių išmirė. Šiaip to politinio, socialinio teisingumo, jeigu jis būtų profesionaliai vykdomas, gal reikėjo, bet jis nuo pat pradžių nebuvo profesionalus, sistemingas, o toks fragmentiškas. Aš, jau dirbdamas Liustracijos komisijoje, ėmiau propaguoti viešai, kad reikia paskelbti visą išlikusią medžiagą internete (slovakai taip ir padarė – vienintelė iš pokomunistinių šalių) ir baigti su liustracijos komisijomis ir teismais, kurių dauguma pralaimima, ir lieka neaišku, ar įrodai, ar neįrodai, ar viskas dar labiau suveliama“, – teigė jis. KGB niekur nedingo
R.Trimako teigimu, apie KGB ir sovietinę praeitį tiesiog reikėjo pasakyti tiesą. „Jeigu tiesa nepasakoma, tai toliau visa tai pavirsta jau į sunkiai išraizgomą intrigų kamuolį. Kita vertus, tos mūsų kalbos vyresnės kartos žmonėms yra suprantamos ir žinomos, o tiems, kuriems dabar dvidešimt, dvidešimt penkeri metai, ar dar jaunesniems, ar KGB, ar Sovietų Sąjunga – toks pat tolimas reiškinys, kaip prieš daugelį tūkstančių metų egzistavusi šumerų civilizacija. Nes jiems tai su jų patirtimi niekaip nesusiję, neatpažįstama. Bet pasakysiu tokį skaičių: oficialiais duomenimis (jeigu galima jais tikėti), 1991 m., kai KGB formaliai baigė egzistenciją, joje dirbo maždaug 480 000 darbuotojų visoje Sovietų Sąjungoje. Ir jie, be abejo, per vieną dieną niekur neišgaravo nei Lietuvoje, nei Rusijoje, nei Vengrijoje“, – reziumavo istorikas.
