Pasivaikščioję po kalnus ir paragavę pirštus verčiančios laižytis Myanmaro virtuvės judėjom į Bagan'ą – šventyklų kompleksą. Senučiuku autobusu, panašiu į Lietuvoje prieš penkiasdešimt metų kursavusius, bildėjom kalnų keliais palikdami Inle ežero žvejus mėtyti tinklus į veidrodinio skaidrumo vandenį.
Aplinka. Žmonės. Nuotaikos.
Pats miestelis provinciškas ir gyvenantis iš turistų, atvykstančių pasiklyst po Bagano šventyklų kompleksą. Žmonės malonūs, bet neįkyrūs, tačiau visaip kaip besistengiantys sudominti atvykusius – vieni siūlo pasivažinėjimą po pagrindines šventyklas karietomis, traukiamomis arklių, kiti piešia smėliu ir drožinėja medį, margina keramiką ir piešia ant šilko. Kaip ir kituose Myanmaro miestuose ištroškę užsienietiškų daiktų vietiniai dažnai sako „change“ (apsikeiskime), norėdami už kokį nors iš užsienio atkeliavusį daiktą ar rūbą atiduoti savąjį.
Baganas (Mianmaras) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Apsigyvenę hostelyje nežinojom, kam teikti prioritetą - ledams, nes nusipelnėme gyventi geriau po ilgos kelionės, ar dviračiams ir šventyklų apžiūrai. Visi nusipelnė gyventi geriau, todėl pirma sunkiai, bet galų gale susiradom ledų tašką, o tada jau stvėrėm nuomotus dviračius ir su vėjeliu lėkėm link šventyklų komplekso. Vos tik pajudėję į miestelio pakraštį pradėjom pastebėti iš po medžių šešėlių kyšančius šventyklų bokštus. Kuo toliau nuo miestelio važiavom, tuo daugiau laukuose pabirusių šventyklų mums mojavo ir kvietė užsukt apsižvalgyt. Rudų plytų, kelių įėjimų, mažais langais arba visai be jų daugelis šventyklų skendėjo tamsoje, užmirštos žmonių ir tikėjimo. Daugelis šventyklų, sunkiai atsilaikančių prieš metų, vėjo ir saulės galią, trupančiom sienom ir viduje nykstančiais sienų piešiniais glaudžia būrius šikšnosparnių ir peliukų.
Baganas (Mianmaras) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Bagano komplekse netoli šventyklų gausu stupų, į kurias negali įeiti, nes jos labiau primena į apačią platėjančius bokštus ar apverstas martinio taures, o ne kadaise buvusius maldos namus. Kaip supratome, jų pagrindinė funkcija buvusi panaši į koplytstulpių ar kryžių, statomų tikėjimo skleidimui, kieno nors mirties atveju ar garbei. Lyginant su Ankoro kompleksu Kambodžoje Bagan'as daugiau koncentruotas ir žiūrint nuo aukštos šventyklos daro didesnį įspūdį savo plotu ir šventyklų bei stupų kiekiu. Pačios šventyklos visai kitokios: paprastesnės ir mažesnės. Jeigu Ankore visų maldos namų architektūra buvo vis kitokia ir susidedanti iš daugybės architrektūrinių detalių ir fragmentų, kartais primenančių smėlio pilis, statytas prie jūros vaikystėje, tai Bagane visos šventyklos maždaug panašios architektūros, be įmantrių bokštelių ir išraitymų. Viduje daugiau piešinių, stipriai naikinamų laiko ir drėgmės, o ne sienose iškaltų reljefų kaip Ankore. Viduje paprastos šventyklos stebino Budų skulptūrų dydžiu, dažniausiai ribojančių lubas ir grindis.
Baganas (Mianmaras) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Išsibarsčiusios didelėje laukymėje šventyklos ir stupos gali būti apžvelgiamos beveik nuo kiekvienos kiek aukštesnės šventyklos – vaizdeeelis tikrai išnešantis smegenis. Kai kurios šventyklos panašios į nupjautas piramides, labai iš toli primenančias inkų šventyklas (zikuratus), iš visų keturių pusių kviečiančias užlipti į viršų, pasiekti saulę slepiančius debesis. Ankore nesėkmingai anksti kėlę, važiavę ir troškę pamatyti saulėtekį, bet nieko nepešę dėl debesyse besislėpusios saulės, pagalvojom, kad Bagane bent bandysim ją palydėti ant aukščiausios, labiausiai zikuratą primenančios komplekso šventyklos.
Baganas (Mianmaras) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Prieš tai vienoje dar vis veikiančioje didžiausioje Bagano šventykloje sutikę kanadietį Gabriel ir italą Andrea bei praleidę ne vieną valandėlę dalindamiesi savo kelionių įspūdžiais, sutarėm susimatyti saulėlydžiui, juos įspėdami, kad mums nesiseka susitarti su saule dėl jos tekėjimo ir leidimosi. J Ant inkų šventyklos pusbrolio Bagane susitikom su jau pažintais kolegom keliautojais, mums prisėdus laukti besileidžiančios saulės jungėsi vis naujų žmonių, kitokių nei sutikom visose lankytose Pietryčių Azijos valstybėse. Kitas italas keliauja jau septynerius metus, panelė iš Kanados neapsisprendžianti, kur keliauti – į Indiją, Pakistaną ar Mongoliją.
Pagyvenęs vyriškis pergyvenęs susišaudymus Pakistane ir nuo to laiko įsimylėjęs tą tik iš šono pavojingai atrodančią šalį, o iš tikrųjų draugiškų žmonių ir nepakartojamai įdomios kultūros valstybę. Myanmare keliaujantys žmonės mažiau orientuoti į pasilinksminimą ir dažnai turistams sukurtą infrastruktūrą – labiau ieškantys turistų nesugadintų įspūdžių, tikrų emocijų, kultūrinės autentikos ir politinio, istorinio paveldo išskirtinumo. Besišnekučiuodami apie savo įspūdžius ir planus nespėjom pastebėti, kaip saulalė motulė nusileido palikdama šventyklų ir stupų šešėlius skendėti tamsoje. PATIKO MUMS prie tų šventyklų, taigi po vietinio maisto vakarienės pasiėmę užkandžių ir vietinio „dantų skalavimo skysčio“ su Andrea nakčiai išmynėm prie vienos iš šventyklų laukti saulės. Pradžioje atklausę hostelio savininko moralo, kaip šioje šalyje turistai negali po 10 valandos vakaro niekur išeiti, nes specialiosios tarnybos gali pridaryti problemų ne tik nuotykių ieškantiems užsieniečiams, bet ir hostelio savininkui, primelavę, kad važiuojam pas draugą, po akimirkos jau tamsiomis gatvėmis ieškojom bent kiek apšviestos stupos, priglausiančios mus porai valandų iki saulėtekio. J Nerealiai, nerealiai – pasitikom saulę ant aukštos šventyklos, paragavom, pabendravom, pajuokavom, pasitikę saulę, nuvažiavom labai skanių jogurtinių ledų ir trumpam užėjom į svečius pas dėdę miegą. Va toks tas Baganas – netikėtas, paslaptingas ir pilnas avantiūrizmo.
Maistas
Bagane vėl ragavom Myanmarietiško maisto, tik šįkart ne taip nuskilo, nes gavom ir porą nelabai patikusių patiekalų: panešiotų kojinių kvapo žolių; pomidorų žuvies skonio su čili pipirais ir dar kažko neapsakomo skonio. Atradom avieną ir šviežią žuvį paruoštą su įmantriais prieskoniais. Mhmm niam niam. J Aišku, mūsų atrasti jogurtiniai ledai, kuriais mėgavomės kiekviena proga, nes juk buvom nusipelnę gyventi geriau. J
Kuriozai. Juokingi atsitikimai. Nesusipratimai.
Po Bagano grįžome į Jangoną, kur sugalvoję pataupyti nusprendėm nakvoti oro uoste, nes skrydis buvo rytą. Deja, nesusiprotėjome, kad visuotinės kontrolės ir cenzūros šalyje oro uostas yra uždaromas 10 val. vakaro. Taigi buvom išmesti iš oro uosto kaip musės iš barščių. Taupymo planas dar nebuvo žlugęs, turėjom planą „B“ – miegosim lauke, krūmuose, prie medžių ar kur nors, nes parkai mokami. Paėjėję porą kilometrų įsitaisėme prie pradinės mokyklos, pavalgėm ir dviese prigulėm, o kiti du žaisdami kortom budėjo. Bėda atėjo nelauktai – skalijo šunys, pro šalį vis pravažiuodavo civilis automobilis, kol galiausiai pasirodė keli civiliais rūbais apsirengę dėdės ant motorolerių ir paklausė, ką veikiam. Mums paaiškinus, kad ilsimės ir kad tikrai ruošiamės eiti į hostelį, nes žinom, kad nakvoti gatvėj ir niekur neužsiregistruoti užsieniečiams draudžiama, dėdė su longi (londži) ir prie jo pritvirtintu „mobiliaku“ ištarė: „please come to the office“. Ką mes galėjom atsakyti, tik vienbalsiai: „OK“. Pasirodo buvom įsitaisę prieš policijos nuovadą, kadangi myanmariečių rašto nesuprantam, tai nesusigaudėm. Patardė, kažką užsirašė – melavom, kiek galėjom, sukom uodegas, nes norėjom grįžt namo, fantazija ir iškalba bei nekalti vaikų studentų veidai padėjo. Iškvietė taksi ir išsiuntė į hostelį. Bet tuo viskas nesibaigė, atvažiavo patikrinti, ar tikrai apsistojom ten, kur sakėm. Taupos projektas išėjo į minusą.
Pinigai (1 USD – 800 Myanmaro kyatų)
Nakvynė: dvivietis kambarys svečių namuose – 10 USDTransportas:
kelionė autobusu Inle lake - Bagan – 12 000 kyatų
dviračio nuoma dienai – 1500 kyatų
Bilietas į Bagano šventyklų kompleksą – 10 USDMaistas:
Vanduo 5 l – 1000 kyatų
Vakarienė kavinėje – 900 - 2000 kyatų
Ledų porcija – 300 kyatų
Myanmaro viskis – 2000 kyatų
Coca Cola - 1500 kyatų
