REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Viena Tauragės rajono gyventoja net porą mėnesių augino iš miško atklydusius du šerniukus. Įrengė jiems guolį, maitino ir globojo. Tačiau apie tai pasklidus gandui, šerniukus iš moters paėmė aplinkosaugininkai bei medžiotojai ir gyvūnus nuvežę į tolimą mišką paleido. Specialistai aiškina, kad laukinių gyvūnų laikyti kaip naminių nevalia – jie prisiriša prie žmogaus ir laukinėje gamtoje jau nebeišgyvena.

Viena Tauragės rajono gyventoja net porą mėnesių augino iš miško atklydusius du šerniukus. Įrengė jiems guolį, maitino ir globojo. Tačiau apie tai pasklidus gandui, šerniukus iš moters paėmė aplinkosaugininkai bei medžiotojai ir gyvūnus nuvežę į tolimą mišką paleido. Specialistai aiškina, kad laukinių gyvūnų laikyti kaip naminių nevalia – jie prisiriša prie žmogaus ir laukinėje gamtoje jau nebeišgyvena.

REKLAMA

Iš pradžių žmonėms mieli atrodantys šerniukai ar stirniukai namuose vis tiek užauga į didelius šernus ar stirninus, o žmonės jų laikyti nebenori, taip kartais pasmerkdami gyvūnus net mirčiai.

Tauragės rajone gyvenanti Irena su ilgesiu žvelgia į mišką. Tiesa, ne jame, o kur kas toliau dabar gyvena du jos augintiniai, du šerniukai. Mažyliai į moters sodybą atkeliavo patys.

REKLAMA
REKLAMA

„O lijo, baisus daiktas. Tai aš tada išėjau, tada ir per koridoriaus langą žiūriu ir pamačiau pirmą kartą. Tai aš pasiėmiau lazdą, turiu ir einu. Galvoju, blembačka, jeigu ką. Nes maniau, kad usūrinis koks atbėgo, visko juk būna. Nu gi žiūriu, kad šerneliukai ir prie to šuniuko prisispaudė. Ir jei atėjo ir prie šuns, tai jis valgyt norėjo“, – sako Tauragės rajono gyventoja Irena.

REKLAMA

Kadangi šerniukai iš sodybos nebėgo nei tą, nei kitą dieną, moteris pradėjo juos auginti ir maitinti. Sako net iš karvę turinčios kaimynės pirko pieną. Irenos giminaitis medžiotojas patarė, jog pieną reikia atskiesti, kad šerniukai nesusirgtų.

Su laiku Irena šerniukams ir namus parūpino. Išvalė ir įrengė laiptukus į nenaudojamą triušinę:

„Buvo sausa, o dabar prilijo, vištos iškapstė. Negražu. Bet buvo visada išvalyta, visada šienuks švarus, atnešu padedu. Nu vienu žodžiu, kaip mažus vaikelius aš juos.“

Taip šerniukai pas moterį augo du mėnesius. Tačiau pasklidus gandui apie tokius augintinius, vieną rytą Irenos sodyboje apsilankė aplinkosaugininkai ir medžiotojai. Jie pradėjo aiškinti moteriai, kad taip laukinių gyvūnų auginti nevalia. Irena atšovė, kad tai pačių medžiotojų kaltė:

REKLAMA
REKLAMA

„Mano nuomone, jeigu tos mamos nebūtų nušovę, jie nebūtų atbėgę. Jie nebūtų atbėgę. Tai dar tas vienas, kai buvo, sakė: „Turi teisę nušauti“. Nu, žinoma, sakau, ir stumbrę vietoj šerno nušovė ir stumbriukas liko ir tas stumbriukas nugaišo.“

Vis dėlto, kad neužaugtų kaip naminiai gyvūnai, šerniukus medžiotojai pasiėmė ir nuvežė į tolimą mišką bei paleido, jog gyventų laukinėmis sąlygomis. Kodėl negalima namuose auginti laukinių gyvūnų aplinkosaugininkai iliustruoja konkrečiu pavyzdžiu.

„Stirniukus, kuriuos pasiima mažus, jie paauga, išdygsta ragai, laukiniai instinktai pasireiškia, pradeda badyti tą pačią šeimininkę, stirniuką paleidžia į laisvę, tas stirniukas jau yra pripratęs prie žmonių, jis pradeda lįsti prie kitų žmonių, badytis, susidaro tokia kurioziška situacija, kur tas laukinis gyvūnas nei laukinis, nei naminis, blaškosi ir kartais tenka priimti tokius sprendimus. Nes žmonės pridaro daugiau bėdos nei žalos“, – pasakoja Gyvosios gamtos inspektorius Vitalis Marozas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aplinkosaugininkams pritaria ir gyvūnų globėjai. Jie griežtai draudžia neštis laukinių žvėrių ar paukščių jauniklius namo. Net jei žmogus nori tik padaryti gerą darbą ir galvoja, kad gyvūnas yra našlaitis.

„Radę jauniklį žmonės parsinešė namo ir sako, kad kelios dienos mama nebepasirodo. Tai mano pirmas klausimas ir buvo – tai turėjo, turbūt, stirnos patelė pasibelsti į duris, kad atsiimtų savo jauniklį. Juk taip nebūna“, – teigia gyvūnų globos įstaigos administratorė Gintarė Liutkuvienė.

Gyvūnų globėjai turi ir dar vieną pavyzdį. Tai – gandras vardu Pėtia. Jis dar mažas iškrito iš lizdo, tad žmonės atnešė sužeistą paukštelį į prieglaudą. Kol gandriukas sveiko, jis taip prisirišo prie šios vietos, kad nebeišskrenda iš čia net žiemomis.

Gerai, kad jos bent šiltos, džiaugiasi gyvūnų globai, antraip paukštis neišgyventų. Na, o pats Pėtia jaučiasi kiemo šeimininku ir net pernai prieglaudos darbuotojams pristatė savo žmoną. Štai, tiesiog atsivedė ją prie stiklinių biuro durų ir pabeldė snapu kviesdamas žmones susipažinti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų