Pagaliau paaiškėjo - Žydrūno Ilgausko, šiuolaikinio gladiatoriaus liūdnomis akimis, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje nebus. Dar viena ar dvi įtempto laukimo savaitės ir pajėgiausiu lietuvių centru laikomą Ilgauską tikriausiai būtų tekę gelbėti nuo Lietuvos.
Ant krepšininko pečių kritęs sporto valdininkų, šalies vadovų ir žiniasklaidos spaudimas ne vienam galėtų įvaryti niūrią depresiją. Premjeras Algirdas rašo Žydrūnui laiškus: “Laikas Europai priminti prieškario Lietuvos krepšininkų laimėjimus”. Prezidentas Rolandas nenori pasirodyti nereligingas ir kaip pareigingas mokyklos direktorius ant kilimėlio kviečiasi Ilgausko tėvus. Lyg pasakyti, kad jų sūnus gabus, bet pritingi. “Žydrūnas reikalingas Lietuvai”, - sako jis. Laikraščiai kamantinėja ne tik krepšininko tėvus, bet ir draugus: Šarūnas Jasikevičius, grįžęs iš atostogų, praleistų su geidžiamiausiu pastarųjų dienų Lietuvos aukštaūgiu, Vilniaus oro uoste teisinasi nesąs Ilgausko atstovas spaudai ir nieko pasakyti negalįs. Sirgaliai kaltina krepšininką arogancija ir nepatriotiškumu, pildydami anketas žaliajai kortelei laimėti.
Visų norai suprantami. Sirgaliai pasiilgę herojų garbinimo ir karo šūkių, lydinčių “jugus” žudančių tritaškių. Sporto valdininkai dar tik užuominomis kalba apie planus 2007 m. Europos čempionatą surengti Lietuvoje, tačiau žino, kad geri rezultatai Švedijoje būtų didelis pliusas, kaip ir statoma naujoji Vilniaus arena, ir į olimpiadą patektumėme. Premjeras net neslepia, kad pergalės reikia šventinei 750 metų Mindaugo jubiliejaus propagandai. Ir į daugumas besiorientuojantis Paksas, ir Brazauskas yra tikri politikai: nori parodyti, kad myli tuos, kuriuos myli tauta. Be to, tarptautiniai didelio masto sporto renginiai atneša pinigų, o ir šeimininkai turi sukrusti, kad prieš svečius nebūtų gėda.
Buvęs Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, dabar Vyrų krepšinio rinktinės rėmimo fondo direktorius Algimantas Pavilonis, vienas uoliausių Ilgausko įkalbinėtojų, savaitgalį prasitarė, kad nuo liepos pradžios žinojo - Jis nežais. Ir pagaliau galės įsijungti savo mobilųjį telefoną.
Oficialiai nežais dėl racionalių priežasčių: pagarbos darbdaviui. Žydrūną nuolat kamavo kojų traumos, tad didžiąją dalį kontrakto laiko atlyginimą jis gaudavo nežaisdamas. Dirbantis žmogus turėtų suprasti.
Vis dėlto Ilgauskas įrodė esąs tikras lietuvis - spaudžiamas pasielgė priešingai, nei iš jo tikimasi. Neabejoju, kad jis norėtų susitikti su savo draugais krepšininkais šalies rinktinėje, kur dar gali būti gyva tikra sporto aistra, kurią taip sunku išlaikyti dirbant įmonėje (klube). Bet kaip nepriešgyniausi, kai tavo gimtoje šalyje, kur sportas yra politika (ir politika neretai yra sportas), o pergalė varžybose dar neseniai buvo politinis aktas, mažai kam rūpi tavo jausmai ir skausmai?
Ant tavo pečių sirgaliai krauna vos ne politikų lygio atsakomybę ir patys politikai dar nuo savęs prideda. Suklupsi - našta pritrėkš. Tave padaro politiniu įrankiu: sutiksi žaisti premjero prašomas - jo populiarumą kelsi, turėsi šypsotis prieš kameras, spausdamas jam ranką. Nors visa tavo politika galbūt telpa į sekmadienio popietę, praleistą čirškinant kepsnius ant grotelių.
Tave gainiojasi įvairiausi dėdės ir tetos, kurie pagavę be narkozės implantuotų norą žaisti. Su tavim elgiamasi kaip su mergaitėms suknelę ištepusiu mokinuku: pasiaiškinti kviečiami tėveliai. Taip tavo situacija įtraukia ir nieko dėtus artimiausius žmones. Visi pamiršta, kad pasaulis margas, kupinas skirtingų nuomonių, ir nori tau įpiršti savąją tėvynės (Tėvynės?) sampratą: už tėvynę reikia aukotis, galvą padėti taip pat ne prošal. Visi pamiršta tą keistą abstraktybę “individo laisvė”. Ir kaip tu jiems paaiškinsi, kad tai tik žaidimas?
O rinktinės vyrai jau pluša treniruočių stovyklose, vis artėja rugsėjo kovos. Kaip optimistiškai pažymėjo Lietuvos radijo “žiniukai”, varžovus triuškinsim ir be Žydrūno Ilgausko.
