• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kariai ir civiliai skendo kartu (7)

1945 metų sausio 30 dieną išplaukęs iš Gdynės, buvo nuskandintas vokiečių laivas „Vilhelmas Gustlofas“. Baltijos jūra pasiglemžė apie 9500 žmonių... Tai prilygsta septynių „Titanikų“ aukų skaičiui. Dar baisiau tai, kad trečdalis žuvusiųjų buvo vaikai. Tai didžiausia katastrofa laivininkystės istorijoje.

REKLAMA
REKLAMA

Vienoda prabanga

Pagal tarptautinę teisę sovietų jūrų pajėgos laivą atakavo galbūt ir teisėtai, nes „Vilhelmas Gustlofas“ („Wilhelm Gustloff“) plaukė lydimas karo laivo ir vežė daug kariškių. Vis dėlto šio paskandinimo gėdijosi net patys sovietai, tad apie Baltijoje įvykusią didžiąją tragediją stengėsi nekalbėti.

REKLAMA

Apie šį laivą yra sukurtas ir per „Discovery“ programas rodytas dokumentinis kino filmas, o žymus rašytojas Giunteris Grasas pagal šią istoriją yra parašęs knygą „Krabo žingsniu“. G. Grasas joje rašo, kaip sovietų povandeninio laivo kapitonas Aleksandras Marinesku nuskandina laivą.

1937 metų gegužės 5 dieną naują laivą nuleidžiant į vandenį, buvo numatyta jį pavadinti fiurerio vardu, tačiau pats Adolfas Hitleris nusprendė įamžinti savo tarną ir bendražygį Vilhelmą Gustlofą, kurį nušovė Davidas Frankfurteris. „Vilhelmas Gustlofas“ buvo labai prabangus. Nuo kitų kruizinių laivų jis skyrėsi galbūt tik tuo, jog jame buvo tiktai viena klasė, kad bent laive būtų pašalinti visi klasiniai skirtumai.

REKLAMA
REKLAMA

Po metų „Gustlofas“ išplaukė į pirmąją savo kruizinę kelionę po Šiaurės jūrą. Nuo pat pirmgalio iki paskuigalio jis atrodė kaip iš paveiksliuko. G. Grasas rašo, kad vokiečiai, pabuvę „Gustlofe“, grįždavo į krantą kaip naujai užgimę. Laivas plaukdavo į vokiečių pamėgtą Madeiros salą, į Norvegiją.

1939 metų rugpjūčio 25-ąją „Gustlofas“ iš turistinio kruizinio laivo tapo lazaretu, vežiojančiu sužeistus karius. Baigėsi atostoginės jūrų kelionės, fotografavimasis atminimui ir paplepėjimai saulėtame denyje. „Gustlofas“ atplaukė į Gdanską ir ilgam sustojo Gotenhafene – taip nuo karo pradžios privalėjo vadintis Gdynės uostas. Laivo įranga buvo išgraibstyta, o jame apsigyveno mokomosios karių kuopos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taip per visą Antrąjį pasaulinį karą laivas ir prastovėjo uoste, kol sovietų armija priartėjo prie Gdynės... Į uostą plūstelėjus tūkstančiams pabėgėlių, dalis jų sulipo ir į „Gustlofą“. Jame jau buvo 918 povandeninių laivų jūreivių, 373 merginos iš pagalbinio bataliono (ryšininkės, mašininkės, raštininkės), 162 sužeisti kariai ir 173 laivo įgulos nariai. Į laivą susigrūdo ir 8956 civiliai.

REKLAMA

Didžiausia jūrų katastrofa

„Sausio trisdešimtoji buvo antradienis. Nors ir daug metų stovėjęs, variklis dirbo be priekaištų. Pasišiaušusi jūra, sniego šuorai. Žmonės už maisto korteles vidiniuose deniuose gavo sriubos ir duonos. Abu torpediniai kateriai, turėję saugoti ir lydėti laivą iki Helos, netrukus nepajėgė galynėtis su vis didėjančiomis bangomis ir per radiją buvo pasiųsti atgal. Taip pat per radiją buvo nurodytas uostas: būsimieji Antrosios mokomosios divizijos povandenininkai, sužeistieji ir jūrų laivyno pagalbininkės turėjo išlipti ar būti išnešti Kylyje, pabėgėlius išlaipinti buvo numatyta Flensburge“, – taip G. Grasas aprašo tragedijos pradžią.

REKLAMA

Ne vien „Gustlofas“ plaukė per 12 jūrmylių nuo Pomeranijos kranto. To paties kurso laikėsi ir sovietinis povandeninis laivas S13. Jis su kitais dviem Baltijos „Raudonosios žvaigždės“ laivyno laivais priešais Klaipėdą, dėl kurios kaip tik vyko mūšiai, tykojo išplaukiančių laivų. Kai A. Marinesku sužinojo, kad sovietai jau užėmę Klaipėdą, ėmė ieškoti, į ką paleisti neiššautas torpedas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi dvi savaites veltui ieškojęs grobio A. Marinesku išvydo „Gustlofą“ ir nusprendė „nuskandinti fašistinius šunis, užpuolusius ir nusiaubusius tėvynę“. Pasakojama, kad ant torpedų, kurias A. Marinesku paleido į vokiečių laivą, buvo užrašai: „Už Tėvynę“, „Už Staliną“, „Už tarybinę liaudį“ ir „Už Leningradą“. Trys iš keturių torpedų išlėkė, o Josifui Stalinui paskirtoji įstrigo vamzdyje.

REKLAMA

Pirmoji torpeda pataikė giliai po vandeniu, į „Gustlofo“ priekį, kur gyveno įgula. Antroji sprogo po plaukimo baseinu, o trečioji – ties laivo viduriu. „Gustlofas“ negalėjo duoti net SOS signalų, nes neveikė radijo aparatūra. Tik iš torpedinio laivo „Löwe“ į eterį nuolat ėjo signalas: „Gustlofas“ skęsta, į jį pataikė trys torpedos“.

REKLAMA

Kas vyko „Gustlofo“ viduje, sunku nusakyti. Likę gyvi katastrofos liudytojai sakė, kad kiekvienas rūpinosi tik savimi. Štai pasakojama, kad vienas mokomosios divizijos karininkas savo kajutėje pistoletu nušovęs tris savo vaikus, paskui – žmoną ir galiausiai nusišovęs pats.

Torpedinis laivas „Löwe“ laikėsi per atstumą ir traukė iš vandens gyvuosius ir mirusiuosius. Jam padėjo ir į katastrofos vietą atplaukę garlaiviai „Gotenlandas“ ir „Getingenas“. Vėliau buvo suskaičiuota, kad nuskendo 9343 žmonės. Išsigelbėjo 1250.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paminklas laivo kapitonui

Tai buvo didžiausia per visą istoriją jūroje įvykusi tragedija. Tuo metu tiek Maskva, tiek Berlynas neigė šį įvykį. Po karo Rytų Vokietijoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, ši tema irgi buvo tabu. Vakarų Vokietijoje apie tai buvo galima šnekėti, tačiau iš esmės vokiečiai pirmiausia turėjo kalbėti apie Vokietijos karo nusikaltimus – pačių vokiečių kančių klausimas buvo šalutinis.

REKLAMA

Nekaip susiklostė ir šios tragedijos kaltininko kapitono A. Marinesku gyvenimas. Grįžęs į Turku uostą jis nebuvo šlovinamas kaip didvyris, o 1945-ųjų rugsėjo mėnesį buvo atleistas iš povandeninio laivo vado pareigų, pažemintas į vyresniuosius leitenantus ir demobilizuotas iš karinio jūrų laivyno.

Vėliau A. Marinesku įsidarbino statybinių medžiagų sandėlio vedėju. Ten dirbdamas nenurimo ir ėmė kaltinti kolektyvo direktorių ėmus kyšius. Tačiau ypatingasis teismas jį patį nuteisė 3 metus kalėti. Jis buvo išvežtas į Rytų Sibirą, Kolymos regioną. Sugrįžo smarkiai sirgdamas. Tiesa, buvę jūreiviai visaip juo rūpinosi ir pasiekė, kad A. Marinesku būtų reabilituotas. Jam buvo grąžintas kapitono laipsnis ir teisė į pensiją, o Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge) pastatytas paminklas.

REKLAMA

Nepagailėjo net kalinių

Beje, A. Marinesku, tęsdamas priešų medžioklę, nuskandino ir dar vieną laivą – „Generolą fon Štoibeną“ („General von Steuben“). Šis 15 000 tonų vandentalpos laivas, plaukęs iš Pilau su daugiau kaip 1000 pabėgėlių ir 2000 sužeistųjų, nuskendo per 7 minutes. Toje katastrofoje išsigelbėjo tik 300 žmonių.

REKLAMA
REKLAMA

Tokių katastrofų, kai per karą nukenčia civiliai, būta gerokai daugiau. 1945 metų gegužės 3 dieną anglų bombonešiai Noišteto įlankoje nuskandino laivą „Cap Arkona“, kuris vežė koncentracijos stovyklų kalinius. Taigi likus keletui dienų iki karo pabaigos, nuskendo 7000 kalinių...

1945 metų balandžio 16-ąją sovietai Baltijos jūroje nuskandino „Goyą“, vokiečių keleivinį laivą. Juo plaukė 6100 keleivių. Didžioji dauguma buvo Vermachto kariai. Jie nuskendo per 10 minučių. To laivo nuolaužos netoli Pragaro pusiasalio buvo surastos tik 2002-aisiais.

Patys vokiečiai irgi negailėjo kitų. Dar 1915 metų gegužės 7-ąją Vokietijos povandeninis laivas paskandino britų lainerį „Lusitania“. Jungtinės Amerikos Valstijos šiuo laivu į Europą vežė ginklų, šitaip keldamos pavojų nieko apie tai nežinantiems keleiviams. „Lusitanios“ išplaukimo dienos rytą Niujorko laikraščiuose pasirodė vokiečių pasiuntinybės perspėjimas, kad šis laivas gali būti torpeduotas. Vis dėlto dauguma keleivių nusprendė tęsti kelionę.

Lemtingąją dieną, kai „Lusitanios“ keleiviai po sočių pietų buvo išsiskirstę po kajutes numigti perpietės, į dešinįjį bortą smogė vokiečių torpeda... Po šio sprogimo netrukus pasigirdo dar vienas, ir laivas ėmė grimzti. Manoma, kad tada sprogo laivo triumuose sukrauti sprogmenys. Didžiulis keleivinis laineris nuskendo per 18 minučių. Žuvo beveik 1200 žmonių, iš jų 800 – keleiviai. Tarp žuvusiųjų buvo 159 amerikiečiai. Šis išpuolis paskatino Jungtines Valstijas įsitraukti į Pirmąjį pasaulinį karą.

REKLAMA

Sprogimas jūroje, aukos – krante

Dar viena didžiulė nelaimė, per Pirmąjį pasaulinį karą pražudžiusi tūkstančius civilių gyvybių, įvyko 1917 metų gruodžio 6-ąją Halifakse. Iki šiol kanadiečių atmintyje ši data siejama su didžiausia tragedija.

Per visus karus Halifaksas būdavo svarbus uostamiestis. Kadangi jo uostas neužšąlantis, miestas plėtėsi ir daugelį metų čia buvo viena didžiausių D. Britanijos imperijos karinių bazių. 1906 metais šis miestas buvo perduotas Kanadai, o po 11 metų ir įvyko tragedija.

Tą dieną esant puikiausiam matomumui Halifakso uoste susidūrė laivai. Į „Monblaną“ („Mont-Blanc“), nedidelį prancūzų laivą, atplaukusį iš Niujorko, atsitrenkė truputį didesnis norvegų krovininis garlaivis „Imo“. Norvegų laivas priekigaliu smogė į „Monblano“ dešinį bortą... Tie, kurie stovėjo ant „Monblano“ tiltelio, iš siaubo sustingo vietoje. Jie žinojo, kad prancūzų laivo triumai pilni sprogmenų ir kad tūkstančiams žmonių gresia mirtis. Miesto rotušės bokšto laikrodis rodė 9 valandas ir 6 minutes, kai nuaidėjo siaubingos jėgos sprogimas!..

Manoma, kad iki atominės bombos pasirodymo tai buvo pats galingiausias sprogimas. Visi Halifakso pastatai, stovėję abipus įlankos, buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Sugriuvo našlaičių prieglauda, trys mokyklos, bažnyčios, gamyklos, sandėliai. Nuo sprogimo bangos išbyrėjo langai netgi Truro mieste, esančiame už 30 mylių nuo Halifakso. Mieste žuvo apie 4000 žmonių, dar 9000 buvo sužeisti. Net 25 000 žmonių neteko pastogės.

Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:

Apie tai, kad vokiečiai irgi yra pasielgę panašiai kaip rusai – nuskandino sužeistuosius plukdžiusį laivą „Armėnija“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų