Nepretenduodama į detalų realizmą (visgi kiekvienas pasaulį matome kitaip, o detaliai pažinti šalies neįmanoma nei per savaitę, nei per dvi, nei per metus), straipsnį pradedu nuo to, kas Gruzijoje sužavėjo ir tebežavi: žmonių (tikriausiai nuoširdaus) svetingumo ir geranoriškumo.
„Tikriausiai nuoširdaus“ pridedu, nes esu įtari lietuvė. Kita vertus, tikiu, kad šilti gruzinai dar neišmoko spausti naudos iš paklydėlių turistų. Jų čia paprasčiausiai ne per daugiausia. Kita vertus, sunku tuo stebėtis – šalyje kol kas itin prasta visa turizmui reikalinga infrastruktūra. Prasti keliai, informacijos stoka, beveik nėra nebrangių nakvynės namų, o aptarnavimo kultūra žavi ir stebina – daug kur negalima atsiskaityti kortelėmis, padavėjai užsispyrusiai nešneka užsienio kalbomis (taip ir valgai žmogus tik khinkalius ir chačiapūri, nes iš gruziniško meniu užsisakyti nieko kito nemoki. Kita vertus, pats kaltas...).
Bet ne apie maistą čia daina (nors Gruzijoje jis, be abejo, svarbus). Nepretenduoju į daug keliavusios vardą, bet nemanau, kad daugelyje šalių, ir bent jau tikrai ne Lietuvoje, nepažįstamam žmogui paklausus, kur rasti vieną ar kitą objektą, vietiniai padėtų gaudyti maršrutinį autobusiuką, vairuotojas keistų kelionės kursą ir už visa tai nepaprašytų nieko. Nebent pasiūlytų pasidalinti savo priešpiečiais. Dar niekur manęs taip primygtinai nebuvo vaišinę savo turimu maistu. Kartais pakliūdavau ir į visai kuriozines situacijas – užbėgusi į parduotuvę tik kepaliuko tradicinės duonos šoti, užtikau du pardavėjus vis dar (trečią dieną) tebešvenčiančius Naujuosius. Ant prekystalio puikavosi duona, khinkaliai, žuvis, mėsa, saldainiai. Pasilabinę ir paklausę iš kur, linksmi padavėjai įsūdė man naminio vyno stiklinę. Po jos sekė antra („ant antros kojos“), jogurto išsiderėti nepavyko neišgėrus trečios. O ketvirtąją vachtanguri būdu (beveik bruderšaftas) pričiupo išgerti tiesiog pagavę prie lauko durų... Išėjau duonos, grįžusi turėjau prigulti...
Vienaip ar kitaip, atvykau į Tbilisį ne valgyti ir gerti. Kadangi šventės – pirmiausia dairiausi trumpų vienadienių kelionių. Ir žinoma, jau trečią sykį aplankiau Mtskhetą – senąją Gruzijos sostinę. Pirmiausia todėl, kad arti ir, svarbiausia, – vieta turi nepaprastą aurą. Įvairios vietos įvairiose šalyse sukelia skirtingus jausmus, tačiau tokių „skaidrių“ vietų, bent jau man, yra labai nedaug.
Čia atvykti tetrunka 20 minučių – Didubės autobusų stotyje reikia sėsti į mikroautobusą, bilieto kaina – 2,5 lario į vieną pusę. Kelias – gana geras, o vaizdai – pasikartosiu, bet pasakiški. Ir net negaila, jog niekada nemačiau šios vietos vasarą. Apsnigti upės krantai, nedideli namukai ir snieguotos kalnų viršūnės, kyšančios tolumoje, – vieta pabūti su savimi, nes net ir atvykęs su kažkuo, galiausiai lieki vienas.
Šiandien Mtskheta, buvusi Iberijos karalystės sostinė, – dvasinis Gruzijos centras. Šalies stačiatikių bažnyčia – viena seniausių krikščionių bažnyčių. Krikščionybę į Iberijos karalystę (rytinę Gruziją) atnešė vergė iš Kapadokijos Nino, o 337 m. ši religija tapo valstybinė. Gruzinų bažnyčia – autokefalinė, t. y. nepriklausoma nuo stačiatikių patriarchų. Tačiau po įvairių nesutarimų ir peripetijų jos nepriklausomybę Konstantinopolio patriarchas pripažino tik 1989 m.
Mtskhetos ansamblį sudaro kelios šventovės. Džvari vienuolyne, VI a. įkurtame ant uolos viršūnės, tikima, meldėsi į Gruziją atvykusi šv. Nino. Čia pakilti sudėtinga, tačiau tą padaryti būtina – atsiveriantis susiliejančių Mtkvari ir Aragvi upių vaizdas, oro grynumas, vėjuje tingiai besisūpuojantys varpai ir iš kažkur atklydusios pasimetusios ožkos. Ačiū Dievui – tuščia, jokių pašalinių. Grįžtame tylėdami.
Atvykę į Mtskhetą, dažniausiai iš pradžių aplanko mieste esančią Svetitskhovelio katedrą, pastatytą XI a. Pasakojama, jog čia gyvenęs žydas, vardu Elijas, buvo Jeruzalėje nukryžiuojant Jėzų. Ten jis iš sargybinio nupirkęs Jėzaus mantiją. Grįžęs į Gruziją jis sutikęs seserį Sidoniją. Ji, palietusi relikviją, išsyk mirė. Kadangi nebuvo įmanoma ištraukti iš jos rankų audinio, moteris buvo palaidota su juo. Ant jos kapo išaugęs medis, iš kurio šv. Nino prisakiusi padaryti kolonas naujai bažnyčiai. Sakoma, kad jų išskiriamas skystis gydąs ligonius. Iš čia ir pavadinimas – Svetitskhoveli reiškia „gyvybę duodanti/ gyvoji kolona (piliorius)“.
Šiandien čia žmonės plūsta tiek sekmadieniais, tiek per didžiąsias šventes. Kadangi užklydome sekmadienį, patekome į mišias – jausmas keistas, todėl paskubėjome lauk. Nejauku vaidinti žioplą turistą kitiems žmonėms svarbiose ceremonijose. Prie vienuolyno – kaip ir pernai, turgelis su suvenyrais, taikios elgetos ir šarmingas dėdulė, grojantis gruziniška gitara.
Šiek tiek toliau nuo Svetiskhovelio – Samtavro bažnytėlė. Tikima, jog būtent čia gyveno ir meldėsi šv. Nino. Netoli nuo jo – stotelė, kur galima pagauti mikroautobusą, vykstantį į Tbilisį. Paprastai, kaip ir iš Tbilisio, jis kursuoja kas 20 minučių. Švenčių dienomis – gerokai dažniau, bet kadangi čia plūsta visas Tbilisis, o tai reiškia didelė Gruzijos dalis, – laisvų vietų rasti sunku.
Grįžtu šypsodamasi ir truputėlį švaresnė.
****
„Kontrastas, kontrastas, kontrastas“, – kartojau sau kelyje iš Gorio į Tbilisį. Ir ne todėl, kad buvo labai šalta, kad keistoje kavinėje su raudonomis kėdėmis ir juodomis sienomis už kavą nuplėšė kaip Rustavelio prospekte. Ne todėl, jog Gorį apšaudė rusų daliniai (jie buvo priėję beveik iki Tbilisio). Tiesiog Goris kitoks. Tiesa, be bombų žymių (sako, viską atstatė gražiau nei buvo...), bet vis tiek šiek tiek siurrealistinis.
Jauni ir vakarietiški gruzinai, išgirdę mūsų kelionės tikslą, susiraukė it citriną kandę „kodėl?..“ ir pareiškė besitikintys, jog ten esantis Stalino muziejus bus panaikintas ir paverstas nepriklausomybės muziejumi.
Tačiau, žinoma, būtent jis masino pirmiausiai. Iš autobusiuko išlipę stotyje kelią radome nesunkiai. Tačiau jau pats turgus paliko keistoką įspūdį. Pirmą sykį pamačiau parduodamas naujas „senovines“ skalbimo mašinas, tokias, kur skalbiniai dedami iš viršaus, o vandens reikia pripilti pačiam. Sako – modernios genda, kai atjungiamas vanduo. Gal. Visko būna. Tačiau atsitraukiu nuo mašinų vitrinoje apžiūrinėjimo (pagalvoju, jog esu panaši į tuos „modernius“ vakariečius, atvykdavusius į Lietuvą kokiais 1992-1993 ir besistebėdavusiais viskuo su skambiu „Oh my God!“ lūpose, ir susigėstu. Nemalonus palyginimas). Muziejaus paieškos šiek tiek užsitęsia. Tačiau, kaip visada, pagelbsti vietiniai.
Paaiškėja, kad, tiesą pasakius, jį rasti (jei nesi žioplas turistas) nesunku. Monumentalus stalinistinės architektūros šedevras žiemą pusgyvis. Mums atėjus atrakinamos salių durys, uždegamos šviesos, iš savo šilto kambariuko išbėga šalikais apsimuturiavę muziejaus darbuotojai – šildymas šiuo metu išjungtas.
Muziejus atrodo, hm, labai sovietiškai. Jei nieko nežinočiau apie istoriją, manyčiau, jog Stalinas ir revoliucija buvo tik gerai ir labai gerai. Šalia fronto linijų ir įvairių iškasenų žemėlapių tremties kelių nėra. O gaila.
Užkalbiname nuobodžiaujantį sargą ir gauname nemokamą ekskursiją po muziejų. Mums papasakoja, jog žiemą čia apsilanko vos po 10 žmonių per dieną, tačiau vasarą turistų itin gausu. Daugiausiai, mūsų nuostabai, iš Izraelio. Taip pat nemažai lenkų. Mus lydintis vyriškis – itin nuoširdus ir malonus, pasigiria, kad jo močiutė – gera Stalino mamos draugė. Išgirdęs apie idėjas muziejų naikinti, vyras susiraukia. Pasak jo, vietiniams Stalinas – savas. Įsiveliame į diskusiją apie istoriją. Deja, mums niekaip nepavyksta įvertinti Stalino (kuris, pasak mūsų gido, buvo kaip Aramis iš „Trijų muškietininkų“ – viena ranka žegnojosi, kita žudė) asmenybės žavesio. Tuo labiau to, kad didelei istorijai būtinos didelės aukos (kita vertus, neįtikina mūsų ir tai, kad aukų skaičius – išpūstas Stalino priešų).
Nepaisant ideologinių skirtumų, vos atkalbame atkaklų gruziną nuo darbo vietos metimo ir ekskursijos mums po Gorį surengimo. Bet sužinome eksponatų kilmę ir istoriją bei apžiūrime Stalino traukinio vagoną bei jo gimtąjį namą. Be to – gauname po vafliuką ir atsisveikiname. Išeiname iš raudonais dažais dekoruoto rūmo ir kramsnodami vafliukus mąstome, jog naikinti tokį muziejų tikrai būtų sunku – vienaip ar kitaip, Stalinas, bent jau vietiniams žmonėms suteikė svajonę. Prisimenu nepaprastai šiltą gidą, su keistu, bet nuoširdžiu susižavėjimu balse pasakojusį, kad kare žuvo itin daug gruzinų. Istorija, dalykas sudėtingas...
Iš muziejaus, išgėrę nelemtosios kavos, patraukiame į Gorio tvirtovę Goriscichę. Tiksliau, jos griuvėsius. Tvarka, rudeniška vėsa, ant suoliukų – saule besimėgaujantis vietinis jaunimas. Užtrunkame akimis matuodami atstumą iki baltų viršukalnių.
Norėtume aplankyti greta esantį miestą uolose, tačiau tektų keliauti taksi – brangu. Tad persigalvojame – tikimės grįžti vasarą. Bandau įsivaizduoti, kad jei ne karas – čia mikliai prasisuktų viską valganti turizmo industrija. O ko daugiau reikia – nepaprasto grožio gamta, savita kultūra... Bet gal ir gerai, kad jos kol kas nėra, – juk kai į dangų išstypsta viešbučiai, nuoširdumo gali nebesitikėti. Nusiperkame vafliukų ir grįžtame į Tbilisį.
Apie karą primena palei Gorį ir Tbilisį išsidėstę pabėgėlių nameliai.
Pirmasis straipsnis iš Gruzijos - čia.
