Dabar atsiminkite bet kokius stereotipus savo galvoje susijusius su mašinų tobulinimu. Atsiminėt? Bijau, kad teks juos sulaužyti. Visgi nėra mūsų automobilizmo kultūroje jokių nuostatų, ribų ar normų. Mašina neprivalo pasiekti 100 km/h per valandą per tam tikrą laiką, neturi būtinai ir brauktis žeme, kad būtų pripažinta tarp automanų. Taip pat mašinos pripažinimui visiškai jokios įtakos neturi jos modelis. Vienintelis reikalavimas yra šeimininkui. Tiesa, tie reikalavimai du. Pirmas, tai turėti mašiną, antras - turėti fantazijos ir kūrybiškumo.
Jei, mielas skaitytojau, dar neteko laikyti abitūros egzaminų savo gyvenime, kertu lažybų, kad nelabai ir atspėsi kokia čia mašina nufotografuota. Bet pasiklausus tėvų ar senelių, garantuoju, atsakymą gausi. Tiesa, gal kiek nustebs, kas padaryta iš šios mašinos. Na, o jei nieko nėra namie, ko galima būtų pasiklausti, iškilmingai pristatau. Tai 1977 Rytų Vokietijoje pagamintas Wartburg 353 W.
Šios mašinos savininkas Martinas norėjo išlaikyti šios mašinos originalią išvaizdą su šiokiu tokiu modernaus stiliaus prieskoniu. Kitaip tariant, jis norėjo mašinai užmauti stilingesnius ratus ir ją nuleisti. Su ratais bėdų nebuvo, bet nuleisti mašiną prie žemės pasirodė esą tikras iššūkis. Originali Wartburg pakaba nebuvo kurta taip, kad būtų galima su ja dar kažką daryti, "aftermarket" dalių šiam modeliui taip pat vargu ar įmanoma rasti. Kai tai išaiškėjo, Martinas turėjo rasti būdą pasiekti savo, tuomet ir sugalvojo. Priekinei pakabai panaudojo spyruokles iš Mercedes W210 (E klasė) ir amortizatorius iš Citroen Ax, o galinei ašiai spyruokles iš Mercedes W203 (C klasė) ir pačius amortizatorius iš Renault Clio A.
Na, o jei akys dar nepriprato prie šio "Wartburg'o", ratlankiai tikrai turėtų būti įprasti ir seniai pažįstami. Automobilio savininkas ieškodamas internete gražių BBS ratlankių aptiko šiuos, kuriuos dabar matome ant automobilio. Jis juos nusipirko tam, kad būtų kažkas "padoresnio" uždėta ant mašinos iki kol suras būtent tuos, kurių jis ieško. Bet prisukus ratus prie automobilio Martinas suprato, kad pataikė į dešimtuką. Tik dar gražiai nudažė. Tiesa, tas ratų prisukimas, kaip ir "drop'as", taip pat nebuvo paprastas. Turint omenyje, kad mašina pagaminta 1977 metais, darosi aišku, kad ne visų ratų tvirtinimo skylės gali atitikti. Bet tam reikalui išspręsti yra būdų ir Martinas jais pasinaudojo, rado tinkamą "perėjimą" ir mašina jau apauta. Mašinos interjerui Martinas leido likti ganėtinai autentiškam, o kėbulą nudažė "Mercedes Horizon Blue" spalva. Mano subjektyvia nuomone, nesuklydo.
Nors Wartburg toli gražu nėra pirmose eilėse tarp entuziastų mėgiamų automobilių, manau niekas nepaprieštaraus, kad šis modelis turi šarmo. Net su savo originaliu 50 AG išvystančiu 3 cilindrų varikliu jis sugeba priversti daugelį atsisukti. Taigi, galime daryti išvadą, kad ieškantys kažko naujam ir originaliam projektui turėtų pasižvalgyti šiek tiek į praeitį. Pabandyti surasti kažką netelpančio į mūsų kai kuriuos stereotipus ir normas. Tai gali būti gerokai sunkiau, tai gali būti ne taip modernu ir gal ne taip patogu, bet pažiūrėję į šį Martino sukurtą modelį matome, kad rezultatas tikrai iškrentantis iš pilkos masės ir atkreipiantis į save dėmesį. O argi ne šito visi ir siekia?
Dabar atsiminkite bet kokius stereotipus savo galvoje susijusius su mašinų tobulinimu. Atsiminėt? Bijau, kad teks juos sulaužyti. Visgi nėra mūsų automobilizmo kultūroje jokių nuostatų, ribų ar normų. Mašina neprivalo pasiekti 100 km/h per valandą per tam tikrą laiką, neturi būtinai ir brauktis žeme, kad būtų pripažinta tarp automanų. Taip pat mašinos pripažinimui visiškai jokios įtakos neturi jos modelis. Vienintelis reikalavimas yra šeimininkui. Tiesa, tie reikalavimai du. Pirmas, tai turėti mašiną, antras - turėti fantazijos ir kūrybiškumo.
Jei, mielas skaitytojau, dar neteko laikyti abitūros egzaminų savo gyvenime, kertu lažybų, kad nelabai ir atspėsi kokia čia mašina nufotografuota. Bet pasiklausus tėvų ar senelių, garantuoju, atsakymą gausi. Tiesa, gal kiek nustebs, kas padaryta iš šios mašinos. Na, o jei nieko nėra namie, ko galima būtų pasiklausti, iškilmingai pristatau. Tai 1977 Rytų Vokietijoje pagamintas Wartburg 353 W.
Šios mašinos savininkas Martinas norėjo išlaikyti šios mašinos originalią išvaizdą su šiokiu tokiu modernaus stiliaus prieskoniu. Kitaip tariant, jis norėjo mašinai užmauti stilingesnius ratus ir ją nuleisti. Su ratais bėdų nebuvo, bet nuleisti mašiną prie žemės pasirodė esą tikras iššūkis. Originali Wartburg pakaba nebuvo kurta taip, kad būtų galima su ja dar kažką daryti, "aftermarket" dalių šiam modeliui taip pat vargu ar įmanoma rasti. Kai tai išaiškėjo, Martinas turėjo rasti būdą pasiekti savo, tuomet ir sugalvojo. Priekinei pakabai panaudojo spyruokles iš Mercedes W210 (E klasė) ir amortizatorius iš Citroen Ax, o galinei ašiai spyruokles iš Mercedes W203 (C klasė) ir pačius amortizatorius iš Renault Clio A.
Na, o jei akys dar nepriprato prie šio "Wartburg'o", ratlankiai tikrai turėtų būti įprasti ir seniai pažįstami. Automobilio savininkas ieškodamas internete gražių BBS ratlankių aptiko šiuos, kuriuos dabar matome ant automobilio. Jis juos nusipirko tam, kad būtų kažkas "padoresnio" uždėta ant mašinos iki kol suras būtent tuos, kurių jis ieško. Bet prisukus ratus prie automobilio Martinas suprato, kad pataikė į dešimtuką. Tik dar gražiai nudažė. Tiesa, tas ratų prisukimas, kaip ir "drop'as", taip pat nebuvo paprastas. Turint omenyje, kad mašina pagaminta 1977 metais, darosi aišku, kad ne visų ratų tvirtinimo skylės gali atitikti. Bet tam reikalui išspręsti yra būdų ir Martinas jais pasinaudojo, rado tinkamą "perėjimą" ir mašina jau apauta. Mašinos interjerui Martinas leido likti ganėtinai autentiškam, o kėbulą nudažė "Mercedes Horizon Blue" spalva. Mano subjektyvia nuomone, nesuklydo.
Nors Wartburg toli gražu nėra pirmose eilėse tarp entuziastų mėgiamų automobilių, manau niekas nepaprieštaraus, kad šis modelis turi šarmo. Net su savo originaliu 50 AG išvystančiu 3 cilindrų varikliu jis sugeba priversti daugelį atsisukti. Taigi, galime daryti išvadą, kad ieškantys kažko naujam ir originaliam projektui turėtų pasižvalgyti šiek tiek į praeitį. Pabandyti surasti kažką netelpančio į mūsų kai kuriuos stereotipus ir normas. Tai gali būti gerokai sunkiau, tai gali būti ne taip modernu ir gal ne taip patogu, bet pažiūrėję į šį Martino sukurtą modelį matome, kad rezultatas tikrai iškrentantis iš pilkos masės ir atkreipiantis į save dėmesį. O argi ne šito visi ir siekia?
