Kodėl vaikų likimas taip dažnai būna kone identiška jų tėvų likimo kopija? Su ligomis ir įpročiais, tarsi viskas aišku – galime kaltinti genetiką, auklėjimą, gyvenimo būdą. Tačiau kodėl kartojasi tie patys įvykiai? Pasirodo, tėvai, patys to neįtardami, savotiškai programuoja vaikus, kad šie pakartotų jų gyvenimo scenarijų.
Beje, tikimybė, kad savo tėvų gyvenimo kelią pakartosite ir jūs, ne visiems vienoda. Nuo ko tai priklauso?
Lemties labirintai: vardas ir zodiakas
Pasak ezoterikų ir astrologų, didžiausia tikimybė pakartoti tėvų gyvenimo scenarijų tiems, kuriuos pavadina tėčio arba mamos garbei. Taip pat tiems, kurių Zodiako ženklas sutampa su vieno iš tėvų. Tačiau jei pirmuoju atveju vaiko gyvenime svarbesnis vaidmuo tenka likimui, lemčiai, antruoju žmogų veikia astrologija, taip pat to šeimos nario, su kuriuo sutampa Zodiako ženklas, elgesys.
Pavyzdžiui, mažylis nuo vaikystės kopijuoja tam tikras mamos ar tėčio reakcijas, visai netyčia atranda kaip tik tokias aplinkybes, kurios atitiktų ir Zodiako „dvynio“ pasaulėjautą. Kad ir kokia tėčio ar mamos reakcija būtų, ji nesukelia to paties ženklo vaikui atmetimo jausmo, neverčia susimąstyti, ar jo tėvai gerai elgiasi. Vaikas tiesiog jaučia, kad tai teisinga ir su tokiu gyvenimo modeliu pats eina į gyvenimą. Net daugkartinės tėvų klaidos nepriverčia jo koreguoti savo elgesio ir reakcijų – jame jau įskiepytas būtent toks elgesio modelis, o jo atsikratyti neįtikėtinai sunku.
Pavyzdžiui, mergaitė, gimusi po tuo pačiu ženklu, kaip mama, žino, kad jos mama turėjo romaną su vedusiu vyru. Besiformuojančiai asmenybei jau nebekyla klausimo, ar galima kurti santykius su šeimą turinčiu žmogumi, taigi mergaitė be didesnių skrupulų ima iš gyvenimo viską, ką jai pasiūlo likimas, vadinasi, ją tenkins vedusio vyro meilužės statusas. Visai kitaip elgsis mergina, kurios šeimoje vadovautasi itin griežtais moralės kriterijais. Net pamilusi vedusį vyrą ji greičiausiai pasirinks meilės be atsako kančias, bet neleis sau suartėti su žmogumi, turinčiu šeimą.
Taip pat likimai dėliotųsi ir šeimoje, kur savo tikslų įprasta siekti bet kokia kaina. Jei vaikas matys, kad apgavystė, intrigos, nuolat rezgami didesni ir mažesni sąmokslai tėvams – įprasta, vaikas per gyvenimą eis vadovaudamasis tais pačiais principais.
Tačiau jei vaikas gimęs po kitu Zodiako ženklu, tėvų elgesys gali jam kelti daugiau klausimų, jis aktyviau reikš nepritarimą, atmes tėvų poziciją – tiesiog ši auganti asmenybė – savaime kitoks pradas, savarankiškų moralinių nuostatų užuomazgos. Ar jos bus geresnės, ar atvirkščiai – menkesnės už tėvų, – nežinia. Šiam vaikui geriau seksis stebėti tėvų elgesį tarsi iš šalies, svarstyti jį, ir tik paskui nuspręsti, ar verta kopijuoti tokį gyvenimo būdą, ar ieškoti savarankiškų kelių.
Tėvai – draugai. Ar tai – gerai?
Daugybė tėvų svajoja, kad gebėtų savo vaikams tapti ne tik tėvais, bet ir geriausiais draugais. Pelnyti neginčytiną autoritetą atžalų akyse, aktyviai dalyvauti jų gyvenime, būti šalia ir džiaugsmuose, ir varguose – atrodytų, tobulų santykių idilė. Bet ar tikrai taip?
Pasak psichologų, didžiausia tikimybė pakartoti tėvų likimą gresia tiems vaikams, kuriuos su tėvais sieja draugiški, pasitikėjimo ir supratimo kupini santykiai. Taip yra todėl, kad tėvai vertinami kaip vyresnieji draugai, iš jų vaikas ima pavyzdį ir ilgai, net ir išaugęs iš vaikystės, tapęs paaugliu ar jaunuoliu, sąmoningai stengiasi kopijuoti jų elgesį. Vaikas niekieno neverčiamas pripažįsta tėvų, kuriuos laiko draugais, autoritetą, neretai daugiau laiko praleidžia namuose nei su draugais.
Puiku, jei tėvai su vaikais draugauja, jei jų gyvenimo būdas persmelktas universalių vertybių, gyvenimas – visavertis ir laimingas. Tada ir vaikas veikiausiai išaugs lydymas sėkmės, savimi pasitikintis žmogus. Bet jei tapdami vaikui labiau draugais nei tėvais suaugusieji slepia savo infantilumą, nebrandumą arba bando tokiu būdu sulaikyti prabėgančią jaunystę – vaikas patenka į savotiškus spąstus ir užaugusiam jam pačiam susigaudyti suaugusiųjų gyvenime bus itin sunku.
Taigi draugystė su tėvais – lazda, turinti du galus. Jei tėvai persistengia kurdami artimus santykius su vaiku, jų atžala ims pernelyg mažai laiko leisti su bendraamžiais – jam bus neįdomu, o ir bendravimo poreikio nejaus. Tokie vaikai iš pradžių greitai suauga, o paskui... greičiau už bendraamžius sensta, kartu su savo tėvais. Jie praleidžia asmenybės tapsmui itin vertingus paauglystės ir jaunystės periodus. Tuo metu, kai bičiuliai pykstasi ir taikosi, įsimyli ir nekenčia, mokosi savarankiškumo ir tyrinėja naujus horizontus, šie gyvena neperžengdami savo komforto ribos – juk šalia visada bus tėvai-draugai, pasirengę atleisti nesusipratimus, gebantys nekreipti dėmesio į smulkmenas ir nesiaikštijantys taip, kaip mažiau gyvenimo patirties sukaupę jų bendraamžiai draugai.
Ypač sunku bus vaikams, kurių vienas iš tėvų, nors ir prisiėmęs draugo vaidmenį, iš tiesų demonstruoja autoritetą ir apriboja vaiko bendravimo galimybes – atžala jau lyg ir pasirengusi savarankiškai tyrinėti pasaulį, bet iš jo atimamos galimybės.
Dažniausiai tokio tipo tėvai, atsižvelgdami į vaiko interesus, taip apkrauna jį užklasine veikla, kad šiam paprasčiausiai nelieka laiko niekam kitam. O tėvai tiki, kad taip kloja pamatus vaiko ateičiai, todėl kompensuodami vaikui laisvalaikio stygių patys tampa jo vairuotojais, asmeniniais treneriais, patikėtiniais, paslapčių saugotojais, pašnekovais, guodėjais ir patarėjais. Ilgainiui vaikai ima bijoti priimti savarankiškus sprendimus – bijo įžeisti kurį nors iš tėvų. Be to, jie nespėja pasirengti elementarioms gyvenimo situacijoms. Ūgtelėjęs toks vaikas jau gali turėti reikšmingų pasiekimų (pavyzdžiui, tapti įvairių dainavimo, šokio konkursų laureatu, mokslo olimpiadų prizininku ar perspektyviu sportininku), tačiau jis visiškai nemoka spręsti paprasčiausių kasdienių gyvenimo klausimų – jam nebuvo suteikta proga elgtis savaip, klysti, savo kailiu patirti įvairių sprendimų pasekmes.
Uždaro rato priežastimi gali tapti ir tėvai, vaiką laikantys nuosavybe. Tokie tėvai atžalomis nuolat manipuliuoja – iš pradžių turėdami tikslą jas auklėti, vėliau – reikalaudami dėmesio sau. Dažniausiai tokia dalia ištinka vaikus, augančius šeimose, kuriose nėra tėčio arba mamos. Vaikas nuo ankstyvos vaikystės tampa tėvų asmeninio gyvenimo įkaitu, šeiminės laimės surogatu, taigi nevalingai pats ima kartoti jį auklėjusio tėčio ar mamos likimą.
Kaip išvengti tėvų likimo?
Patenkate į likimo pakartojimo rizikos grupę? O gal ir šiaip pastebėjote, kad gyvenimo scenarijai jūsų giminėje – ne kuriami, o „paveldimi“? Ieškokite, kaip išsiveržti iš užburto rato!
Išsivaduokite. Išsivaduoti iš tėvų globos buitine prasme – bene patikimiausias būdas pradėti savarankišką gyvenimo kelią. Ne paprasčiausiai mažiau laiko praleisti su mama ar tėčiu, o atsiskirti fiziškai – persikraustyti į kitą butą, miestą, kartais net šalį. Pažvelgus į statistikos duomenis matyti, kad vaikai, kurie ir suaugę gyvena po vienu stogu su vyresniosios kartos atstovais, dažniau pakartoja tėvų likimą. Taigi jei nenorėtumėte tokio gyvenimo, kokį gyvena jūsų tėvai – pasistenkite kuo greičiau tapti savarankiški. Tai nereiškia, kad savo tėvus turėtumėte palikti likimo valiai. Tiesiog visomis išgalėmis kabinkitės į savarankišką gyvenimą, kuriame gimtieji namai – vieta, kur grįžtate pasisvečiuoti, o ne gyvenate.
Rinkitės patarimus. Be abejo, tėvai jums nelinki blogo. Neretai jų gyvenimiška patirtis ir išmintis paskatina duoti pačius geriausius patarimus. Tačiau turėkite omenyje, kad jūsų gyvenimo kelias – unikalus, tad ne visada tėvų patirtį galima pritaikyti savo gyvenime. Atidžiau rinkitės, kurių patarimų klausyti, kuriais pasinaudoti tik iš dalies, o kuriuos apskritai taktiškai atmesti. Ypač kritiškai vertinkite tų sričių patarimus, kuriose jūsų tėvams nepasisekė. Gali būti, kad priimsite kur kas brandesnį ir geresnį sprendimą nei siūlo jūsų tėvai. Be to, nepamirškite, kad dabartinio gyvenimo realijos gerokai skiriasi nuo tų, kuriomis savo laiku sprendimus priiminėjo mama ir tėtis.
Analizuokite. Dar vienas būdas išvengti tėvų likimo – analizuoti savo gyvenimo kelią. Kuo aiškiau suvoksite, kurlink norite eiti, ko iš gyvenimo trokštate ir kaip galėtumėte to pasiekti, tuo mažiau tikimybių, kad kartosite tėvų klaidas. Stebėkite, koks mamos ar tėčio elgesys jums visiškai nepriimtinas, keiskite šį elgesio modelį. Nebūtinai priešingu, svarbiausia – kitokiu, jūsų nuomone geresniu.
Atgal į praeitį. Domėjimasis savo šeimos ir giminės praeitimi visada naudingas. Ne tik kaip hobis, bet kaip unikali kartų patirtis. Todėl savo tėvų, senelių, jei juos dar turite, klausinėkite apie jų praeitį, svarbiausias gyvenimo akimirkas. Kokie sprendimai buvo lemiami? Kodėl likimas susiklostė būtent taip, o ne kitaip? Pagalvokite, kaip jų vietoje būtumėte pasielgę? Tokia praeities retrospektyva jūsų ateičiai gali būti labai naudinga.
Laura Mureikaitė
