• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Profesorius Eugenijus Krankenhaitas visą gyvenimą dirbo genetikos srityje, tačiau nieko įspūdingo taip ir nenuveikė. Turint omenyje jo pavardę, keista jau ir tai, kad jis sulaukė šešiasdešimt ketverių. Tokia buvo vienintelė dėmesio verta mintis, kurią prie kapo duobės pasakė jo kolega Johanas Bratkė. Nors susirinkusiesiems banalus sąmojis nesukėlė net graudžių šypsenų. Akivaizdu, Krankenhaitas šiame pasaulyje neturėjo ko užsikabinti, kitaip tariant, neturėjo draugų. Išskyrus, žinoma, mane.

REKLAMA
REKLAMA

Po laidotuvių pasilikau su našle aptarti smulkių buities reikalų. Staigi mirtis visuomet sutrikdo velionio artimuosius – jiems tenka pabaigti pradėtus mirusiojo darbus, kitaip tariant, sutvarkyti jo buvimo vietą, kad ją galėtų užimti kas nors kitas. Išvalyti, išplauti, panašiai kaip indą, kad juo galėtų pasinaudoti kas nors kitas. Ir kad naudodamasis ta laisva tapusia vieta net nejaustų nepatogumo, kad neatsitrenktų į čia anksčiau buvusiojo pėdsakus. Prisipažinsiu, mane prislėgė Eugenijaus netektis, nors labai artimi mes ir nebuvom. Bent jau aš taip maniau.

REKLAMA

Frau Jadvyga, aukšta, prakaulaus veido lenkė tylėdama mane nusivedė į velionio kabinetą ir parodė šūsnelę popierių. „Eugenijus tai prašė perduoti jums“, pasakė našlė ir nuėjo į virtuvę kaisti arbatos. „Tai“ buvo krūvos popiergalių ant stalo, tarp kurių pasiknisęs radau Eugenijaus laišką adresuotą man. Kiti užrašai, tiksliau, užrašų fragmentai priminė baisų kratinį: atrodė, jog Eugenijus būtų rašęs kažkokį didesnės apimties darbą, tačiau paskui, nežinia dėl kokių priežasčių, jį sunaikinęs – liko tiktai padriki fragmentai.

REKLAMA
REKLAMA

„Mielas Zigfrydai, - rašė mano velionis bičiulis Eugenijus, - vokiečiai man neįdomūs. Aš nuo vaikystės jų nemėgau. Net negalėčiau tiksliai suformuluoti, kodėl. Matyt, genai anksčiau ar vėliau prisimena „tėvažudystę“, na, tu supranti, ką noriu pasakyti, arba egzistuoja savęs koregavimo sistema, kurios funkcija – įjungti regeneracinę nacijos funkciją“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Toliau laiške buvo daugybė su mokslu susijusių terminų, todėl nemanau, kad jie ką nors domintų, išskyrus labai siauros srities specialistus. Įdomiausia laiško vieta buvo ta, kurioje profesorius kalbėjo apie Lietuvą, anot jo, keisčiausią žemės lopinėlį, egzotišką salą tarp Rytų ir Vakarų, šia prasme – unikalų ir, žinoma, tragišką derinį, nes visi unikalumai anksčiau ar vėliau turi už tokį savo statusą atkentėti. Lietuvoje jis susirado lenkę žmoną, Lietuvoje jis lankydavosi dažniau nei savo vaikystės mieste Leipcige. Štutgartas ir Vilnius jam buvo tapę svarbiausiais gyvenimo miestais.

REKLAMA

Perskaičiau laišką dar sykį ir tik tada atkreipiau dėmesį į prierašą laiško pabaigoje. Ten be Eugenijui būdingo post scriptum buvo prierašas: „Jeigu nespėsiu sudeginti šių užrašų, dėl dievo meilės, sunaikink juos“.

Ėmiau kilnoti lapelius, kaip jau minėjau, išplėštus iš kažkokio didesnės apimties teksto:

„Tyla – puikus žmogaus išradimas. Tyla gera byla, tokią ar panašią patarlę rasime kone visų tautų tautosakoje. Tačiau sueities metu tyla labai dažnai virsta susierzinimo ir netgi, sakyčiau, frigidiškumo priežastimi abiejų partnerių atžvilgiu./.../

REKLAMA

„...Tam tikra dalis lietuvių apskritai nieko nekalba sueities metu. Ypač tai būdinga daugiau nei aštuonerius metus kartu gyvenančioms poroms, šeimoms, kuriose vienas (arba abu) partneris stipriai piktnaudžiauja alkoholiu, sutuoktiniams arba partneriams, kurie mano, jog knygų skaitymas – tuščias laiko švaistymas./.../“

„Vyresnio amžiaus žmonės taip pat nelinkę veltui aušinti burnos, tačiau tie atvejai, kai vienas partneris (Lietuvoje be labai retų išimčių paprastai vyras) yra vyresnis ir jo romanas su jaunesne moterimi trunka neilgiau pusės metų, pastarasis kopuliacijos proceso metu labai mėgsta sakyti moteriai komplimentus. Komplimentai, žinoma, individualus reikalas, tačiau dažniausiai jie paremti banalybėmis, zum Beispiel: tu nuostabiausia moteris pasaulyje; tu mane prikėlei naujam gyvenimui; tu Afroditė, pasirodžiusi mano gyvenime iš vienatvės jūros; tu Venera, siųsta dangaus, tu.../.../“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„...Pažymėtina, kad lietuviai mėgsta akto metu kalbėti apie sportą. Gali būti, kad lemia labai didelis krepšinio populiarumas, bet didelė dalis vyrų sako moteriai su šiuo sportu susijusias frazes. Populiariausia iš jų: o dabar aš įkalsiu tritaškį; brangioji, už pražangą metimo metu – papildomas baudos metimas ir panašiai. Matydami nuostabą mano veide,  respondentai droviai nudelbdavo akis ir teisindavosi, kad tai juos uždega, įkvepia ir galiausiai jaudina, kadangi.../.../“

REKLAMA

„...Vyras, kuris mėgsta, kad moteris garsiai šauktų jo vardą, taip pat turėtų būti atsargus, - kartais moterys ima šaukti ne tą vardą, kurio jis norėtų. Tai irgi labai kenkia sklandžiai sueičiai. Negana, susidūriau su keliolika atvejų, kai dėl to iširdavo šeimos. Tiesa, dažniausiai vardus sueities metu supainioja vyrai, nes jie.../.../“

REKLAMA

„Netinkamas sumanymas sueities metu pasakoti kokią nors istoriją. Be jokios abejonės, apie anekdotus negali būti nė kalbos. Apie devyniasdešimt procentų apklaustųjų prisipažino, kad yra padarę tokią klaidą ir kad tai būdavusi lemtinga klaida. Daugeliu atveju sueities laikas labai užsitęsdavo, tai yra, partneriai galėdavo grįžti prie kopuliacijos tiktai iki ašarų išsijuokę, tačiau neretai procesas apskritai nutrūkdavęs, nes juokas ir seksas, anot vieno žymaus lietuvių konditerio, nesimaišo kaip aliejus ir vanduo. Būta pavienių atvejų, kai.../.../“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„/.../ ...paprasta istorija. Tokiais atvejais pasakotojas, pasakojantis ilgą istoriją, rizikuoja baigti sueitį anksčiau, nei baigsis siužetas ir jo partnerei (-iui) liks slegiantis jausmas, kad kažkas liko nebaigta. Atvirkščiai, - jeigu istorija baigiasi anksčiau, nei aktas, rezultatas gali būti priešingas – jūsų partnerio refleksai gali reaguoti į melagingą akto pabaigą, t.y. pasakojamą istoriją supainioti su sueities procesu.../.../“

REKLAMA

„/.../ ... irgi didelė dalis apklaustųjų. Lietuvos valstybė dar labai jauna, todėl visiškai nekeista, kad žmonės sueities metu daug kalbasi apie politiką ir pinigus...“

Perskaitęs šiuos žodžius, sutrikau, ir nors kabinete buvau visiškai vienas, pajutau, kaip mano skruostus užlieja sunkus, tvilkantis raudonis. Eugenijus prieš porą mėnesių manęs nekaltai paklausė, - na, galbūt aplinkybės nebuvo visai nekaltos, mudu sužaidėme kone šimtą pulo partijų ir paskui sėdėjome pirtyje, pasitelkę gausią puikiai atšaldyto alaus draugiją, - ar aš mėgstu šnekėti akto metu ir aš jam papasakojau, kad mano lytinį gyvenimą pastaruoju metu temdo politika, kadangi žmona pritaria socialdemokratų programai, o aš jau seniai ištikimas konservatoriams. Nesileisiu į smulkmenas, bet dabar, skaitydamas eilutes, kurių autorius buvau pats, net pyktelėjau ant velionio. Gyvas jis man neiškrėtė kiaulystės, kam gi reikėjo tai padaryti po mirties?

REKLAMA

„... vienas vyras pasakojo anekdotinę situaciją: kadangi jo žmona išpažįsta socialdemokratų vertybes, o vyras – užkietėjęs konservatorius, tai sueities metu žmona jam išrėžusi „konservatorius ir lovoje konservatorius“. Po šių žodžių vyras jau nebegalėjęs susikaupti.

Ypač akivaizdu tai, kad politika Lietuvoje ima stipriai veikti sueities procesą prieš rinkimus, kurie šioje valstybėje tokie dažni ir triukšmingi, kad atrodo, jog žmonės dažniau renka vieni kitus, negu, atsiprašant, dulkina...“

REKLAMA
REKLAMA

- Ar kas nors įdomaus, - išgirdau ne nuo ašarų, o iš prigimties kimų frau Jadvygos balsą sau už nugaros.

- Ne, nieko ypatingo, gūžtelėjęs pečiais atsakiau, ir vėl pajutau, kaip po mano veido oda dar sykį supulsavo verdanti gėdos magma. Bet jei jūs nieko prieš, aš šiuos užrašus pasiimsiu.

Frau Jadvyga elegantiškai mostelėjo ilgapiršte plaštaka su plačiu, rubinu papuoštu žiedu, pasakė, kad galėsiu tai padaryti vėliau, ir pakvietė mane arbatos.

Deja, tą vakarą į savo bičiulio kabinetą nebegrįžau. Tiesą sakant, nebegrįžau į jį niekada.

Pavaišinusi mane arbata su romu frau Jadvyga staiga pasiskundė blogai pasijutusi, žinoma, kaip įprasta atsisakė gydytojo paslaugų ir, palydėjusi mane iki durų, pažadėjo, jog rytoj viskas busią gerai ir aš galėsiąs pasiimti Eugenijaus popierius.

Tačiau kitą rytą siaura gatvele, kurioje stovėjo kuklus velionio ir frau Jadvygos namukas, nebūtų galėjęs pravažiuoti net dviratis, ką jau kalbėt apie taksi automobilį, su kuriuo aš atvažiavau neperspėjęs našlės, nes visą rytą ji nekėlė ragelio. Važiavau apimtas keisto virpulio, ir mano nerimas su kaupu pasiteisino: visa gatvė buvo pilna gaisrinių automobilių, ant aplinkinių namų stogų sumišę su sniegu pamažu leidosi didelės pelenų draiskanos, o Krankenhaitų namuko vietoje styrojo tiktai apdegę griuvėsiai ir beveik apysveikis pianinas.

Važiavau taksi automobiliu atgal, į viešbutį, ir vienintelė mintis, kuri nuolat sukosi galvoje, buvo susijusi su apdegusių griuvėsių vaizdu, su skyle, atsiradusia lygioje dailių namukų gretoje: štai atsirado dar viena laisva vieta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų