„Visi esame duonos gamybos bičiuliai“, – šypsojosi UAB „Mantinga“ generalinis direktorius Klemencas Agentas ir tvirtino, kad duonos ir pyrago gaminių rinkoje konkurencijos nėra. Anot jo, kiekviena įmonė šioje srityje turi atskirą filosofiją ir kryptį. „Mantinga“ – ne išimtis.
Jau dešimt metų lietuviai iš prekybos centrų į namus nešasi dar garuojančią duoną, bandeles, ragauja aukščiausios kokybės pagal užsienio šalių tradicijas pagamintus duonos ir pyrago gaminius. Ragauti šviežius gaminius pasiūliusi Marijampolėje esanti UAB „Mantinga“ dar 2000-aisiais tokią veiklą pradėjo nuo vos kelių rūšių gaminių: prancūziško kruasanto, bagetės, bandelės–sraigės, šokoladinės bandelės ir lietuviško batono.
Šiandien įmonės gaminių kataloge puikuojasi apie 300 įvairiausių kepinių, kurių daugiau nei pusė tiekiama kitoms pasaulio šalims. Vertėtų paminėti ir tai, kad visi kepiniai dienos šviesą išvysta Lietuvoje, yra formuojami, kepami ir prižiūrimi lietuvių, nes, K. Agento nuomone, daug lengviau valdyti įmonę ir užtikrinti gaminių kokybę, kai viską gali kontroliuoti pats.
Vynas ir degalinės
Kelias iki šiandien sėkmingai veikiančios ir artimoje ateityje plėtrą planuojančios „Mantingos“ nebuvo lengvas, tačiau, kaip prisipažįsta K. Agentas, jis nuo pat mažens buvo itin verslus ir nuolat stengėsi būti savarankiškas.
Nepriklausomybės pradžioje „Mantingos“ vadovas su partneriu ėmė verstis vynų importu į Lietuvą. Vynas buvo vežamas iš bene 30 pasaulio šalių. „Lietuvoje tuomet visko trūko, tad įkūrėme bendrovę „Darija“ ir pradėjome vežti vyną, – prisiminė pašnekovas. – Dar vėliau man teko galimybė padirbėti dideliame „Lukoil Baltijos“ kolektyve. Buvau Marijampolės regiono vadovas.“
Kuriant degalinių tinklą Marijampolės regione K. Agentas atkreipė dėmesį, kad žmonės sustoję įsipilti degalų norėjo ne tik apžiūrėti automobilių dalis, kuriomis tuomet dažniausiai buvo prekiaujama degalinėse. „Degalinėse tada nebuvo kavos, sumuštinių ar kitokių užkandžių, kaip dabar, – pasakojo „Mantingos“ vadovas. – Visi tuomet manė, kad degalinėse labiausiai reikia atsarginių automobilių dalių. O važinėdamas po pasaulį matydavau gražiai įrengtas greitojo maisto patalpas, kur žmonės galėdavo atsigerti kavos, suvalgyti sumuštinį, bandelę. Pamaniau, kad tai turėtų būti ir Lietuvoje.“
1998 metais į Lietuvą K. Agentas pirmą kartą atvežė šaldytų, technologiškai paruoštų kepti duonos ir pyrago produktų iš Prancūzijos. Marijampolėje esančios įmonės vadovas prisipažino, kad tuomet tokie gaminiai ir pačiam buvo naujiena. Naujovės degalinėse buvo puikiai sutiktos, tačiau po poros metų prasidėjusi vadinamoji Rusijos krizė ištuštino lietuvių kišenes ir užkandžiai degalinėse tapo prabanga. Tuomet K. Agentas ryžosi tokių produktų fabriką atidaryti Lietuvoje. „Galvojau apie 500–1 000 kv. metrų dydžio fabriką, o dabar turime 12 tūkst. kv. metrų“, – lygino pašnekovas.
Šviežumas ir kokybė
Prieš daugiau nei 10 metų atidarytas „Mantingos“ šaldytų gaminių fabrikas buvo pirmas toks ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. K. Agentas teigė savo idėja neabejojęs, nors ir tada, ir dabar mitybos specialistai ir kiti „tinkamo“ maitinimosi mokytojai tikino, kad šaldyti produktai ir pusfabrikačiai – nesveikas maistas. „Visiems užkliūva šaltis, atrodo, jeigu užšaldyta, tai nebešviežia, – nesutiko K. Agentas. – Tačiau kaip tik atvirkščiai – šaltis padeda šviežumą išsaugoti. Kai mūsų produktai iškepami parduotuvėje ar visuomeninio maitinimo įstaigoje, jie tampa nuostabiai švieži, be to, parduodami tik vieną dieną. Pagalvokite, kaip greitai produktai prarastų šviežumą, jeigu mes juos fasuotume ir pardavinėtume 5–6 dienas.“
Paprašytas įvardyti kertinius savo produktų vertinimo principus, „Mantingos“ vadovas susimąstė tik trumpam: „Šviežumas ir kokybė. Šiuos du kriterijus turi atitikti be išimties visi gaminiai.“
Augo per krizę
Praėjusi krizė „Mantingai“ nebuvo skaudi. Greičiau atvirkščiai. „Visada sakiau, kad duonos rinka per sunkmetį smuks paskutinė. Žmonės juk niekur nedings, nenustos valgyti“, – juokavo K. Agentas. Įmonei neteko atleisti darbuotojų ar mažinti jiems algų – nuo tokio scenarijaus išgelbėjo laiku priimti tinkami sprendimai. Rezultatas džiugina – 2009 metais, kai bene visos šalies įmonės patyrė didžiausią kritimą, „Mantinga“ augo.
„Visi įmonėje buvo nusiteikę, kad reikės mažinti algas. Klausimas buvo, kiek. Tačiau aš nusprendžiau algų karpymą atidėti kitiems metams, kurie, pasirodo, buvo sėkmingi, – džiaugėsi K. Agentas. – Mus išgelbėjo laiku priimti tinkami sprendimai. Be inovacijų ir naujų sprendimų nė viena įmonė neišgyventų sunkmečio.“
Prasidėjus sunkmečiui „Mantinga“ ėmė daugiau savo produktų pakuoti, pasiūlė platų asortimentą įvairių užkandėlių, bandelių, užkandžių, kuriuos galima pasiimti. „Supratome, kad žmonėms teks atsisakyti restoranų, valgyklų, daugelis maistą nešis iš namų į darbą, pirksis parduotuvėse. Tai pasiteisino“, – aiškino įmonės vadovas.
Plėtros planai
Augimas per sunkmetį ir pasiūlytų užkandžių populiarumas, matyt, tapo galutiniu šiandienės „Mantingos“ plėtros svertu. Po poros mėnesių, greičiausiai jau 2012 metais, lietuviai ir artimiausių užsienio šalių gyventojai galės paragauti maisto skubantiems iš pirmojo tokio tipo Lietuvoje ir Baltijos šalyse „Mantinga Food“ maisto fabriko. „Tai sena mūsų svajonė, kelerius metus gilinomės į maisto skubantiems technologijas, mokėmės, todėl negaliu sakyti, kad į šią sritį ateiname žali“, – sakė K. Agentas.
Anot jo, fabrike nebus gaminamas vadinamasis greitasis maistas. „Mes siūlysime žmonėms išvirtų tikrų trintų sriubų, įvairių jau dabar mūsų kepamų užkandžių, sumuštinių ir majonezinių salotų. Tai, ką žmonės valgo. Ar galima sakyti, kad maitiniesi nesveikai, jeigu valgai sumuštinį ar degalinėje vietoj kavos nusiperki skystos trintos sriubos? Nemanau“, – svarstė „Mantingos“ vadovas.
