Turbūt vienos rankos pirštų užtektų suskaičiuoti konfliktams, kurie buvo sėkmingai išspręsti padedant JT Saugumo Tarybai, bet tai nublanksta prieš daugybę jos nesėkmių, rašo „Lietuvos žinios“.
Rugsėjo 23 dieną Niujorke prasidėjusi kasmetinė Jungtinių Tautų (JT) Generalinė Asamblėja - beveik visų pasaulio valstybių atstovų forumas - tęsis iki spalio 1 dienos.
Trumpa priešistorė
Jungtinių Tautų organizacija buvo įkurta 1945 metais, tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Europoje nuo seno buvo įprasta, kad po didelio karo jo dalyviai susirenka ir aiškinasi, kas dabar turėtų pasikeisti tarptautiniuose santykiuose - vis dėlto tūkstančiai žmonių nuvaryta į kapus, aukas reikia kažkuo „pagrįsti“.
Taip 1648 metais pasibaigus Trisdešimties metų karui, per kurį Vokietijoje gyventojų sumažėjo perpus, o Čekijoje - net dviem trečdaliais, buvo pasirašyta Vestfalijos taika, kurios nustatyta tarptautinių santykių sistema laikėsi Vakarų Europoje pusantro šimto metų. Vėliau buvo revoliucija Prancūzijoje, kurios šauktinių kariuomenė daugiau kaip 20 metų sėkmingai priešinosi visos likusios Europos rekrūtų profesionalų kariuomenėms. Praūžus šiems karams buvo Vienos kongresas, kuriame nustatyti bendri tarptautinių santykių principai - kai kurie iš jų tebegalioja.
Po Pirmojo pasaulinio karo nebuvo apsiribota vienkartiniu forumu - nuspręsta įkurti nuolatinę instituciją. Ji pavadinta Tautų Lyga ir turėjo sudaryti sąlygas taikiai spręsti kilusias tarptautines problemas. Projektas nebuvo itin sėkmingas - amerikiečiai tai įstodavo, tai vėl išstodavo, nacistinė Vokietija, bolševikinė Rusija, Italija ir Japonija krėtė šunybes nekreipdamos dėmesio į nedrąsius Tautų Lygos protestus. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Tautų Lygos natūraliai neliko, o po karo buvo nuspręsta analogišką instituciją kurti iš naujo.
Abejotinas efektyvumas
Kalbant apie Jungtines Tautas istorinėje perspektyvoje, dažnai pabrėžiama, kad ši organizacija nepalyginamai efektyvesnė, naudingesnė, autoritetingesnė ir visaip kitaip geresnė už prieškarinę Tautų Lygą.
Iš tiesų humanitariniu aspektu JT nuopelnai neginčytini: daugelyje regionų, kur susiklostė ekstremalios sąlygos, milijonai žmonių buvo aprūpinami maistu, kitais būtiniausiais daiktais, jiems teikiamos medicinos paslaugos. Tačiau šie nuopelnai priskirtini antrinėms JT struktūroms, tokioms kaip Pasaulio sveikatos organizacija ar Pabėgėlių reikalų komisaro institucija, kurios iš esmės gali dirbti savo darbą ir be formalaus ryšio su JT.
Tarpvalstybinių ir kitokių ginkluotų konfliktų srityje JT iš esmės yra tokia pati bejėgė, kokia buvo ir jos pirmtakė Tautų Lyga. Turbūt vienos rankos pirštų užtektų suskaičiuoti konfliktams, kurie buvo sėkmingai išspręsti padedant JT Saugumo Tarybai, bet jie blanksta prieš daugybę nesėkmių.
Vienas pirmųjų JT projektų buvo planas sukurti Izraelio ir Palestinos valstybes 1948 metais. Izraelis susikūrė, nors tai jo paties, o ne JT nuopelnas, o Palestinos nėra ir nematyti. Nuo agresyvių kaimynų invazijos nepavyko apsaugoti nei Tibeto, nei Afganistano, nei Vengrijos, nei Čekoslovakijos. Tiesa, Korėjos Respublika nuo komunistinės invazijos buvo ginama su JT vėliava, bet kažin ar amerikiečių ir anglų kareiviams ji labai padėjo, nes kitos JT Saugumo Tarybos narės - Kinija ir Sovietų Sąjunga - visiškai nekompleksavo prieš ją kovoti.
Iki 1990 metų buvo aiškinama, kad efektyviai veikti neleidžia šaltojo karo sąlygos. Bet po šaltojo karo pasidarė dar blogiau. Nebuvo išspręsti nei įsisenėję konfliktai Kipre ir Libane, nei nauji Kaukaze bei Balkanuose. Nors „taikos palaikymo“ operacija Bosnijoje buvo turbūt didžiausia JT istorijoje, kovojančios šalys visiškai nekreipė dėmesio į visoje teritorijoje išdėstytus „žydruosius šalmus“ - civilių žudynės ir deportacijos vyko kone jų akivaizdoje. Karą sustabdė tik Kroatijos armijos invazija ir NATO aviacijos įsikišimas.
Reikia permainų
Toks JT neveiksmingumas lemia tai, kad ir mažos valstybės (Kroatija, Izraelis), o tuo labiau didelės (JAV, Rusija) ima savo saugumo ar geopolitines problemas spręsti vienašališkai.
Iš tiesų sunku ką nors paaiškinti Rusijai, kuri okupavo dalį Gruzijos, nes ji iškart pirštu beda į Iraką, Kosovą ar Izraelio okupuotas teritorijas.
Pasitikėjimą JT Saugumo Taryba iš dalies žlugdo tai, kad realų balsą joje turi tik 5 valstybės: JAV, Kinija, Rusija, Didžioji Britanija ir Prancūzija. 1945-aisiais tai buvo natūralu, nes tai buvo didžiules teritorijas valdančios šalys, ką tik laimėjusios karą. Bet netrukus atsirado Indija, iš pelenų pakilo Vokietija ir Japonija, stiprėja Brazilija, o Didžioji Britanija ir Prancūzija susitraukė iki etninių sienų, Rusija irgi gerokai „apkramtyta“. Todėl dabar neaišku, kuo šios 5 šalys yra geresnės už kitas. Juolab kad bent 3 iš jų linkusios vykdyti agresyvią užsienio politiką ir akivaizdžiai piktnaudžiauja savo privilegijuota padėtimi.
Giedrius Kiaulakis
