Su TV3 žurnalistais kalbėjosi ir Tokijuje gyvenantis lietuvis Andrius Kleiva, kuris papasakojo kaip japonai švenčia rekordines savo pergales, bet pripažino – už arenų ribų nė negalėtum įtarti, kad vyksta tokio masto renginys.
„Japonai labai įpratę slėpti savo emocijas. Apklausos galbūt yra lengvas būdas nerodyti savo veido ir pasakyti tą nuomonę, bet viešai liejančių pyktį japonų kasdieniame gyvenime yra labai mažai“, – sakė A. Kleiva.
Tokijuje jau ketverius metus gyvenantis lietuvis A. Kleiva pripažįsta – sportas vietiniams ne ką mažiau svarbus, nei mums lietuviams:
„Reikėtų pabrėžti, kad japonai patys tikrai neina prieš olimpiečius. Jie puikiai supranta, kad jie praėjo didelius pragarus iki Tokijo. Dirbo ir pildo savo ir savo šalių svajones. Olimpiados jausmų kiekis yra labai panašus, kaip Lietuvoje. Televizija yra visiškai užimta olimpiada. Ne tik varžybomis, bet ir sakykime, naujienų laidomis, kurios nuolat švenčia japonų pergales.“
Įtampą organizuojant žaidynes pandemijos įkarštyje japonams atperka pergalės. Jas šeimininkai čia švenčia vieną po kitos.
Vien įpusėjus žaidynėms, dar liepos pabaigoje, užfiksavo šalies laimėtų aukso medalių rekordą, kai iškovojo septynioliktąjį. Iki šiol daugiausiai, šešiolika olimpinių čempionų titulų nuskynė per Atėnų olimpines žaidynes prieš septyniolika metų.
Nors šalyje absoliutus numeris vienas sportas yra beisbolas ir būtent japonų komanda yra prasibrovusi iki pat finalo, daugiausiai aukso medalių nuskynė jų dziudo kovotojai – net devynis.
Jei olimpinė dvasia spinduliuoja arenose, A. Kleiva pripažįsta, kad už jos ribų tai ne itin jaučiasi: „Gatvės, ypač tos, kurios yra toliau olimpinių varžybų vietų, medijos centrų. Jose olimpiados nesijaučia visiškai. Vienintelis dalykas, kuris primena apie renginį yra vėliavėlės ant šviestuvų, stovintys policininkai su skirtingų prefektūrų užrašais: Hirošimos, Nagasakio, nes atvyksta padėti Tokijo policininkams.“
