REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Apie kūrybines dirbtuves „Migruojantys paukščiai“, dialogo poreikį ir kt. dizainerę, tarptautinio tęstinio projekto „Migruojantys paukščiai“ organizatorę Jolantą Rimkutę kalbina Gitana Gugevičiūtė.

REKLAMA
REKLAMA

Jolanta, baigėsi ketvirtosios kūrybinės dirbtuvės „Migruojantys paukščiai“ (dirbtuvės šiemet vyko liepos 26-29 dienomis Žeimių dvaro sodyboje, – G.G. pastaba ). Šiek tiek užbėgdama pasakojimui už akių klausiu: kaip vertini ketvirtąjį projektą? Kaip jis praėjo?

REKLAMA

Manyčiau puikiai. Labai dažnai prieš tai vykusių dirbtuvių dalyviai teiraujasi, kaip sekėsi dirbti su nauja grupe. Visada draudžiu vertinti. Metai metams nelygūs. Priklauso nuo visko: nuo temos, nuo situacijos, nuo žmonių, kurie suvažiuoja... Juk dalyvius atsirenki pagal jų CV, o kaip žmonių jų nepažįsti. Bet šie metai buvo ypatingi. Visiems garsiai pasakiau: nesitikėjau, kad bus tokia faina kompanija.

Šiek tiek plačiau papasakok, kaip tampama kūrybinių dirbtuvių dalyviu? Kokiais kriterijais vadovaudamiesi surenkate „Migruojančių paukščių“ kompaniją?

REKLAMA
REKLAMA

Pirmiausia, kviesdami registruotis, skelbiame temą. Kūrėjui labai svarbu, kokia tema bus diskutuojama. Tema turi būti jam aktuali. Buvo tokių menininkų, kuriuos asmeniškai kvietėme dalyvauti projekte, bet jie atsisakė, nes jų nesudomino tema. Taigi, tema – pirmas kriterijus. Antras kriterijus - portfolijo (kūrėjų darbai). Mat yra dvi kategorijos žmonių: tie kurie įsivaizduoją esą kūrėjai – jiems kūryba yra kaip hobis, kaip saviraiškos būdas šalia to, ką jie daro. Ir tikrieji, kurie gyvena kūryba ir iš kūrybos. Norisi, kad atvyktų toji antroji, profesionalų grupė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Beje, jei pirmaisiais metais įsivaizdavau, kad mes turime sumokėti žmonėms už kelionę, tai štai jau dveji metai, kai to nedarome. Žmonės yra motyvuoti ir jie atvažiuoja už savus pinigus. Net ir vėliau, jei atsiras pinigų, mes už kelionę nemokėsim, nes žmogus, važiuojantis už savus pinigus, yra daug stipriau motyvuotas. Jis žino, dėl ko važiuoja.

Akcentavai temos svarbą. Kaip gimsta temos?

Temos gimsta labai paprastai. Vieni metai siūlo temas kitiems. Arba diskusijos atskleidžia, apie ką dar reikia kalbėti. Visada konsultuojuosi su esamais ar buvusiais projekto dalyviais, kas jiems pasirodė svarbu... Todėl net turėdami menką biudžetą mes vis tiek labai investuojame į interviu - provokuojam kūrėjus vienaip ar kitaip pasisakyti, kaupiam dokumentinę medžiagą. Norime, kad ta medžiaga būtų lengvai prieinama internete. Labai norėčiau kitais metais, po penktųjų dirbtuvių, padaryti bendrą filmą apie visus „Migruojančių paukščių“ projektus. Manau, kad kultūrininkams, rašantiems straipsnius, ta medžiaga galės tapti atskaitos tašku.

REKLAMA

Yra abejojančių tokių projektų nuoširdumu. Kalbama, kad „migracija“ (kaip ir „patriotizmas“) – nuvalkiota tema. Manoma, kad prisidengdami tokiomis populiariomis temomis organizatoriai tesiekia užsitikrinti valstybinių institucijų paramą. Ar matai, kokių nors ženklų, rodančių, kad migracijos tema jau yra nuvalkiota?

Mes apie migraciją pradėjome kalbėti prieš ketverius metus. Ieškodami, ar yra dar yra užsiimančių tokia veikla kaip mes (burti menininkus), bendravome su organizacijomis, kurių misija panaši, radome labai smagią stovyklą Amerikoj, kurią organizuoja Danguolė Kuolas. Bet iš principo tokio formato kaip mūsų nėra...

REKLAMA

Ne kartą tiesmukiškai klausiau dalyvių: kaip tu mus susiradai? Kam tau to reikia? Kažkas mus internete susirado per žodžius „migracija“, „dialogas“... Žmonės ieško dialogo, vadinasi problema yra. Aš pati pajutau, kad mano draugai išvažiavo, nebeturi ryšio su Lietuva. Žmogus praranda ryšį, nes tik vieną kartą per metus atvažiuoja į Lietuvą; nebeturi laiko pasikalbėti, parodyti savo darbus. Trečiaisiais metais net skelbėme temą „Dialogas“: ar vyksta dialogas tarp išeivijos ir gyvenančių čia, ar reikalingas dialogas tarp išeivių ir kuriančių čia.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pagrindinis Tavo tikslas yra suburti, paskatinti dialogą... Ar šiandien galima sakyti, kad „Migruojančiuose paukščiuose“ prasidėjęs dialogas nenutrūko ir tebevyksta, kad menininkai bendradarbiauja?

Jau po pirmųjų metų mus labai spaudė parodyti kažkokį rezultatą (be to, kad sukūrėme daug puikių projektų, vienas kurių – Lietuvos himno iliuminavimas – „nuėjo“ net iki vyriausybės)... Bet Rasos Alksnytės šokio miniatiūrų spektaklis „Prarastos sielos" Klaipėdoje yra grynai „Migruojančių paukščių“ pasekmė - jame dalyvavo 5 projekte susipažinę kūrėjai... VEKS'O programoje vykusiame projekte „5 Vilniaus pojūčiai“ dalyvavo 4 „Migruojančių paukščių“ žmonės... Tik dabar paaiškėjo, kad Artūras Valiauga šiemet Norvegijoje eksponavo angarų nuotraukas. Tuos angarus jis fotografavo Kupiškyje, svečiuodamasis pas Ovidijų, su kuriuo susipažino pirmosiose dirbtuvėse... Garantuoju, kad ir po šių metų kai kurie menininkai sueis bendram kūrybiniam darbui. Iš tiesų labai sunku padaryti ataskaitą. Nors mes prašome menininkų pagarsinti bendrus projektus, tačiau retai gauname tokią informaciją. O visuomenė nori pamatyti rezultatą.

REKLAMA

Viskas labai gražiai tęsiasi. Projekto logotipas – žvaigždynas - atsirado pačiais pirmaisiais metais. Juk paukščiai orientuojasi pagal žvaigždes... Tą „Migruojančių paukščių“ idėją palaikydami prisijungia ir nauji bendruomenės nariai.

Enrika Striogaitė savo tekste „Jie dar skrenda“ apgailestauja, kad tokios puikios iniciatyvos „neprieinamos“ didesnei menininkų masei. Ji svarsto apie savotišką menininkų koloniją, kurioje savo iniciatyva (su palapinėmis, maistu ir pan.) galėtų dalyvauti neribotas skaičius kūrėjų.

REKLAMA

Galbūt galėtų būti ir toks variantas. Bet aš įsivaizduoju, kad 20 žmonių yra maksimumas, kurį gali suvaldyti 2 organizatoriai – juk mes esame tik du žmonės. Be to projekto formatas yra judantis. Pirmais antrais metais mes kūrėme savaitę, trečiais metais dirbome tik dvi dienas. Šiais - keturias dienas. Gal ir nepasiekėm maksimalaus rezultato, bet išsikalbėjimas, prisistatymas, apsikeitimas idėjomis įvyko. Šiaip Lietuvoje yra n festivalių, į kuriuos gali nuvažiuoti, o čia yra menai. Čia kūrėjas gali gauti kolegų vertinimus, reakciją, kritiką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iš tikrųjų tas projektas dar gali keistis ir keistis, nes formatas nėra uždaras. Štai išsiaiškinę, kad dauguma kūrėjų „bijo“ valdiškų namų; nesupranta schemų, sistemos, kokiais atvejais gali kreiptis, ko prašyti, šiemet sąmoningai organizavome paskaitą apie tarptautinius projektus. Iš tikrųjų daugelis daug ką išgirdo pirmą kartą. Iš vidinio poreikio išjudinti mąstymą projekte atsirado ir paskaitos. Praėjusiais metais skaitė Egidijus Aleksandravičius, šiais metais klausėmės Andriaus Bielskio paskaitos „Kūrybingumas, politinis aktyvizmas, filosofija kaip revoliucija".

REKLAMA

Gal galėtum pamėginti apibendrinti vykusias diskusijas, pokalbius? Ar išgirdai ką nors netikėto, gal pakeitei nuomonę?

Pirmiausia supratau, kad kalbėti apie patriotizmą (bent jau „Migruojančių paukščių“ kontekste) yra banalu ir primityvu. Jeigu žmogus atvažiuoja ir nori būti, tai toliau patriotizmo tema kalbėti nėra prasmės. Man labai patiko Andriaus Bielskio paskaita, jo keliami klausimai: kam tarnauja šiuolaikinis menas? ką jums reiškia būti menininku? ką jums reiškia būti geru menininku? Šiuos klausimus mes įtraukėme į interviu, kuriuos darėme su kiekvienu menininku.

REKLAMA

Mes daug kalbėjome apie kūrėją. Iš tikrųjų dauguma jaučia didesnės pagarbos profesionalumui trūkumą. Juk, jeigu tu darai, tai greičiausiai žinai, kaip turi būti. O pas mus valdo posakis „Kas moka pinigus, tas ir užsakinėja muziką“. Taip pat visi akcentavo švietimo problemą. Tam, kad turėtume kūrybišką publiką, mokyklos suole turi prasidėti kultūrinė edukacija..

Didžiajai visuomenės daliai atrodo, kad kūryba yra laisvalaikis ir hobis. Ne kiekvienas įvertina, kiek žmogus turi „nukraujuoti“, kiek įdėti vidinių pastangų, kad kažkas gimtų. Tokie yra kūrėjo ir visuomenės santykiai. Tarsi ir nieko naujo... Ir tai vyksta ne tik Lietuvoje......

REKLAMA
REKLAMA

Taigi, opozicija visuomenė ir menininkai tebėra ryški. Gal reikėtų labiau eiti į mases įvairiais projektais, šviesti, kalbėtis, bendrauti?

Mes daug kalbėjome apie socialinius projektus. Kūrėjai turėtų labiau dalyvauti socialiniuose projektuose, atlikti tam tikrą misiją. Gali būti, kad kitais metais „Migruojantys paukščiai“ jau dalyvaus socialiniame projekte.

Ko išmokote per penkerius metus?

Tolerancijos. Sugebėjimo išklausyti. Pagarbos asmenybei – tokiai, kokia ji yra, su visa charakterio palete... Šiaip – nuolat mokaisi. Pvz., praėjusiais metais su „Migruojančių paukščių“ dalyviais aš pati dariau interviu. Tai irgi labai įdomu.

Ką tau pačiai reiškia būti menininke? Ir dar gera menininke?

Aš skiriu tas sąvokas – „kūrėjas“ ir „menininkas“. Man labiau patinka sąvoka „kūrėjas“, nes kurti galima daug ką: sukurti savo gyvenimą, sukurti aplinką apie savo gyvenimą... Man patinka materializuoti mintis. Man tai ir yra kūryba. Man labai patinka, kad žodis gali pavirsti veiksmu.

O tarp „Migruojančių paukščių“ šį kartą ko buvo daugiau – kūrėjų ar menininkų?

Ir tokių, ir kitokių buvo. Man labai norisi, kad „Migruojantys paukščiai“ priimtų ir tuos, kurie nenori dalyvauti diskusijose, kuriems patinka stebėti iš šalies, nes manau, kad žmonės vienaip ar kitaip nori būti šalia vienas kito. Projektas „Migruojantys paukščiai“ ir yra ta erdvė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų