Laidoje „Dėmesio centre“ Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas aptarė, ko gali tikėtis Ukraina vykstant NATO viršūnių susitikimui Vilniuje.
Ukraina, pone L. Kojala, apie kontrpuolimą kalba jau visą pavasarį, jam ilgai rengiasi. Pats Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sako, kad dėl laiko, kada šalies pajėgos esmingai pajudės į priekį, sprendimai visi priimti. Ką tai reiškia? Ar iki NATO viršūnių susitikimo gali būti esminių proveržių mūšio lauke, kurie galbūt pagerintų situaciją politiniame lauke?
L. Kojala. Lūkestis toks yra. Kai kas galbūt svarsto, kad apskritai nebus tokios dienos X, kurią prasidės kontrataka, kurios apčiuopiamus rezultatus mes matysime.
Tai laipsniškas procesas, kuris galbūt jau dabar vyksta tam tikru mastu, aišku, užtikrinant, kad tai galėtų tęstis ilgą laiką to tarpą. Ir jau, tarkime, po tam tikro laikotarpio – po pusės metų ar ilgesnio tarpo – mes pamatytumėme apčiuopiamus rezultatus ir žemėlapyje.
Bet aišku, kad V. Zelenskis supranta, jog šita operacija reikalinga ne tik tam, kad išvaduotų teritorijas. Be abejo, tai yra pagrindinis tikslas. Bet kad ir užduotų politinį toną.
Nes akivaizdu, kad Vakarų šalių parama Ukrainai pastaruoju metu yra daug intensyvesnė, negu buvo invazijos pradžioje. Ir tas intensyvumas nėra atsitiktinis. Yra norima sukurti kiek įmanoma palenkesnę terpę Ukrainai tikintis, kad ir Kyjivas tada pradės atviriau kalbėti apie kažkokį politinį procesą, kuris galėtų vykti, ko gero, lygiagreičiai tęsiantis valstybės išvadavimui. Nes niekas nesitiki, kad, net ir prasidėjus kažkokiam politiniam procesui, staiga ims ir viskas sustos.
Pone L. Kasčiūnai, mes čia taip susiejome mūšio lauką su NATO viršūnių susitikimu ir tam tikra derybine pozicija. Jūs pats siejate šiuos du dalykus? Logiška susieti?
L. Kasčiūnas. Žinokite, tik iš dalies. Viena vertus, jeigu mes norėtumėme kalbėti apie visavertę narystę NATO, tai reikia kalbėti tada, kai ukrainiečiai atstato savo teritorinį vientisumą iki 1991 m. sienų arba bent jau vasario 24 d.
Tikėtis, kad taip viskas greitai pavyks iki NATO viršūnių susitikimo yra labai, labai sudėtinga.
<...> Dėl to ta [Rusijos] įšaldytų konfliktų visa schema, kurią turi dar nuo pat SSRS subyrėjimo ir yra didžiausia dalimi skirta tam, kad stabdytų šalių galimybes integruotis į NATO, Europos Sąjungą.
Ir tą rusai puikiai supranta, todėl laiko tą konfliktą, laikys karą kiek įmanoma ilgiau. Nes jie žino, kad Vakaruose atsiras šalių, kurios tikrai paklaus: kaip galime įtraukti į Aljansą valstybę, kuri iki šiol kariauja? Ar mes tada irgi turėsime eiti į karą? Tai yra ta viena stovykla.
Kita stovykla, kur esame mes, kur yra Lietuva, kuri sako: žiūrėkite, bet jeigu tokia logika, tai reiškia, kad mes uždegame žalią šviesą bet kada ir bet kokioms Rusijos intervencijoms, kurios, iš esmės, tas šalis ir tas tautas paverčia geopolitiniais įkaitais – jos negali integruotis, kol neva neišspręs konfliktų, karo, įšaldytų dalykų ir panašiai.
Ir tada sakome: tai jeigu jūs pripažįstate, kad tokia Rusijos logika yra kliūtis, vadinasi, jūs duodate neformalią veto teisę dėl NATO plėtros.
Kaip jūs prognozuotumėte, kas NATO viršūnių susitikimo metu Lietuvoje gali būti pasakyta Ukrainai?
L. Kojala. Pratęsiant L. Kasčiūno mintį, aš turbūt irgi sutikčiau su teze, kad šito karo pabaigą, deja, gali diktuoti pralaiminčioji pusė.
Rusija yra strateginiame lygmenyje, be abejo, pralaiminčioji pusė. Bet tai nereiškia, kad ji negali palaikyti to karo pulso, kuris iš esmės trukdytų Ukrainai pasiekti galutinę pergalę. Ir tai, be abejo, susiję su būsimaisiais NATO svarstymais.
Aišku, kad mes tą žemėlapį galėtumėme braižyti įvariai, bet tai turi būti stabilu, kad mes galėtumėme sakyti: čia galioja NATO 5 straipsnis, galbūt yra kažkokia teritorija, kuriai 5 straipsnis nebūtų taikomas, jeigu ieškotumėme kažkokių pilkųjų sprendimų.
Bet galime neabejoti, kad NATO pasakys, jog durys Ukrainai yra atviros, Ukraina taps NATO nare. Iš esmės, pakartojimas to, kas yra įrašyta dar 2008 metų NATO deklaracijoje.
Ir, ko gero, matysime žingsnių, kurie galbūt atrodys biurokratiniai, bet jie turės politinį atspalvį. Tarkime, dabar vyks NATO ir Ukrainos susitikimas komisijos formate. Tai galbūt galėtų tapti, pavydžiui, NATO ir Ukrainos taryba – pakilimas į aukštesnį politinio bendradarbiavimo lygį.
<...> Galbūt Ukraina galės dažniau dalyvuti NATO spredimų priėmimo procesuose kaip valstybė ne narė. Tą darė Suomija ir Švedija, kurios visuomet buvo labai arti NATO, o dabar tampa narėmis.
Vyktų visapusiška integracija, ko gero, visoms pusėms suvokiant, kad kažkada atsivers galimybių langas.
Laidą „Dėmesio centre su Edmundu Jakilaičiu“ žiūrėkite kiekvieną pirmadienį–ketvirtadienį 19:30 per TV3 televiziją ir naujienų portale tv3.lt!
