Net šiais finansiškai nelengvais laikais man, kaip ir daugeliui kitų žmonių, sunku atsispirti kelionių traukai. Bent trumpam, bent savaitgaliui norisi atitrūkti nuo rutinos. Savaitgaliui toli nenuvažiuosi ir nenuskrisi, tad labiausiai mėgstu laikas nuo laiko panaršyti pigiųjų avialinijų tinklapyje.
Tą kartą radau neblogą „Ryanair“ pasiūlymą: Kaunas-Frankfurto Hahno oro uostas ir atgal už 70 lt. Iš šio nedidelio, bet gana jaukaus oro uosto galima patekti daug kur, tačiau šį kartą mane sudomino kelionė į praeities dvasia alsuojantį Heidelbergą.
Kelionė
Frankfurto Hahno oro uostą nuo pietvakarių Vokietijoje esančio Heidelbergo skiria daugiau nei 100 km – deja, nuo didelių arba įdomių vietų nutolę oro uostai yra pagrindinis pigiųjų oro linijų trūkumas. Tačiau tiesiai iš oro uosto į Heidelbergą reguliariai kursuoja patogus autobusas. Bilietas į vieną pusę kainuoja 18-22 eurus. Kelionė trunka apie pusantros valandos. Jei važiuosite šviesiuoju paros metu, galėsite pasigrožėti vaizdingomis apylinkėmis – laukais, kalvomis, vynuogynais, tvarkingais kaimeliais, labiau primenančiais prestižinius individualių namų kvartalus, taip pat netoli Heidelbergo esančio didmiesčio Manheimo architektūra.
Stotis
Heidelbergo traukinių ir autobusų stotyje pasitinka šurmulys. Dieną ten visada pilna žmonių – keliautojų. Čia daug užkandinių, parduotuvėlių, didelis knygynas. Sekmadieniais, kai nedidelio miesto prekybos centrai ir parduotuvės nedirba, į stoties parduotuvėlę smagu užsukti būtiniausių maisto ar kitų prekių.
Stoties prieigos – labai tvarkingos. Parkavimo aikštelė daugiausiai skirta gausybei dviračių. Šalia jos įsikūręs Turizmo informacijos centras, kuriame galima gauti išsamų spalvotą nemokamą miesto žemėlapį.
Priešais stotį – įspūdingas modernus Heidelbergo spaustuvių įrangos gamybos ir prekybos centras. Žvilgsnį kausto ne tik milžiniškas stiklinis kubas, bet ir šalia jo įsitaisęs kelių metrų aukščio plieninis trikojis arklys. Kodėl trikojis? Vietiniai juokauja, kad ketvirtajai neužteko pinigų. Kaip ten yra iš tikrųjų – nesvarbu, nes jis ir su trim kojom atrodo efektingai.
Kad patektumėte į senamiestį, nuo stoties reikia pasukti Kurfurstenanlage gatve iki Bismarckplatz aikštės, nuo kurios prasideda 1,6 km ilgio pagrindinė pėsčiųjų gatvė Hauptstraße.
Atmosfera
Žengiant pirmus žingsnius Heidelbergo senamiesčiu apima neapsakoma ramybė. Centrinė senamiesčio gatvė nepretenzingu pavadinimu Hauptstraße (liet. Pagrindinė gatvė) – pati judriausia, jei taip galima apibūdinti gatvę, kurioje net darbo dieną nepamatysi nė vieno skubančiojo. Heidelbergas laikomas studentų ir pensininkų miestu. Iš tikrųjų – daugiausiai gatvėse pagyvenusių vokiečių ir dviračiais į paskaitas važiuojančių studentų. Žilagalviai Heidelbergo gyventojai lėtai gurkšnoja kavą jaukiose kavinukėse, kalbėdami apie orą, neskubėdami matuojasi batus brangiose parduotuvėse – kiek parduotuvių aplankiau, pagrindiniai klientai visose buvo būtent pensininkai.
Studentai, linksmai čiauškėdami įvairiomis kalbomis, žingsniuoja į paskaitas – 1386 m. įkurtas Heidelbergo universitetas, seniausias universitetas Vokietijoje, žinomas visoje Europoje, gal ir pasaulyje. Studentų bendrabučių miestelis įsikūręs atokiau nuo miesto centro, tiesiai šalia ligoninių, kur daug studentų praktiką atlieka. Į Heidelbergą važiuojama gydytis iš visos Vokietijos, tad tokie ligoniai-turistai, pasak viešbučių ir pensionų atstovų, sudaro didesnę dalį miesto svečių.
Pilis
1196 m. istoriniuose šaltiniuose oficialiai pirmą kartą paminėto Heidelbergo senamiestis – pagrindinė miesto gatvė Hauptstraße ir kelios aplink ją išsiraizgiusios gatvelės. Daugiausia tai – pėsčiųjų zona, laikoma viena ilgiausių Europoje. Vienas Hauptstraße galas atsiremia į užburiančią viduramžių pilį, kitas – į naujamiestį, kurio gatvelės veda į studentų ir ligoninių miestelį ir zooparką.
Į nepakartojamą Heidelbergo pilį veda daug kelių – ten galima užkopti laipteliais per jaukų privačių namų kvartalą, arba pakilti funikulieriumi. Skirtingu paros metu, oru ir metų sezonu pilis atrodo vis kitaip. Apgriuvusi ir nuolat restauruojama pilis riogso beveik 100 metrų aukštyje. Ji buvo statoma XIV-XVII, tad visi jos pastatai – skirtingo stiliaus. Čia galima pamatyti ir viduramžių architektūros pavyzdžių, ir Renesanso epochos, ir baroko, ir gotikinio stiliaus statinių.
Deja, į vidų praktiškai niekur neįleidžia, nors įėjimas į pilį kainuoja 3 eurus. Už juos pamatysite mažytį Farmacijos muziejų, rūsį, kuriame yra didžiulė 1751 m. sukonstruota vyno statinė – 8 m ilgio ir 7 m pločio. Ten pat galėsite ir vynu pasivaišinti, tiesa, nepigiu. Veikia ir suvenyrų parduotuvėlė. Po 18 val. lankytojai į pilies teritoriją įleidžiami nemokamai. Pilies teritoriją – didžiulis gražus parkas, iš kurio atsiveria nuostabi miesto panorama, o ir griuvėsiai visi puikiai matosi.
Beje, pilis – nėra aukščiausia miesto vieta. Funikulieriumi galima pakilti į patį 566 m aukščio kalno viršų ir pasigrožėti miesto panorama iš apžvalgos aikštelės, kur įrengta ir kavinukė.
Verta aplankyti
Senamiestyje rasite visus lankytinus objektus. Gražus yra Universiteto pastatas. Užsukę į pirmame aukšte veikiantį nediduką muziejų ir pakalbinę jo darbuotojus, būsite palydėti į senąją Aulą – nuostabaus grožio auditoriją, kurioje pirmakursiai supažindinami su universitetu ir būsimomis studijomis, o absolventai gauna diplomus.
Apeikite universiteto pastatą – rasite buvusi studentų karcerį, kurį būtina aplankyti. Už nedidelį mokestį pamatysite kambarius, kuriuose laiką leido už įvairius prasižengimus – nuo triukšmavimo, girtuokliavimo iki paskaitų nelankymo – nubausti studentai. Mažiausias „perauklėjimo“ laikas – trys paros. Karceris tarnavo pagal paskirtį iki 1914 m.
Gražūs yra ir universiteto bibliotekos pastatas, bažnyčios. Pačiame centre (visai kaip Vilniuje) rasite ir kalėjimą. Taip pat nedideliame Heidelberge veikia apie 20 muziejų, 11 teatrų, Filharmonija, kino teatras, keli naktiniai klubai.
Pavargę nuo lankytinų senamiesčio objektų, galite pasivaikščioti palei upę Nekarą. Čia laiką itin mėgsta leisti vietiniai gyventojai. Už kelis eurus galima ir paplaukioti jaukiu laiveliu.
Labai gražus yra Senasis tiltas (Alte Brucke). Šalia juo visada buriuojasi grupės turistų, kurie labai nori nusifotografuoti ne tik šalia originalių skulptūrų, bet ir prie juokingų figūrėlių – beždžionės, laikančios veidrodį, ir peliukų. Tikima, kad palietę veidrodį, tapsite turtingesni, palietę beždžionės pirštus – vėl grįšite į Heidelbergą, o peliukai padės susilaukti gausaus būrio palikuonių.
Perėję Senuoju tiltu į kitą upės pusę, rasite kelią į Filosofų alėją (Philosophenweg). Šiuo vaizdingu keliu galima užkopti į 443 m aukštį. Paprakaituoti verta – ir vaizdai atsiveria puikūs, ir rasite dar vieną stebuklą – IX a. Šv. Michaelio bazilikos griuvėsius.
Nakvynė
Nakvynė apie 140 tūkst. gyventojų turinčio Heidelbergo viešbučiuose nėra pigi – maždaug nuo 50 eurų žmogui. Tačiau gerai paieškojus galima rasti ir puikiai įrengtus apartamentus 2-3 žmonėms už tokią pat kainą. Ir ne kur nors nedidelio miesto pakraštyje, o centrinėje gatvėje. Vieno ar dviejų kambarių svečių namus išlaiko privatininkai.
Na, jei negailite pinigų komfortui, geriausia (ir brangiausia) vieta nakvynei – nuostabios architektūros seniausias miesto pastatas–viešbutis „zum Ritter“ (kaip viešbutis veikiantis nuo 1705 m.), pastatytas 1592 m., pačioje senamiesčio širdyje, šalia Katedros.
Galina Zevako
Kalėdinė parduotuvė, veikianti ištisus metus.
Senamiestis
Pilis
Statula pilies kieme
Prie Nekaro
Kalėjimas miesto centre
