Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Dvi savaitės Irkutsko srityje praskriejo akimirksniu. Atsisveikinęs supranti, kad ne nupjauta kapo žolė ar šaka buvo svarbiausia. Neįkainojama vertybė – galimybė bendrauti su čia gyvenančiais žmonėmis, prisiliesti prie amžinybėn išėjusių atminimo. Nepažįstamų, bet tapusių tokiais savais.
Kalba neišskiria
Paskutinį vakarą Irkutske lietuvių bendrijos „Švyturys“ pirmininkės pavaduotoja Liudmila Strižniova pakviečia išklausyti šv. Mišių Irkutsko katalikų bažnyčioje.
Šv. Mišias aukoja kunigas iš Lenkijos. Po auksu švytinčios bažnyčios skliautais liejasi maldos žodžiai rusų kalba.
Po pamaldų vykstame į lietuvių bendrijos patalpas, kur jau laukia vietos lietuviai ir jiems prijaučiantys.
Jonas Mašalas sveikindamasis bučiuoja ranką. Į Sibirą jis buvo išvežtas pusantrų metų. Irkutsko rajone palaidoti jo tėvai. „Ne savo valia likome“, – sako vyras.
Ant vaišingo stalo guli Laptevų jūros poliarinis omulis. Nuo Baikalo omulio jis skiriasi dydžiu – išauga iki 2 kilogramų. Šią žuvį prieš septynis dešimtmečius ledinėje jūroje teko gaudyti ir lietuviams tremtiniams.
Prie stalo skamba lietuvių ir rusų kalbos.
„Jei ne atvykstantys lietuviai, mes irgi nebemokėtume lietuviškai, dėl to nesijaudinkite, – sako Romas Edvinas Šileris, po karo dar vaikas su tėvais emigravęs į Vokietiją. – Jei jūsų vaikai grįš į Lietuvą, išmoks kalbą per pusmetį. Svarbiausia, kad mąstymas yra tas pats.“
Ieško šaknų
Ina Šleider lietuvių bendruomenei priklauso neseniai. Moteris – vaikų ansamblio vadovė, jos vadovaujami šokėjai yra šokę Kaune, paruošė lietuvišką šokį.
Ina ieško giminių iš tėvo pusės. Jos tėvas Vladimiras Šleider, Antano gimė Borokovkos kaime (Itatskio rajonas, Kemerovo sritis). Jo tėvas, Inos senelis, – Antanas Šleider (Šleideris), Antano – dar kūdikis išvežtas į Sibirą, greičiausiai pagal Stolypino perkėlimo programą.
Žinių apie jį itin maža. 1965 metų mirties liudijime nurodytas tik amžius – 67 metai, pagal tai Ina sprendžia, kad jis gimęs apie 1898 metus.
„Mano tėvo gimimo liudijime nurodyta, kad jo tėvas – lietuvis. Mano spėjimu, šeima išvažiavo apie 1909–1911 metus. Žinau, kad be Antano buvo ir kiti du vaikai – Fiodoras ir Alfonsas, – teigia Ina. – Prisimenu, tėtis kalbėjo, kad netoli buvo Vilnius, bet vaikai lyg atsimena, kad netoli buvusi Baltarusija.“
Ina keturias dienas praleido Tomsko archyve (Borokovka priklausė Tomsko gubernijai), bet be rezultatų. Aptiko tik 1910 metų persikėlimo pašalpos kvitą Kazimiero Šleiderio vardu.
„Galbūt tai – senelio brolis, pavardė pakankamai reta, nors jokių tikslių duomenų nėra“, – svarsto Ina, tikėdama, kad jai pavyks aptikti savo šaknis.
Galvoja lietuviškai
Alytė Babonaitė-Petunina į Irkutską atvyko iš Ust-Ulimsko. Apie 1000 kilometrų įveikė per 15 valandų. Atvažiavo prašyti Rimanto Makavecko pagalbos, tvarkant dokumentus lietuviškam pasui gauti.
„Kad galėčiau laisvai atvažiuoti, mamos kapą Viduklėje (Raseinių rajonas – red. past.) aplankyti“, – paaiškina.
A. Petunina Ust-Ulimske neturi su kuo pasikalbėti lietuviškai, bet kalbos nepamiršo. Tik paklausta, ar smagu lietuviškai kalbėti, automatiškai atsako rusiškai: „Da“ ("Taip").
„Aš visą laiką galvoju lietuviškai. O sapnuoju dažniausiai rusiškai. Visą laiką sapnuose matau Igarką. Dažnai sapnuoju pirmą namą, kuriame gyvenome. O Lietuvos – ne. Nežinau, kodėl.“
Šeimos tragedija
Partizanas Stanislovas Babonas (1910–1947), Alytės tėvas, buvo nušautas žmonos akyse.
„Mama pasakojo, kad tuo metu buvau ant jos rankų. Albertas dar buvo negimęs, – skaudžią istoriją atskleidžia moteris. – Nežinau, ar mama pasakojo, ar aš pati prisimenu: tetis guli, o jo šalikas atmestas į šalį...“
1948 metais iš gimtųjų namų Raseinių rajone, Sujainių kaime, mažutė Alytė su mama Antanina Baboniene ir septynių mėnesių broliu Albertu buvo ištremti į Igarką.
„Mus ištrėmė ir laikė liaudies priešais. Dabar tetis būtų tautos didvyris. Lengviau ant širdies, kai galiu tai pasakyti“, – sako A. Petunina. Tuos žodžius ji norėjo laišku siųsti į žurnalo redakciją.
Skaudus grįžimas
Tremtyje A. Petuninos mama apie Lietuvą nepasakodavo. Dėl sunkių išgyvenimų buvo pažeisti nervai. Vis tylėdavo ir tylėdavo.
„Mama buvo labai gera siuvėja, mokėjo viską – ir vyriškus, ir moteriškus drabužius – siūti. Visada turėjo darbo ir uždarbio. Pirmais metais pinigų neėmė, siuvo už maistą. Taip ir užaugome, – pasakoja moteris. – Igarkoje ištekėjo už tėtės, labai gero žmogaus – Sondos Antano, lenko.“
Mama į Lietuvą parvažiavo 1967 metais. Sulaukė, kada vyras išeis į pensiją, kad grįžtų savais pinigais.
Paskutiniuosius metus gyveno Radviliškio rajone, kur vyras atgavo pusę namo.
„Mama Lietuvoje jautėsi labai blogai. Lietuviai skersakiavo, buvo kaip svetima. Jei būtų grįžusi į savo namus, gal būtų lengviau, – atsidūsta A. Petunina. – Nežinau kodėl, bet žmonės vadino mamą „kacapka“. Man labai buvo gaila mamos. Kai atvažiuodavau į Lietuvą, ji, kaip ir Igarkoje, nieko nepasakodavo...“
Mama užgeso 1983 metais.
Lietuva traukia
A. Petunina baigė Ulan-Ude technikumą, ištekėjo, susilaukė dviejų dukrų. Šeimą Sibire sukūrė ir jau šviesios atminties brolis A. Babonas, miręs Norilske.
Tėvynėje, skaičiuoja A. Petunina, yra viešėjusi ar ne penkis kartus.
Pirmą kartą į Lietuvą su dukromis nuvažiavo 1975 metais. Buvo vasara.
„Mano mergaitės pasakė: „Iš karto jaučiasi užsienis“, – šypsosi moteris.
Ką šiandien ji vadintų namais – Lietuvą ar Ust-Ilimską? „Lietuva traukia, – negalvodama pasirenka. – Norėčiau grįžti, bet kur gyventi?“
Kiek pasvarsčiusi, priduria: „Važiuočiau į Lietuvą...“
Į lagerį – septyniolikos
84-erių Jonas Vilkevičius Sibire – 66-eri metai. „Ivan Antonovič“, – į jį kreipiasi lietuvių bendrijos nariai.
Lietuvoje pastarąjį kartą J. Vilkevičius lankėsi prieš trejus metus. Jo gimtinė – Seredžius (Jurbarko rajonas). Būdamas šešiolikos, jau vadovavo pogrindžio organizacijai, jauniesiems Lietuvos partizanams Vilkijos gimnazijoje.
Gyveno legaliai, su pasais. „Mums buvo uždrausta dalyvauti operacijose, kad niekas nepažintų. Buvome partizanų padėjėjai. Popierius, medicinos reikmenys, spaustuvės mašinėlės – viskas ant mūsų pečių“, – prisimena vyras.
– Ar išdavė jus?
– Be abejo...
– Ar žinote, kas išdavė?
– Žinau. Žmogus miręs, nenoriu pavardės minėti.
– Ar atleidote jam?
– Taip. Ne tik atleidau. Mes, keturi iš vienos organizacijos, vienoje kameroje buvom. Ir jis buvo.
– Tuomet žinojote, kad jis išdavė?
– Žinojom. Bet ką? Užmušt daug proto nereikia. 22 metų jis buvo. Ką padarysi. Taip gavosi matyt. Atlupo gerai, neišlaikė...
Aštuoniolikmečio J. Vilkevičiaus lagerių kelias prasidėjo nuo Mordovijos. Teko sėdėti ir mirtininkų kamerose.
Buvo ir lageryje Kengyre, kur vyko garsusis 1954 metų sukilimas. Apie jį rašo A. Solženicynas knygoje „Gulago archipelagas“.
Paleido neatkalėjus viso bausmės laiko – 1956 metais. Buvo 27-erių.
Lietuvoje – be namų
J. Vilkevičiaus tėvus į tremtį Irkutsko srityje ištrėmė už sūnų. 1960 metais jie grįžo į Lietuvą, į Seredžių. Bet nebuvo, kur dėtis. Gimtuosiuose namuose gyveno svetimi. Glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus gimines.
J. Vilkevičiui labai skaudu, kad gimtieji namai taip ir liko svetimiems.
„Tėvas buvo namelį pats pastatęs. Pamatui iš Dubysos akmenis nešiojo. Ir kas? Nei jam, nei man. O ten tebegyvena žmogus, bet kai aš atvažiuoju pasikalbėti, išbėga iš namų“, – atsidūsta.
Pagalvojęs priduria: „Tą pirmąją naktį galėjo nors pernakvoti įsileisti... Bet to nepadarė...“
J. Vilkevičius su seseria Sibire surinko pinigų, už juos tėvai Seredžiuje nusipirko namelį – gretimai savo namų.
„Kas man liko? – retoriškai klausia.
Ir pats atsako: „Atvažiuoti atgal į Sibirą.“
Gyvenimą susikūrė Irkutske
Irkutske J. Vilkevičius baigė institutą. Tapo žemės ūkio statybų vyriausiuoju vykdytoju. „Valdžia visur gerbė“, – priduria.
Ar jaučia nuoskaudą dėl likimo, ar ilgisi Lietuvos? Į šiuos klausimus J. Vilkevičius atsako pasakojimu apie savo gyvenimą.
Būdamas 27-erių, vedė šešiolikmetę. Sesuo sakė ilgai negyvensiantys, bet jau 55 metai kartu. Užaugino du sūnus. Visi su aukštuoju išsilavinimu – sūnūs, jų žmonos, anūkės. Visi gerai dirba.
Anksčiau žmona kalbėjo lietuviškai, šeimoje buvo išmokusi. Vyresnis sūnus lietuviškai pas močiutę išmoko, dabar pradėjo užmiršti.
„Prie tokios padėties, kaip įsivaizduojat...? Palikti čia nebesigauna...“ – paaiškina.
O ar liko gražių prisiminimų apie Lietuvą? „Nuo 17 metų pasodino ir augau lageryje. Laikas, kai turėjo būti patys prisiminimai... Mano prisiminimai kitokie. Sunku prisiminti...“
J. Vilkevičius nutyla. Kad nebūtų taip skaudu, kalbamės apie orą. „Vasaros čia karštos. Labai daug saulėtų dienų. Pas mus – ne Lietuva. Ten visą laiką lyja...“, – nusišypso.
Mažas prisilietimas – padėka
Pasveikindamas ir atsisveikindamas J. Vilkevičius kreipiasi tostu:
– Brangūs tautiečiai, iš mūsų Lietuvos, mūsų Tėvynės! Man atrodo, kad ir žmonės visai kitokie, kaip mes. Visuomet labai malonu ir linksma matyti savo tautiečius čia. Paskutiniais metais dažniau atvažiuoja, dažniau susitinkam. Neilgam. Ką padarysi. Galbūt niekas čia ir nenorėtų ilgai būti. Mes jau per ilgai už jus čia būsim.
Kiek mūsų tautiečių šioje žemėje palaidota, jūs nežinote, ir mes visi nežinome. Kapinių tvarkyti, kaip Lietuvoje, nėra jėgų ir galimybės. Jūsų mažas žygis, mažas prisilietimas reiškia padėką žmonėms, kurie už savo Tėvynę ne savo noru atsirado čia. Visuomet lauksim ir sutiksim jus...
P.S. „Sibiro reportažai“ sulaukė didelio jūsų dėmesio. Buvo ir jaudinančių atradimų, ir netikėtų susitikimų, todėl rašinių ciklas turės tęsinį. Jame – istorijos, nutikusios jau grįžus iš Irkutsko srities.
IEŠKO ARTIMŲJŲ:
* Petras ir Aldona Lukšaičiai, gyvenantys Taišete.
* Kaširceva Tatjana (Vaitkutė), gyvenanti Taišeto rajone, Kvitoke. Buvo ištremti iš Šiaulių rajono Norkūnų kaimo (pagal pažymą – Bartužių kaimas).
* Dukra Svetlana ieško Kamyšlevičiaus Jono (Josifovičiaus) arba jo artimųjų.
* Irkutske gyvenanti Nadežda Šiškova Fiodorovna ieško Kačiugo rajono Biriulsko kaimo mokyklos 1957 metų laidos bendramokslių Kazio Matusevičiaus, Kazimiero (gimęs 1937–1939 metais Lietuvoje) ir Edmundo Andreikevičiaus, Jono (gimęs 1938–1939 metais Lietuvoje).
Jei pažįstate šiuos žmones, kreipkitės į „Šiaulių krašto“ redakciją. Tel: 8-41 591578, el. paštas: [email protected]
