Tuo pat metu amerikiečių ir NATO valdininkai jau du metus tvirtina apie tai, kad hibridinio karo doktrina Rusijoje ne šiaip egzistuoja, o be atokvėpio realizuojama prieš Ukrainą ir Vakarus. Negalima čia neįžvelgti ir tam tikro paradokso. Iš vienos pusės, Rusijos lyderiai lyg ir ne pirmus metus yra pripažįstami hibridinio karo meistrais, o iš kitos – jie tik dabar pradeda tartis, kaip čia tokią doktriną sukūrus.
Užvaldyti protai – hibridinis karas visur
Vakaruose hibridinį karą kartais dar vadina „Gerasimovo doktrina“ – tai nuoroda į daugybę kartų Vakaruose cituotą Gerasimovo straipsnį „Mokslo vertė gebėjime numatyti“, publikuotą laikraštyje „Karinės gamybos kurjeris“ dar 2013-ųjų vasarį. Dabartinis V. Gerasimovo pareiškimas apie tai, kad Rusijai būtinas nuosavas hibridinis metodas, skamba įtartinai, žinant, kad pats generolas kaip ir yra tokios doktrinos kūrėjas ir jos praktinio įgyvendinimo meistras.
Hibridinis karas užvaldė Vakarų protus. Šiandien jūs nerastumėte konferencijos ar diskusijos Rusijos tematika, kurioje nebūtų aptariami gilūs Maskvos hibridinių karo veiksmų įgūdžiai. Šis suvokimas yra tiek įsišaknijęs, kad niekas jo jau net nebebando aiškinti. Rusijos tyrimų komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas didžiulio atgarsio sulaukusiame straipsnyje pareiškė, kad rublio devalvacija taip pat yra Vakarų hibridinio karo pasekmė – ir tai tik pati šviežiausia iliustracija to, koks terminologiškai beprasmiškas tapo šis žodis.
M. Kofmanas: hibridinis karasInfographic
Autoriai iš JAV
Terminas „hibridinis karas“ atsirado JAV karinėje literatūroje dar daug laiko prieš atsinaujinant konfrontacijai su Rusija. Hibridine buvo laikoma tokia priešpriešos forma, apjungianti konvencinius karinius ir nekarinius veiksmus, suderinamus su terorizmu ir nusikalstamais veiksmais (Jamesas N. Mattis ir Frankas Hoffmanas, Future Warfare: The Rise of Hybrid Wars, 2005). Pavyzdžiu čia galėtų būti 2006 m. karas tarp Izraelio ir „Hezbollah“. Originali prasmė išgaravo iškart, kai tik po Krymo aneksijos žurnalistai ir ekspertai pasičiupo šį įspūdingą terminą, kad kažkaip galėtų pademonstruoti situacijos neįprastumą.
Čia svarbiausia yra tai, kad nei „Gerasimovo doktrinos“, nei kokios nors kitos doktrinos, suvedančios skirtingus karinių veiksmų tipus į vieną hibridinį metodą, neegzistuoja. Taip, generolas V. Gerasimovas 2013 metais padarė pareiškimą ir parašė straipsnį apie nelinijinį karą. Straipsnis demonstravo rusų karinį mąstymą apie šiuolaikinius kariavimo metodus. Straipsnyje buvo kritikuojami Vakarų taikomi politinės kovos metodai ir slaptos operacijos, nukreipti į režimų nuvertimą tokiose šalyse, kaip Libija ir Sirija. Michaelo Kofmano manymu, autorius neturėjo tikslo pateikti kažkokią savo doktriną, jis, priešingai, veržėsi paaiškinti, kodėl Vakarai tiek pasiekė naudojantis nekarinius priešo poveikio metodais, o ne tik tradicinė ginkluote.
Ukrainoje vyksta tradicinis karas
Rusijos lyderiai, rodos, yra tikri, kad aiškios linijos tarp karo ir taikos išvis nėra, o pasaulis yra persmelktas nepaskelbtais ir nepripažintais konfliktais, įkaitant ir tuos, kuriuos sukėlė pati Maskva. Tai yra Šaltojo karo epochos laikų mąstymo dėl politinės dvikovos ir nekarinių konfrontacijos metodų atgimimas. Rusijos kariškių pasisakymai vargu ar galėtų būti Rusijos hibridinio karo gairėmis. Greičiau tai apmąstymai apie konfliktų, besivysčiusių per visą karo istoriją, prigimtį. Kiekviena karo organizacijų lyderių karta daro tokius atradimus. Kiekvieną sykį, kai vyksta atradimai, jam priskiriamas naujas jaudinantis apibūdinimas. Taip gimė sąvoka „nelinijinis karas“.
Jeigu naujasis rusiškas mąstymas ir egzistuoja, tai naujo rusiškojo karinio metodo M. Kofmanas neįžvelgia. Konflikte Ukrainoje buvo naudojamos tradicinės slaptos operacijos ir atviri kariniai susidūrimai tarp konvencinių ginkluotųjų pajėgų. Kokių nors akivaizdžiai rezultatų atnešusių „nelinijinių priėjimų“ integravimo kol kas nematyti. Pasirodžiusi Vakaruose hibridinio karo etiketė – reakcija į Rusijos aneksuotą Krymą. Maskva inicijavo geopolitinę krizę, sugriovę europietišką įsivaizdavimą apie saugumo sferos sutarimų stabilumą. Sistema išgyveno stiprų šoką. Kai žmonės ar organizacijos bando greitai adaptuotis krizinėje situacijoje, jie dažnai priima klaidingus įsivaizdavimus už tikrus. Hibridinio karo idėja iš Rusijos pusės nebuvo kruopščios karinės analizės produktas, tai buvo atsakas į krizę. Rimtos Rusijos karinės organizacijos analizės procesas Vakaruose buvo nutrauktas prieš 25 metus. Hibridinio karo idėja paprasčiausiai užpildė tuštumą – kaip oras užpildo oro balioną. Tačiau tai tik oras. Su Ukraina Rusija kariavo tankais ir artilerija, o ne juodąja hibridine magija.
Kas daugiau
Hibridinis karas daugiau nebėra karo mokslo dalykas. Greičiau tai yra politinė koncepcija, padedanti bent kaip psichologiškai atlaikyti neaiškios grėsmės iš Rusijos suvokimą. Vakaruose šia fraze dabar jau apibūdinami bet kokie Rusijos veiksmai, kurie tik gąsdina kalbantįjį. Pavojus yra tame, kad daugelis karių ir politikų įsitikinę, kad pilnavertė Rusijos hibridinio karo doktrina – realybė. Ypač ten, kur jų nėra. Ypač jautriam NATO nariui gali ir nereikėti pilnaverčio Rusijos įsiveržimo ar spec. tarnybų operacijos, kad pareikalautų iš bloko vykdyti įsipareigojimus pagal 5 str. Juk praktiškai bet kokie Rusijos veiksmai – informacinėje, politinėje ar karinėje srityse – gali dabar būti interpretuojama kaip hibridiniai. Beprasmiškos frazės gali tapti mirtinu ginklu žmonių, turinčių valdžią, rankose. Rusijos generalinis štabas hibridinę terminologiją privedė iki tokio absurdo, kad spalvotosios revoliucijos ir valiutos kurso svyravimus įvardija kaip hibridinio karo požymius. Ar gali jų Vakarų kolegos paversti dar beprasmiškesniu šį terminą, štai kur klausimas, mano JAV analitikas.
