Mes galime pakankamai plačiai diskutuoti, ar BVP įvertis pats tinkamiausias matuoti šalies pažangai, bet turėtume pripažinti, kad iki šios dienos ekonominėje praktikoje neturime geresnio, plačiai paplitusio ir turinčio istorinę vertinimo patirtį rodiklio. Šis įvertis gal neparodo, ar ekonomika arba joje veikiantys subjektai elgiasi socialiai teisingai, tačiau tikrai objektyviai rodo jos pokyčius, ar ji auga, ar traukiasi. Mūsų šalies atveju tikriausiai jau trečius metus iš eilės galime drąsiai teigti, kad krizė, kurią reikia suprasti kaip ekonomikos traukimosi, mažėjimo fazę, kurią matuojame neigiamu BVP, pas mus šalyje jau senai pasibaigusi.
Tačiau kodėl tiek daug tarp mūsų yra „krizininkų“? Tai yra tų, kurie vienaip arba kitaip leidžia suprasti, kad šalies ūkio krizė tęsiasi, nors tai ir prieštarauja tradiciniams ekonomikos būklės vertinimams? Ko gero, tai galima paaiškinti gana paprastais interesais. Pirma, politikai. Išmokti gyventi pagal turimas pajamas nėra paprasta. Gyvenimas 2000–2008 metais suformavo įpročius kiekvienais metais gauti vis didesnes perskirstymo galimybes. Tai sąlygojo ir realus ekonomikos augimas, ir ES paramos pinigų srautai. Krizės nulemtas šaltas dušas apetitų nesumažino, juk norint išsiversti su mažesniais ištekliais reikia žymiai efektyviau dirbti, ieškoti išeičių, kurios ne taip paprastai paaiškinamos rinkėjams kaip magiškas žodis „krizė“ ir po to duodamas pažadas, kad jai pasibaigus bus geriau. Tai ir teisinamas kartais net nusikalstamas neveiklumas ar apsileidimas mūsų viešajame sektoriuje.
Antra, verslas. Krizės mitas tikrai padeda derėtis stipresniam. Tai gali būti tiekimo ar samdos sutarties situacija, noras ilgiau manipuliuoti svetimais pinigais bei argumentas prieš politikus siekiant vienokių ar kitokių lengvatų atskiram verslo sektoriui. Nors ir verslo atstovai dažnai neblogai supranta makroekonominę situaciją, manipuliuoti viešąja nuomone yra gana didelė pagunda, kai reikia paremti savo sprendimus, ypač pasinaudojant tuo, kad politikai jau nuveikė didžiąją dalį darbo formuojant visuomenės nuomonę.
Ko gero, sunkiausia mums visiems suvokti, kad realybėje baigėsi stebuklų metas – ekonomikos augimas dviženkliais dydžiais ir, nepaisant politikų noro, labai mažai tikėtina, kad pasikartos. Mes turime taikytis su tuo, kad 3–5 procentai augimo per metus yra labai daug, o 1–3 tikriausiai tai, ko gali tikėtis normaliai besivystanti šalis. Paradoksas, kad tokio lygio pokyčiai sunkiai jaučiami mūsų kasdieniniame gyvenime, o pagunda rasti mūsų kasdieninių nesėkmių priežastį išorėje – KRIZĖJE yra žymiai paprastesnė ir lengvesnė negu keisti savo elgseną politikoje ar versle.
Vis dėlto krizė, kuri prasidėjo 2008 metais, baigėsi, o naujos tikrai ateis, tačiau šiandien turėtume pasidžiaugti, kad esame naujo ekonomikos pakilimo laikotarpyje, kur jau pasiekėme 2007 metų lygį ir turime galimybę turėdami žymiai mažesnį gyventojų skaičių siekti naujų aukštumų. Bet, kaip tikram lietuviui, – šios pergalės nebūtinai užtikrina darnią plėtrą ir mūsų visų socialiai atsakingą elgesį.
