Šis jausmas pažįstamas kiekvienam sėdėjusiam prie pokerio stalo. Rankoje laikote stiprias kortas, tačiau priešininkas plieninėmis akimis vis didina sumą. Galų gale jūsų nervai neišlaiko. Bet kai varžovas susišluoja pinigus, jūs širdies gilumoje žinote, kad jis blefavo.
Tik išdidumas verčia apsimesti, kad buvo ne taip, teigia (https://registration.ft.com/registration/barrier?referer=http://www.ft.com/comment/columnists/philipstephens&location=http%3A//www.ft.com/cms/s/1d5a0d60-15ba-11db-9950-0000779e2340.html) „Financial Times“ žurnalistas Philipas Stephensas.
Vladimiras Putinas – lyderis, kuris laimi. Viršūnių susitikimu Peterburge Putinas siekė atkurti Rusijos kaip supervalstybės statusą. Užduotį palengvino tai, kad jo kolegos iš Didžiojo aštuoneto numetė kortas ant stalo dar iki atvykdami į susitikimą. Viena vertus, Peterburgas liudija nelogišką G-8 prigimtį. Kita vertus, Rusijos prezidento sugebėjimą pasinaudoti tuo, ką užvis tiksliausiai būtų galima pavadinti naująja pasaulio netvarka.
Nesant nė mažiausio panašumo į sutarimą dėl padėties Artimuosiuose Rytuose, lyderiai iš visų jėgų stengėsi uždangstyti plyšius popieriais. Rusijos atsisakymas kritikuoti Siriją ir Iraną dėl jų neabejotino vaidmens kurstant konfliktą Libane buvo lygiavertis supaprastintiems George‘o W. Busho užkeikimams apie globalųjį karą su terorizmu. Kai Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas pranešinėjo, kad G-8 vadovų pareiškimas ragina nutraukti ugnį, Busho patarėjai tvirtino absoliučiai priešingai. Kokį signalą tai siunčia kovojančioms pusėms? Tęskite.
Lygiai taip pat, kaip išsiskyrė Vakarų lyderių požiūris į įvykius Artimuosiuose Rytuose, jie klydo interpretuodami Putiną. Šiais metais kurį laiką atrodė, kad Vakarų demokratijos gali gauti bent kažką už jų dalyvavimą Peterburge. Net sklido kalbos, kad Bushas gali boikotuoti viršūnių susitikimą. Bet jos nieko nepaprašė, o šeimininkas dėl to tik pasišaipė.
Sėdėdamas šalia Busho Putinas kandžiai įgėlė, kad nėra suinteresuotas importuoti į Rusiją irakietiško demokratijos modelio. Paklaustas apie korupciją Putinas išsisuko įdūręs Blairui. Argi nėra nagrinėjamas britų premjero vaidmuo partijos finansavimo tyrime?
Buvo manoma, kad diskusijų centre bus energetinis saugumas. Tačiau paaiškėjo, kad baigiamasis viršūnių susitikimo dokumentas tėra dar vienas greitosiomis sulipdytas kompromisas. Nafta ir dujos Rusijai yra svarbiausi grįžimo į pasaulinę areną instrumentai. Kitiems susitikimo dalyviams energija – deficitinė prekė. Tad kam pyktis su vienu iš didžiausių pasaulyje tiekėjų? Verčiau susitarti dėl kelių retoriškų banalybių.
Šia prasme Peterburgas tapo realiosios užsienio politikos atstovų triumfu. Jų argumentai maždaug tokie. Putinas atkūrė tvarką Rusijoje, o augančios energijos išteklių kainos pripildė Kremliaus skrynias. Europa vis labiau priklauso nuo Rusijos dujų. JAV reikia Rusijos paramos Irano branduolinėms ambicijoms pažaboti. Tad ar verta pernelyg jaudintis dėl to, kad Rusija iš jaunos demokratijos slysta į autoritarinę kleptokratiją?
Mano akimis tai yra realizmo pakeitimas kapituliacija, teigia autorius. Metų pradžioje Rusija sutrikdė dujų tiekimą Europai užsukusi čiaupus Ukrainai. Visuotinio pasipiktinimo fone Europos vyriausybės pareikalavo iš Rusijos užtikrinti patikimą tiekimą liberalizuojant savo energetinį ūkį. Putinas atsisakė. Europiečiai gūžtelėjo pečiais.
Iš tiesų realistinė politika Rusijos atžvilgiu privalėtų turėti du komponentus. Pirmasis – pripažinimas, kad Kremlius nesuinteresuotas stambiais sandoriais su Vakarais nei energijos, nei kokiose nors kitose srityse. Jis taip pat neturi noro „integruoti“ Rusiją į Europą.
Putino Rusijos ambicijos didesnės. Ji ketina išnaudoti vėl atgautus turtus, kad maksimaliai sustiprintų savo įtaką pasaulyje. Pakeliui ji nusprendė atkurti savo įtaką vadinamajame artimajame užsienyje – Ukrainoje, Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje.
Antruoju komponentu būtų supratimas, kad Putinas daugeliu atvejų blefuoja. Nepaisant visos dabartinės savo sėkmės, Rusija yra smunkanti valstybė. Beveik visiška ekonomikos priklausomybė nuo naftos ir dujų primena sovietinės epochos pabaigą. Šalies gyventojų skaičius kasmet sumažėja po 500 tūkst., o darbingąją jų dalį kamuoja ligos ir alkoholizmas.
Tie, kurie gerai susipažinę su padėtimi Rusijos dujų sektoriuje, sako, kad tokios kompanijos, kaip valstybės monopolija „Gazprom“, pūva iš vidaus. „Gazprom“ pasibaisėtinai nenašus, technologiškai atsilikęs ir pajėgia vykdyti užsakymus tik spausdamas tiekėjus iš Centrinės Azijos. O dėl grasinimų nutraukti tiekimus į Europą, reikia pasakyti, kad „Gazprom“ neturi kitų pirkėjų. Maskva taip pat neturi finansinių ir techninių galimybių įsisavinti Sibire esančius milžiniškus mineralinius išteklius.
Trumpai tariant, Rusija neturi nė vieno XXI amžiaus supervalstybės bruožo. Jeigu kalbėtume pokerio terminais, šalies naftos ir dujų ištekliai Rusijos prezidentui duoda nebent porą septynakių. Bet Putinas moka blefuoti – ir tai gana lengva, kai priešininkų nervai aiškiai neatlaiko žaidimo.
