TV3 televizijos laidoje „Karštai su tv3.lt“ įvyko išskirtinio dokumentinio filmo „COVID-19 PANDEMIJA“ premjera. Ervino Romanovo ir Deivido Ragucko filme parodyta tai, ko didžioji dalis visuomenės apie koronavirusą nėra mačiusi – įamžintos tikros ir nesuvaidintos užsikrėtusiųjų ir sunkiai sergančiųjų pacientų emocijos, jų kova už galimybę gyventi, medikų ir paramedikų patirtas košmaras ir dar didesnis mylimų artimųjų netekusiųjų skausmas.
Apie filmo kūrybinį procesą ir sunkumus, kuriuos teko patirti filmuojant, kalbėjomės su filmo režisieriumi, žurnalistu E. Romanovu.
Filmo veiksmas prasideda labai anksti, dar pirmojo karantino pradžioje. Ar jau tada planavote kurti pilno metro dokumentiką?
Pradžia buvo tokia. Kai prasidėjo pandemija, jos užuomazgos, kai atsirado pirmos žinios, kad mes tikrai to neišvengsime ir turime užsidaryti į karantiną, mes su kolega nusprendėme, kad iš to reikėtų pabandyti padaryti dokumentinį filmą, nes situacija pasaulyje ir Lietuvoje yra neeilinė. Kalbėjome, kad to tikrai niekada nėra buvę ir greičiausiai, kad greit dar nebus, ir visa tai reikėtų įamžinti ir palikti ateities kartoms.
Iš pradžių mes ilgai dvejojome, ar mums pavyks tai padaryti, nes viena yra tikėti savimi, bet kita yra įtikinti kitus, kad leistų filmuoti ten, kur šiaip negalima filmuoti, kad leistų užfiksuoti tuos kadrus, ko paprastai neleidžia užfiksuoti. Pradėjus visa tai daryti ir visai pandemijos eigai pradėjus vystytis jau į tą nelabai gerąją pusę, mes pamatėme, kad vienaip ar kitaip tai tikrai išsivystys į dokumentinį filmą, kas finale ir išėjo.
Filmuodami bendradarbiavote su medikais, pareigūnais, kitomis institucijomis. Ar jie noriai prisileido kameras? Gal kai kuriems buvote našta?
Kai mes savimi patikėjome, tada reikėjo įtikinti medicinos įstaigų darbuotojus, Sveikatos apsaugos ministerijos atstovus, kad mums leistų tai daryti, leistų filmuoti, leistų pasitelkti ir paramedikus, kurie su „GoPro“ kameromis fiksavo, kaip jie vyksta į iškvietimus, kaip jie veža pacientus, kaip tie pacientai atrodo, ką jie kalba, kokios jų emocijos, jų būsena ir panašiai.
Aišku, buvo tam tikrų sunkumų ir tikrai nemažų. Buvo abejonių iš jų pusės, nes tada, praeitą pavasarį, virusas buvo absoliučiai naujas, su juo tik susipažinti pradėjo patys medikai ir laukė informacijos iš Pasaulio sveikatos organizacijos, kitų šalių, kurios jau turėjo daug koronaviruso atvejų. Kas tai per virusas, kaip jis plinta, kiek jis pavojingas žmogui – visa tai buvo mažai žinoma.
O matant ir būnant šalia labai sunkios būklės ir net mirštančių pacientų nebuvo baisu, kad filmavimo metu užsikrėsite patys?
Mes patys puikiai suvokėme tą riziką, kad lendame į visišką nežinią, kad rizikuojame ir savo sveikatomis, kad rizikuojame ir savo šeimos narių, vaikų sveikatomis. Bet noras padaryti kažką išskirtinio buvo tikrai stipresnis už tą galimos rizikos baimę.
Ar filmas netapo per daug asmeniškas jums patiems? Ar neprisirišote prie filmuojamų žmonių?
Šiame filme pasakojame tris istorijas. Vienos moters istoriją, kuri sirgo sunkiai, sveiko sunkiai ir pakankamai nelengvai išgyveno tą periodą. Kita – paramediko istorija, kuris tiesiogiai gelbėjo žmonių gyvybes, savo akimis matė ir žiūrovams „GoPro“ kameros pagalba perteiks, kaip viskas atrodė iš jo pusės, kokius jis turėjo sąlyčio taškus, kaip kentėjo jo asmeninis gyvenimas, nes galų gale jam teko būti atskirtam nuo šeimos ir dirbti tik darbą, susijusį su Covid-19 pacientų gelbėjimu. Ir dar vieną vienos klaipėdietės istoriją, kuri dėl Covid-19 infekcijos neteko mamos. Tai irgi pakankamai jautri istorija. Klausantis jų visų, savaime aišku, tu susitapatini su herojų patyrimais, išgyvenimais, būsenomis, pakankamai nemažai apie tai galvoji, kažkiek prisiriši. Toks yra gyvenimas. Visi mes esame žmonės, o ne robotai.
O tas prisirišimas padeda kuriant tokio pobūdžio filmą, ar geriau į viską žiūrėti tik kaip į darbą?
Ne, aš manyčiau, kad vis tiek, kai dalyvauji tokiame kūrybiniame procese ir klausai tokių istorijų, tu turi įsitraukti į tai, tu turi tai suprasti, galbūt iš dalies ir išgyventi. Aišku, sunku išgyventi tai, ko pats nesi patyręs. Aš manau, kad kuo tu geriau įsijauti į tai visoje filmo kūryboje, tuo geresnį rezultatą tu pateiki žiūrovui.
Pabuvojęs taip arti pandemijos ir savomis akimis pamatęs visą realybę, kaip reaguojate į įvairius ja netikinčiųjų komentarus, karantino reikalavimų nesilaikančius žmones ir taip toliau?
Aišku, tai nėra įmanoma, bet kaip būtų gerai, kad tos ligoninės su sunkiai sergančiais pacientais, tie morgai, į kuriuos vežami nuo koronaviruso mirę žmonės, kad visa tai būtų lyg kokiame permatomame stikle ir kiekvienas abejojantis galėtų ateiti ir pasižiūrėti savo akimis. Manau, kad tada tų skeptikų ratas sumažėtų 99 procentais.
Nebuvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti ir nebefilmuoti?
Ne, tikrai nesinorėjo mesti. Mes supratome, kad laukia ilgas kelias, kad pandemija netrunka savaitę, netrunka mėnesį. Duok Dieve, kad ji tiek truktų. Bet mes matėme, į ką viskas auga ir kaip viskas vyksta, ir vis dar patys nežinome, kada viskas baigsis.
Tai sunkumai buvo galbūt tame, kad mes atrodo išgyvenome pirmąją bangą ir lyg jau galėjome tą filmą pabaigti. Mes jau jį dėliojome pabaigos link ir rudenį mes turime antrą pandemiją. Mes stabdėme visus kūrybos darbus ir tęsėme filmavimą toliau.
Dabar, kai filmą jau esame pabaigę, mes balansuojame, stovime prie tokio tarpinio finišo ir tarpinio starto tarp antros ir trečios bangos. Mes apie tai filme ir kalbame, apie tai jį ir baigiame. Bet iš esmės, jeigu reikėtų stabdyti dabar ir tęsti toliau, tai tas filmas būtų dar geresnis.
Tiek jūs, tiek komanda šiuo filmu siekiate ko? Parodyti realybę ar turite ir gilesnę žinutę žiūrovams?
Pagrindinė žinutė yra ta, kad mes gyvename labai baisioje situacijoje, labai baisiame laikmetyje, kai tie žmonės, kurie tikrai dar ne vienerius metus galėtų gyventi su mumis, jų tiesiog nebėra. Ir tokių žmonių vis daugės. Jeigu mes toliau vaikščiosim po parduotuves, lankysimės pas draugus ir artimuosius tada, kada negalima, tai mes tiesiog pildysime tų mirštančių gretas. Kuo toliau, tuo labiau pajusime visa tai asmeniškai, savo kailiu. Pajusime, ką reiškia nesiskaityti su virusu, kuris šienauja milijonus gyvybių visame pasaulyje.
Jei galėtumėte atsukti laiką atgal ir pradėti kurti filmą iš naujo, darytumėt kažką kitaip?
Visada, kai kažką padarai ir žiūri į rezultatą, randi priekabių, ką galėtum padaryti kitaip. Tai žinoma, galbūt kažką daryčiau kitaip, galbūt kažką sukčiau kita linkme. Bet kai tu matai tą finalinį rezultatą, tu vis tiek iš dalies esi patenkintas.
O kai žiūrovas tą filmą mato pirmą kartą, bent jau kiek teko rodyti kolegoms, artimiesiems, tai įspūdžiai yra tikrai sukrečiantys ir jautrūs. Manau, kad visi žiūrovai supras, ką mes šiuo filmu norime pasakyti.
Dokumentinį filmą „COVID-19 PANDEMIJA“ galite rasti straipsnio pradžioje arba žiūrėti jį čia:
