Lietuviškai šie žodžiai reiškia paprastą gadinimo būdą. Jį ir panarstykime, remdamiesi konkrečiu pavyzdžiu.
Klaipėdos savivaldybė skelbia konkursą Daugiafunkcinio Sporto ir Pramogų komplekso statybai. Vien konkurso sąlygos surašytos ant šešiolikos puslapių. Atrodo solidžiai. Patvirtinta Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus šių metų balandžio 9 dieną. Tikėtina, kad tai bus vienas didžiausių – jei ne pats didžiausias – statybinių užsakymų Klaipėdoje. Todėl dar labiau tikėtina, ypač ekonominio nepritekliaus akivaizdoje, kad dėl jo bus rimtai varžomasi. Teoriškai, vykstant atviroms varžytuvėms, miestas turėtų gerą galimybę rinktis iš nemažo skaičiaus – na, kokių dvidešimties ar panašiai – statybinių firmų, galinčių tokius objektus statyti. Suprantama, konkuruoti įstengtų tik įmonės, jau turinčios tokių statybų patirtį, pakankamą kiekį reikalingos įrangos ir nestokojančios išteklių, o tai paprastai reiškia gerus santykius su kredito įstaigomis ir galimybę skolintis. Ar bereikia sakyti, kad didesnis konkuruojančių įmonių skaičius verstų jas kiek įmanoma mažinti savo paslaugų įkainius, kas savo ruožtu miestui vėl būtų naudinga. Ar naudinga konkursą skelbiančios organizacijos nariams – kitas klausimas...
Kaip padaryti, kad konkurse dalyvautų tik tos firmos, kurios yra žinomai „lojalios“ konkurso skelbėjų atžvilgiu? Kitais žodžiais tariant, kokių veiksmų reikia imtis, kad išlaikant „vsio zakonno“ regimybę, užsakymą gautų tie, kas reikia?
Čia ir prasideda įdomybės. Tarp minėtų šešiolikos puslapių „literatūros“ yra ir punktas Nr.3 – Tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai. Tai pirmasis filtras, per kurį nukošiami nereikalingi konkurentai (pasikartokime: kuo mažiau konkurencijos, tuo labiau artėjama prie monopolijos, t.y. nekontroliuojamai aukštų kainų, po kuriomis neišvengiamai pakištos ir sąnaudos konkursui laimėti, vietinėje geopolitinėje erdvėje populiariai vadinamos „otkatu“). Be kitų reikalavimų, čia galima aptikti ir tokių, kaip „tiekėjas nėra sudaręs su kreditoriais taikos sutarties, įvykdęs įsipareigojimus susijusius su mokesčių mokėjimu, „Sodra“ ir panašiai. Tokie iš pažiūros elementarūs ir nekaltai atrodantys reikalavimai lengvai gali tapti formaliai neįveikiamomis kliūtimis ne vienai rimtai įmonei – juk pastarosiomis dienomis daugeliui statybinių organizacijų tenka peržiūrėti savo kreditinius įsipareigojimus ir koreguoti paskolines sutartis su bankais. Ar tai reiškia, kad pasikeitus ūkinės veiklos sąlygoms jos prarado statybinę kvalifikaciją, užrūdijo kranai, o statybininkai nebeskiria lentos nuo plytos? Apie mokesčių vingrybes naktinių įstatymų tvirtinimo fone vargu bau įmanoma ką nors konkretaus pasakyti, tačiau to konkretumo stoka kaip tik ir sudaro sąlygas „atsiūti“ nepageidaujamus konkurentus. Po konkurso rezultatų paskelbimo, jau prasidėjus darbams, gali skųsti juos kiek tinkamas – traukinys paprastai jau būna nuvažiavęs, o jei ir pavyksta jį sustabdyti, tai pareikalauja daug papildomų sąnaudų, tiek laiko, tiek ir pinigų prasme – kaip tik to, kuo krizės laikotarpiu tik ir reikia švaistytis!
Toliau – gražiau. Įmonė, norinti dalyvauti šiame konkurse, privalo turėti ne mažesnę vidutinę metinę atliktų darbų apimtį, nei 100 000 000 litų. Be to, būti įvykdžiusi ne mažiau, kaip dvi statybos darbų sutartis, statant negyvenamuosius pastatus, kurių kiekvienos vertė ne mažiau, kaip 35 000 000 litų. Tokių įmonių Lietuvoje ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum ir tos pačios išgarsėjusios tokiais statiniais, kaip Valdovų rūmai ar kokie nors ultra gigantiški administraciniai pastatai – pavyzdžiui, savivaldybės ar Seimo rūmai. Turbūt, nebus labai lengva save įtikinti, kad tai niekuo neypatingos ir niekaip „nenusipelniusios“ įmonės? Taigi, galima pagalvoti, kad ratas užsidaro, o konkurso sąlygos a priori rašomos saviems.
Būtų galima apskųsti pačias konkurso sąlygas. Bet kas tai padarys? Iniciatorius ilgai nebelaimėtų net mažų konkursų. O ir subrangovas darbų negautų iš laimėjusių firmų. Todėl visi tyli ir kenčia, o korupcija klesti.
Stambios statybinės firmos, statančios gyvenamųjų namų kvartalus ar įrenginėjančios krantines, tarp šių „pateptųjų“ nepapuola. Nesvarbu, kad jų kvalifikacijos užtenka daugiaaukščių namų statybai, o apyvartos netgi viršija reikalaujamas – keli iš pažiūros nekalti sakiniai, keli įgudusio biurokrato plunksnos brūkštelėjimai – ir konkurso reikalavimai tampa neįveikiami didžiajai daliai Lietuvos statybinių firmų. Štai kokios galingos tos „technologijos“.
Iš pirmo žvilgsnio konkurso sąlygas galėtų šturmuoti tokios bendrovės, kaip jau minėtus Valdovų rūmus statantis Panevėžio statybos trestas ir Kauno Sporto areną renčianti „Vėtrūna“. Abu minėti objektai yra vieni garsesnių Lietuvoje daugeliu prasmių. Skandalingi? Na, čia mandagiai šnekant. Galbūt į šią grupę pagal reikalaujamus pajėgumus pakliūtų ir „Kausta“, gal ir dar kokia nepaminėta statybos firma. Kaip bežiūrėtum, ne dešimt ir ne dvidešimt konkurentų.... O kai konkurentai tik keli, galimi karteliniai susitarimai: vienas objektas man, kitas tau, tik nenumuškime konkuruodami kainos.
Didelės apimties statybas paprastai vykdo kelios įmonės. Viena jų, laimėjusi konkursą, tampa generaliniu rangovu, kitos – padedančios – tenkinasi subranga. Konkurse dalyvaujant vos kelioms įmonėms, juo labiau toms, kurios paeiliui laimi vos ne visus dėmesio vertus valstybinius konkursus, galima pastebėti ir tam tikrus rotacinius genrangovo – subrangovo santykių dėsningumus. Ar tai draudžiama įstatymu? Ne, kaip tik todėl straipsnio pradžioje, tik pradėjus narstyti minėtąją technologiją, pabrėžtas „vsio zakonno“ principas.
Prakalbus apie subrangovus, į galvą ateina įmonė „Monolitas“. Tai irgi laikas nuo laiko dėmesio vertose istorijose, kuriose sukasi ne vienas milijonas, sumirgantis pavadinimas. Ši įmonė ir dabar subrangovo teisėmis dalyvauja Kauno Sporto arenos statybose. Kas dar įdomaus? Na, galbūt tai, kad 75% „Monolito“ akcijų priklausė ar tebepriklauso Klaipėdos merui Rimantui Taraškevičiui. Ar tik ši aplinkybė neturi įtakos „konkurencinėms“ konkurso sąlygoms? Sustyguoji konkursėlį trims – keturioms įmonėms ir su kiekviena susitari, kad laimėjimo atveju subrangove bus tavo paties firma. Ir milijonai „atranda šeimininką“, ir mero ausys niekur nekyšo... Va čia tai „Monolitas“ – ir nuoseklu, ir vientisa, ir pinigo iki trečios kartos!
Na ir kas? Kur nusikaltimo sudėtis? O man kas darbo, čia specialiųjų tarnybų, gal STT, gal prokuratūros, gal dar kieno nors sritis. Šio teksto tikslas tebuvo išanalizuoti galimas technologijas.
Simona Memelkopf-Dibrova
