Doc. dr. Irena Ramaneckienė
Širdys užšalo, po to – užvirė
Tokiu lietuvių kalbos dviejų frazeologizmų junginiu galima apibūdinti NEC (Nacionalinis egzaminų centras) vykdomą projektą, kurio tikslingumu abejoja ir kai kurie Šiaulių miesto mokyklų, dalyvaujančių eksperimente, vadovai ir mokytojai.
Eksperimento šaknų paieškos
Kai kelios Šiaulių mokytojos, pasibaisėjusios š. m. standartizuotų testų ketvirtokams turiniu ir vykdymo tempu (pvz., 31 matematikos užduotis per 45 min.), pasiguodė, ne kaži ką galėjau pasakyti – stokojau informacijos: kas?, kodėl?, kaip?, kuriuo tikslu?
Pasukau į „projektkasybos“ ilgumas ir platumas. „Atkasiau“ tokią informaciją: nacionaliniai mokinių pasiekimų tyrimai pradėti vykdyti 2002 m.; dėl lėšų stokos buvo pertraukti; minėtas mokytojų ir jų ugdytinių siaubą sukėlęs projektas „Standartizuotų mokinių pasiekimų vertinimo ir įsivertinimo įrankių bendrojo lavinimo mokykloms kūrimas“ (įgyvendinamas keliais etapais: pirmasis – nuo 2009 m., antrasis – nuo 2012 m. spalio 26 d., baigsis 2015 m. spalio 12 d.) finansuojamas iš ES struktūrinių fondų ir LR biudžeto lėšų. Taigi, šį pavasarį ketvirtokai jau trečią kartą buvo palinkę prie lietuvių kalbos (skaitymo bei rašymo) ir matematikos standartizuotų testų, kurie projektų dokumentuose vadinami „įrankiais“.
Tiesa, iš tų dviejų dalykų (skaitymo, rašymo, kalbos sistemos supratimo; matematikos) plius istorijos buvo testuojami ir aštuntokai. „Tai tik pusė kelio, kurį nuėjo standartizuotų testų rengėjai. Ilgainiui bus pasiūlyta galimybė patikrinti žinių lygį ir antrokams bei šeštokams“ ( „Dialogas“ , 2013 12 05). Kaip rašoma NEC tinklalapyje, „nuo 2015 m. planuojama pasitelkti standartinius testus tikrinant ketvirtokų pasaulio pažinimo žinias, aštuntokų – gamtos bei socialinių mokslų žinias“. Išvada: kas dveji metai (II, IV, VI, VIII klasės) bus tikrinami mokinių pasiekimai, kad laiku būtų pastebėtos galimos mokymo ir vadybos klaidos.
NEC direktoriaus pavaduotojas Pranas Gudynas („Dialogas“, 2013 12 05) baiminasi, „kad šie testai, kaip ir brandos egzaminai, gali parodyti mokyklos ydas ir todėl tėvai nenorės į jas leisti savo vaikų“, nors kiekviena mokykla turinti ir kitų rodiklių, kurie ją charakterizuoja teigiamai.
NEC tinklalapyje nurodytas toks pagrindinis eksperimento tikslas – spręsti aktualius ugdymo kokybės gerinimo klausimus. To gerinimo siekiama keliomis kryptimis: 1) plečiant Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų ir mokytojų gebėjimą objektyviai vertinti mokinių mokymosi pasiekimus; 2) užtikrinant geresnį grįžtamąjį ryšį ugdymo procese; 3) tiksliau įsivertinant mokyklos bei mokytojų darbo veiksmingumą.
„Nacionalinio mokinių centro pasiekimų tyrimo ataskaitoje“ (2012 m.) mokyklų vadovams rašoma: „Tyrimo tikslas – vadovaujantis bendrosiomis programomis ir kitais ugdymo turinį reglamentuojančiais dokumentais teikti švietimo bendruomenei išsamią ir patikimą informaciją apie bendrojo ugdymo rezultatų raidą ir kokybę.“ (Taigi, apie raidą, o ne ugdymo kokybei gerinti). Tame pačiame dokumente dar priduriama, kad „vienas iš pasaulyje plačiai taikomų mokyklos darbo efektyvumo matų – mokyklų sukuriama pridėtinė vertė“ (ekonomikos mokslo terminas!), kad „nacionalinio tyrimo metu, greta mokinių akademinių pasiekimų, buvo tiriama ir mokinių savijauta mokykloje“, t. y. tirtas mokyklos mikroklimatas.
Dar kažkur akys buvo užkliuvę už pasakymo, kad standartizuoti testai skatins mokinius jausti / prisiimti atsakomybę už mokymosi rezultatus.
Atrodo, kad eksperimento standartizuotais testais tikslas labai neapibrėžtas, be galo platus: ką tik nori, tą kišk į „ugdymo kokybės gerinimo“ sampratos bedugnę – viskas tiks.
Tikslo aiškinimai, bet ne išaiškinimai
Šį bei tą papildomo apie eksperimento tikslą galima, liaudiškai sakant, išpešti iš „Valstybinės švietimo 2013–2022 metų strategijos“, kurios tikslas – „Paversti Lietuvos švietimą tvariu pagrindu veržliam ir savarankiškam žmogui, atsakingai ir solidariai kuriančiam savo, valstybės ir pasaulio ateitį, formuoti“. Iš aštuonių Strategijos veiksnių šiuo konkrečiu atveju man pasirodė esą svarbūs šie: „Švietimo įstaigų kokybės vertinimas“ (mokinių pasiekimai, standartizuotas mokinių pasiekimų vertinimas, mokytojo įsivertinimas ir kt.) bei „Mokyklų kultūra“ (mokyklos ir mokymosi kultūra, šeimos kultūra, socialinis ir ekonominis kontekstas). (Pastaba: susiekite „pridėtinę vertę“ su „mokyklų kultūra“.) Dėmesį dar patraukė keli Strategijos tikslo rodikliai: „Pasiekti aukštesnio švietimo kokybės lygio pagal PISA ir ARWU“; „Padidinti patyčių nepatiriančių vaikų dalį (30-70)”; „Sumažinti neintegruotų specialiųjų poreikių vaikų dalį (1,2–0,5)“.
Justina Voverytė straipsnyje „Kiekviena mokykla gali būti geriausia“ („Vakarų ekspresas“, 2013 11 07) vardija standartizuotų testų duodamą naudą. Tai esąs vienas iš svarbiausių žingsnių, vedančių į švietimo sistemos pokyčius mokyklose. Tai – galimybė objektyviai įvertinti vaikų ugdymo pasiekimus. Tai – priemonė surinkti informacijai, padėsiančiai priimti konkrečius sprendimus ir leisiančiai spartinti pažangą. Straipsnio autorės nuomone, „pasiekimus vertinti beprasmiška, jei po jų neatsirastų vadybos pokyčių, jei nesikeistų dalyko mokytojų ar klasių vadovų darbas, jei neatsirastų tėvų ir vaikų elgsenos pokyčių“.
Genoveita Krasauskienė (švietimo ir mokslo viceministrė) įsitikinusi, kad naujoji sistema turi sudaryti sąlygas mokiniams prognozuoti savo brandos egzaminų rezultatus. Vardan tos prognozės ir siūlomi tarpiniai visiems vienodi pasitikrinimai žemesnėse klasėse. Taip esą ir mokiniui lengviau įvertinti savo galimybes, ir mokyklai aiškiau, kur pasistengti. Taigi, atsižvelgdamos į standartizuoto testavimo rezultatus, mokyklos turėtų rengti ir įgyvendinti pažangos planą. Švietimo ir mokslo ministerija, „atsižvelgdama į kiekvienos mokyklos poreikius, turėtų sudaryti sąlygas jai skirti tikslingą metodinę, pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ar kitą pagalbą“.
Algirdas Zabulionis – „Anglija Assessment Ltd“ vyr. konsultantas, gerai žinomas testavimo ekspertas tarptautiniu mastu – pastebi, kad testavimas tampa net populiaresnis negu klasikiniai egzaminai, kad tarptautiniai tyrimai (Lietuva dalyvauja TIMSS, PIRLS, CIVIC, PISA tyrimuose), nors ir profesionalūs, bet specifiniai tam tikru požiūriu: rezultatai priklauso nuo to, kaip nacionalinė ugdymo programa atitinka tarptautinio testo idėją. Jei programa ir idėja ryškiai skiriasi, tai šalies mokinių pasiekimų rezultatai gali būti gana prasti: jie nebuvo mokyti to, ką tas testas tikrina.
Anot A. Zabulionio, tarptautiniai tyrimai nėra panacėja, o nacionaliniams tyrimams dažnai trūksta profesionalumo, tad nereikėtų stengtis skubėti greitai „perdaryti“ savo švietimo sistemą / mokyklos vadybą dėl netikėto vieno ar kito testo rezultatų. Eksperto nuomone, bendras mokinių žinių lygis labai kritęs. Tai esą „aiškiai matyti palyginus dabartinių brandos ar pagrindinės mokyklos baigiamųjų egzaminų užduotis (kokias mes šiandien tegalime sau leisti) su tomis, kokios buvo prieš kokius 20–30 metų: dabar jau negalime abiturientams duoti tokių sunkių užduočių, kokios būdavo tuomet“. Taigi, jeigu mokiniai žino mažiau, esą būtina testą priderinti prie jį atliekančių vidutinių mokinių gebėjimų. Natūralus galimas skaitytojo klausimas: kaip suprasti „priderinimą“ – kaip meilę mokiniui ar kaip pėdų mėtymą.
Vertindamas Lietuvos švietimo sistemą, A. Zabulionis pastebi, jog „pagrindinis jos požymis – pervargę mokytojai“, kurie visada buvo savo darbo patriotai, entuziastai, kurie „visada, nepriklausomai nuo to, ką veikė ministerija, dirbo savo darbą“.
Apmaudingas mokytojų atsakas 2012 ir 2013 metais
2012 m. rugpjūčio 1 d. numeryje „Dialogas“ savo tinklalapyje glaustai pristatė tris naujienas: 1) nuo 2015 m. bus didinamas egzaminų skaičius dešimtokams, 2) nuo 2013 m. atsiras privalomi „diagnostiniai“ tikrinimai II, IV ir VIII klasėse, 3) per kelerius ateinančius metus turėtų būti uždaryta apie 300 mokyklų, o mokytojų skaičius turėtų sumažėti maždaug 5 tūkstančiais.
Žinia prasiveržė apmaudingu mokytojų atsaku: * Kam tas Jūsų „diagnostinis“ tikrinimas II, IV klasėse, jei nesugebėjote įvesti normalaus vertinimo pradinėse klasėse? Kam gąsdinti tėvus ir jų vaikus? Iš kokios valstybėlės šią naujovę sugebėjote nukopijuoti? Kur mūsų lietuviškų mokyklų tradicijos, normalus vertinimas; * Jeigu panaikinote normalų vertinimą pradinėse klasėse. Tai kam š... malti?; * O kaip kitaip plauti pinigus; * O jeigu diagnostiniai testai būtų kasdien, tai dėl to pagerėtų mokinių išsilavinimas?; * Diagnostiniai testai – niekalas. Tiesiog mokiniai turi kasdien dirbti ir gauti už tą darbą vertinimą...; * Pradinukus reikia vertinti pažymiais, tada jie jaus atsakomybę už savo darbą (mokslą); * Gal vis tik geriau pažymius rašyti? Bjauriu sovietmečiu tėtukui buvo aišku: penketas – duok pinigų saldainiams, dvejetas – nusijuosk diržą. Dabar su tais pradinukais painiava – visi gauna įvertinimą p. p...; * Testai reikalingi. Reikalingas ir pradinukų vertinimas pažymiais, o ne kokiais < ...> pp, np ar lygiais, kaip dabar. Ateina toks aukštesnį lygį turintis į penktą klasę, o skaityti nemoka, matematikos veiksmų nesugeba atlikti, daugybos lentelės nemoka. Tai, kas daroma pradinėse klasėse, yra vaikų gadinimas...
Iš internautų pasisakymų aiškėja protinga išvada: jei pradinukai už mokymąsi nebūtų „maitinami apipešiotomis pelėdomis ir girdomi aprūgusių debesėlių ašaromis“ (simbolinis pradinukų pasiekimų vertinimas), o gautų normalų atlygį, t. y. pažymį, tai šiandien nereikėtų ieškoti „Įrankių“ jų mokymosi motyvacijai žadinti ir pareigingumo dvasiai įpūsti. Tradicinis apsišaudymas žodžiais
Aukščiau pateiktos ir kitos nuostatos sužadino priešpriešą, parodė kitos internautų (kažin ar mokytojų) dalies nuostatas, vyko ironizuojantis polilogu:
- Ilgitės tarybinių laikų? Gaila, kad mokyklose dar dirba mokytojos, bijančios naujovių...
- Kad tai, kas dabar vyksta švietimo sistemoje, būtų naujovės!
- Tikrai nereikia bijoti diagnostinių ir nereikia baidytis „naujovių“ (šiaip jau tai sena, bet naujai įpakuota).
- Pakeiti kelias detales, o pradedi kalbėti apie naują, dar neregėtą kokybę...
- O kam tą daugybos lentelę kalti? Jau seniai daugelyje pasaulio valstybių jos niekas nesimoko mintinai – juk kiekviename telefone ją galima rasti. Tai kam varginti smegenis be reikalo? Išmokykim vaikus susirasti informaciją ir ja naudotis, o ne kalti atmintinai viską – eilėraščius, ištraukas, taisykles ir t. t. - O kaip su atminties lavinimu? Net eilėraščių nereikia mokytis mintinai, juk yra telefonas... Tik bėda, kad žmogus, nelavindamas atminties, gali pamiršti, jog turi telefoną.
- Pirmyn, aukštyn, geryn – o rezultatai vis tiek sukasi apie uodegą...
- O ho ho! Testai ne tik padės mokykloms „diagnozuoti“ ugdymo bėdas, įvertinti savo lygį visos šalies kontekste, bet ir suprasti, ko „stinga konkrečiam vaikui“... Įdomu, kokiu būdu? O apie tai, kad „testai rodo kokybinį ugdymo lygį”, tai geriau reikėtų patylėti. Kokiu būdu parodys? Ir išvis – kas tas kokybinis ugdymo lygis? Reikėtų liautis užkalbinėti dantį ir kvailinti pedagogus.
- Tai nėra paprasti testai, kur iš 4 atsakymų pasirenki vieną. Tai įvairios kūrybiškai ir pagal atitinkamus kriterijus parengtos užduotys, kurios daugiausia tikrina ne primityvias žinias, o mąstymo gebėjimus. Naudojama moderni testų teorija, kurios dėka galima išanalizuoti įvairiais pjūviais rezultatus.
- Visi bandymai greitai reglamentuoti ugdymo proceso „tobulinimą“ – atestacijos, auditai, kvalifikacijos kėlimai ir t. t. – šiek tiek primena priemones iš netolimos praeities, būtent, kompartijos nutarimus išmilžiams padidinti ar anekdotais virtusius sprendimus, kaip kasdien iš kiekvienos vištos gauti po du kiaušinius ir po sviesto šaukštą.
Kai kurie progresyvūs vadybininkai, absoliutūs naujovių šalininkai, tik galbūt ne praktikai, o, matyt, 2011 m. pralaimėjusieji „Švietimo raidos scenarijaus“ 2013–2022 metams konkursą (čia ne juokais pasakyta, taip buvo iš tikrųjų), rimtu veidu pateikė siūlymų, kaip dabartinėje situacijoje vertėtų gerinti ugdymo kokybę: „Ne naujų standartų, bet naujos kokybės standarto nusipelnė mokykla. Ne standartizuoti, bet individualizuoti reikia mokymą, kad jis neformaliai pasiektų kiekvieną mokinį. Pasaulyje jau naudojamos spec. kompiuterinės programos, kurios gali sekti ir vertinti kiekvieno mokinio pažangą.
Egzaminų kiekis ar dažnis šiandien nepadidins mokinių motyvacijos mokytis. Užaugę distribucinių komunikacinių technologijų eroje, mokiniai nebetelpa į tradicinės mokyklos rėmus, kai mokytojas buvo pagrindinis žinių, o egzaminai ir testai – pagrindinis jų patikrinimo šaltinis.
Naujam XXI amžiaus mokiniui reikalingi nauji mokymo metodai ir nauji žinių patikrinimo metodai. Vertikaliu principu paremtą švietimą interneto atsiradimas pakeitė linijiniu, distributyviu ir komunikaciniu, todėl ir direktyvos galėtų būti rekomendacinio pobūdžio, nes kiekviena mokykla turi savo mokinių kontingentą ir savo mokytojų potencialą ir kiekvienai mokyklai turėtų būti leidžiama rinktis tai mokyklai geriausius mokymo ir mokymosi metodus“ (2012 m.).
Pasiūlytoji mokyklos tobulinimo vizija sužadino dvejopai negatyvią internautų reakciją. Pirmąją atspindi toks pasipiktinimas: „... standartų, standartizuoti, individualizuoti, neformaliai, spec. kompiuterinės programos, motyvacija, distribucinių komunikacijų technologijų eroje, tradicinė, vertikaliu principu, linijiniu, distributyviu, komunikaciniu, direktyvos rekomendacinio pobūdžio, mokinių kontingentą, mokytojų potencialą...“ Tik norėjau paklausti, ar čia naujoji ateities „esperanto kalba 2“? Esu humanitarė ir mokytoja taip pat, bet net galvą pakraipiau skaitydama tokią „aukštos“ lietuvių kalbos manierą nežinia dėl ko. Gal mokinių sudominimui? Ir dar vienas klausimas: ar nevertėtų, kolege, mūsų mokinukų užrašyti į NASA centrą, ten jiems tikrai įdomiau būtų. Antrąją negatyvią nuostatą atspindi retorinis klausimas: „Kam tas mokytojas reikalingas – sukurkime kelias neblogas kompiuterines programas, testų sistemą ir tegul kiekvienas mokosi savarankiškai. Ar ne puiku?“
Ne, aukščiau minėtos spec. kompiuterinės programos nėra iš piršto laužtas dalykas. Supermeno UX programa nustato, kiek ir kokiu lygiu (elementaraus ar žemesnio) besimokantysis įsiminė informaciją. Ta pati programa planuoja medžiagos, susijusios su tai dienai pamiršta informacija, kartojimą. Tik atlikus besimokančiajam visus konkrečiai dienai numatytus pakartojimus, programa leidžia jam susipažinti su nauja medžiaga. Toji interaktyvi kompiuterio programa savarankiškai numato ankstesnėse mokymosi stadijose prastai atliktų pratimų patikrą daugelį kartų, kol besimokantysis gauna teigiamą įvertinimą. Mokantis užsienio kalbos, Supermeno UX programa vizualizuoja ir palygina besimokančiojo kalbėjimą su taisyklingos kalbos įrašu pagal akcentą, intonaciją, tempą ir kitus svarbius artikuliavimo aspektus. (Smalsumą galite numaldyti padirbėję su Šiaulių leidyklos „Euroknyga LT“ išleistos retos savarankiško mokymosi priemonės „Anglų kalba – ne problema!“ lietuvišku variantu.)
Po metų (2013) vėl grįžtama prie anksčiau pateiktos spec. programų pasiūlos: „Ne standartizuotą, o individualizuotą matau ateities mokyklą. <... > Pasaulyje jau kuriamos naujos atviro kodo mokyklos: Khan akademija, coursera, edX ir kt.
Šiuolaikinės technologijos leidžia visą mokymo turinį valdyti vienu pelės paspaudimu. Mokinys yra laisvas rinktis patraukliausias mokymo priemones ir savo tempu studijuoti norimą discipliną. Mokytojas kompiuterinėmis programomis gali sekti kiekvieno mokinio progresą. Tradicinė pamoka su mokytoju prie lentos, kaip sakė Steve Jobs, yra nusikaltimas žmonijai.
Su distribucinėmis technologijomis gimsta naujo tipo mokykla, kurios labiausiai išsiilgę mūsų mokiniai, o mes, mokytojai, atsakingi, kad ši svajonė kuo greičiau taptų realybe netgi Lietuvoje.
Siūlau dar sykį atidžiai perskaityti labai viliojančią ateities viziją, kurios „išsiilgę“ Lietuvos mokiniai, o po to mintyse padiskutuoti su inovacijų pateikėja. Matyt, tokie atkaklūs šviesuoliai, o ne kokios ten kaimo liktarnos ir stumia mus ir mūsų mokyklą progreso / regreso reformų keliu.
