Apie populizmą prišnekama būtų ir nebūtų dalykų, dažnai jį sureikšminant, o populistams suteikiant net magiškų galių. Iš tikrųjų tai politinė liga, turinti visus ligos požymius - simptomus, kliniką, galiausiai ir ligos padarinius. Liga daugiau vaikiška, užkrečiama, paplitusi nebrandžių demokratijų regione: Lotynų Amerikoje ir pokomunistinėje Europoje, nors būna susirgimų ir brandžiame amžiuje, pvz., Italijoje. Pastaraisiais metais įgauna epidemijos pobūdį.
Beje, populizmas - sena liga, jos atvejus aprašė graikas Tukididas, vėliau Romos istorikai. Šventasis Raštas patvirtina, kad Kristaus kančia taip pat kilo iš populizmo. Poncijus Pilotas norėjo būti teisingas, bet dar labiau norėjo įtikti miniai. Per du tūkstančius metų niekas nepasikeitė.
Epidemija
Populizmu jau persirgo daugelis buvusių komunistinių šalių, tiek besiintegruojančios, tiek ir nesiintegruojančios į Vakarų Europos struktūras. Pastarosiose šalyse gausu ir lėtinių formų (Baltarusija) ar nepagydomų atvejų (Vidurinės Azijos amžinieji prezidentai). Kuo šalys yra toliau nuo Vakarų, tuo sunkesne forma serga ir lengviau užsikrečia. Beje, prieš pusantro dešimtmečio populizmo epidemija nušlavė visą buvusį režimą. Lietuvoje tas gerybinis populizmas vadinosi Sąjūdžiu. Dabartinis populizmas yra veikiau piktybinis. Dabar populizmas purto visą regioną nuo Estijos iki Bulgarijos, juo serga ar greit sirgs beveik visos į ES ir NATO neseniai įstojusios šalys.
Infekcijos sukėlėjas
Populizmo infekciją sukelia užkratas, dažniausiai vadinamas naujuoju gelbėtoju ar tradicijų bei identiteto sergėtoju. Bulgarijos rinkėjai patikėjo, kad laimę neša arba turtingi, arba labai įtakingi žmonės. Caras Simeonas II dar 2000 metais tapo premjeru ir tauta jį garbino. Latvijoje tą patį padarė šalies banko pirmininkas, jo retorika kaip du vandens lašai panaši į dabartinės mūsų šalies žavų vaizdelį. Pinigai, beje, taip pat ne mažesni. Slovakijoje gelbėtojo vaidmens ėmėsi žiniasklaidos magnatas ir “trečiojo kelio” ieškotojai. Visi bendrai įsipareigojo padaryti žmones minimaliai aprūpintus, minimaliai bet užtikrintai laimingus, o tuo pačiu metu mažiau klausinėjančius kas, kaip ir kodėl. Populistinės partijos ateina, pasivadinusios ideologiškai neutraliais vardais, tokiais kaip “Simeono II judėjimas”, “Naujoji era”, “Respublika”, “Taip”, šiaip sau “Judėjimas” ir pan. Gelbėtojų leksikone neretos frazės, kritikuojančios Europos integraciją ir bendrąjį gėrį kuriančius europinius metodus, nestinga parapijinio patriotizmo. Buvusioje Sovietų Sąjungoje beveik kiekvienas prezidentas yra populistas, siekiantis padaryti žmones laimingus savo galios didinimu ir opozicijos slopinimu. Vidurio Europoje populistai paprastai nesiryžta imtis radikalių reformų, ilgainiui išnyksta ar politiškai “sunormalėja”.
Ligos mastai
Populistinės partijos Vidurio Europos šalyse paima dažniausiai nuo 20 iki 50 procentų balsų. Buvusioje SSSR - kur kas daugiau. Per paskutinius parlamento rinkimus Bulgarijoje sukurtas Simeono II judėjimas paėmė lygiai pusę parlamento mandatų, Estijos “Respublika” - 25, Latvijos “Naujoji era” - 24, slovakų populistinės partijos kartu paėmus - 21 procentą rinkėjų paramos. Lenkijos populistai sergėtojai, tokie kaip Andrzejus Lepperis, tikisi gauti daugiau kaip trečdalį balsų, Europos Parlamento rinkimai parodė, kad Lietuvoje taip pat tikėtini panašūs rezultatai.
Rytų Europoje formos sunkesnės. Baltarusija negali pasveikti nuo to paties viruso, likusiose šalyse vienus populistus keičia kiti. Pietų Kaukaze populiarumas svarbiau už realias reformas, Vidurinėje Azijoje nesirgti populizmu tiesiog draudžiama.
Gydymas ir profilaktika
Vidurio Europos šalyse visuomenė dažniausiai pasveiksta per vieną kadenciją. Populistinės partijos patiria staigų populiarumo kritimą, kai paaiškėja, kad radikalioms permainoms joms arba neužtenka galios, arba tam nėra jokios politinės valios. Buvusioje SSSR populiarumui išlaikyti griebiamasi administracinių priemonių. Didžiausią populiarumą partijos turi steigimo vajaus metu, tad bandoma jas kurti rinkimų išvakarėse. Taip atsitiko jau minėtoje Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje. Partijos stengiasi greit “įsipilietinti”, įgauti tradicinių partijų išvaizdą ir veiklos formas - kuria regionines struktūras, komitetus, darbo grupes ir pan. Populiarumas išsilaiko ilgiau, jei populistinė partija negauna valdančiosios partijos galių, tačiau ir nebūdama valdžioje ji degraduoja maždaug per vieną kadenciją. Todėl nepatariama populistams būtinai duoti valdžią, kad susikompromituotų. Kompromituojasi ir be jos. Priešrinkiminė diskreditacija vis dėlto padeda, reitingai gali kristi netgi perpus. Nebloga priemonė - atkirsti finansavimo srautus. Populistinei partijai svarbu rasti patikimus žmones provincijoje, kur dauguma kiek išmanančių politiką jau yra vienokioje ar kitokioje struktūroje. Tad nuo populistų svarbiausia saugoti iki šiol politikoje nedalyvavusius ar kokių politinių nuoskaudų patyrusius žinomesnius žmones, tai sumažina populistams galimybę įsitvirtinti toliau nuo sostinės.
Imunitetas
Atrodo, kad ilgalaikio imuniteto prieš populizmą rinkėjai neįgauna ir liga gali kartotis.
Atsakymas į klausimą, kas mūsų laukia rudenį, beveik aiškus. Su visais padariniais. Tad skaitytojas gali susidaryti aiškią prognozę.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
