Solveiga teigia, kad senų daiktų prikėlimas naujam gyvenimui jai – pomėgis, darbas ir savotiškas būdas „pagydyti“ sielą, kurio labai reikėjo po mamos mirties.
„Aš visuomet labai mėgau restauruoti daiktus, iš seno sukurti nauja. Tėvų taip pat buvau auklėjama, kad nereikia švaistyti, jog pasitelkus fantaziją, mes galime rasti pačių įvairiausių būdų, kaip tuos daiktus atgaivinti, kad jie dar ilgai tarnautų.
Pamenu, mano dabar jau Anapilin iškeliavusi mamytė, nuėjusi pas siuvėją, iš dviejų jaunystės kostiumėlių pasisiuvo vieną, puikiai suderino spalvas. Viskas pavyko labai gražiai, o man tai buvo puikus pavyzdys, ką galime sukurti iš, atrodytų, jau nebereikalingų daiktų“, – pasakojo S. Gutauskienė.
Anksčiau moteris siuvo vaikiškus drabužius, aksesuarus, tačiau, susirgus mamai, daug laiko skyrė jos slaugai, ir pomėgį apleido.
Prie to pačio grįžti jau nesinorėjo, tad Solveiga pradėjo intensyviai domėtis senoviniais daiktais, o taip pat ieškoti galimybių, kaip nebereikalingus daiktus paversti tokiais, kurie puikiai derėtų namų interjere ar būtų pritaikyti ten, kur mažiausiai tikėtumeis.
Kaip sako Solveiga, ji mėgsta laužyti taisykles ir tarpusavyje suderinti daiktus, kurie, regis, labai skirtingi. Taip iš dviejų gėlių vazonų sukuriamas vienas, senos ir nusidėvėjusios knygos panaudojamos lentynos gamybai, o išmesti ir niekam nereikaling baldai perkuriami taip, kad vėl gali būti naudojami namuose. Ir žinoma, visur „karaliauja“ originalumas!
Pirmas Solveigos atnaujintas baldas buvo vaikiška supama lovytė. Joje dar vaikystėje miegojo Solveiga, jos sesuo, o po to – ir jųdviejų dukros. Lovytė buvo perduodama iš kartos į kartą.
„Lovelei buvo apie 50 metų, gaila išmesti, tai iš jos sumeistravau mažytę sofutę. Šiuo metu ji stovi mano mergaičių lauko namelyje ir gyvuoja ne kaip lovytė, o kaip sofutė“, – kalbėjo Solveiga.
Moteris sendaikčių ieško įvairiuose Lietuvos vietose. Vieni jų išlieka nepakeisti ir tiesiog mena praėjusius laikus, kiti – restauruojami, perkuriami. Kadangi tokių daiktų sukaupta išties daug, S. Gutauskienė surado jiems vietą Alytuje – įkūrė čia savo studiją.
Čia, jaukioje erdvėje, rikiuojasi daugelis Solveigos sukauptų ir išsaugotų ar savaip perdarytų daiktų. Daug jų yra atkeliavę ir iš močiutės namų. Kažkam jie nebereikalingi, o kitus, prijaučiančius tokio stiliaus daiktams, tikėtina, labai pradžiugintų.
Solveiga atvirauja, kad taipogi turi silpnybę ir senoviniams kalėdiniams eglutės žaisliukams. Juos kolekcionuoja. Moteris nešvaistyti daiktų moko ir savo dukras. Kartu su mergaitėmis ji atnaujina kitiems nebereikalingas senas lėles-barbes, siuva joms drabužėlius.
„Gyvenime vadovaujamės samprata, kad nereikia švaistyti nei daiktų, nei maisto, nei pinigų. Lengviausia, žinoma, yra išmesti. Visai kas kita – šiek tiek „pasukti“ galvą ir sugalvoti ką nors originalaus.
Gal ir nebus taip lengva įgyvendinti sumanymą, tačiau tas tavo rankose vėl atgimęs daiktas turės visai kitą vertę, prasmę, bus be galo brangus sau pačiam“, – teigė Alytaus rajono gyventoja.
Autorius: Raimonda Bernatavičienė
