Su naujienų portalu tv3.lt moteris atvirai pasidalijo savo mintimis apie karą Ukrainoje ir išdavė, koks itin skaudus įvykis paskatino ją keisti gyvenimo kelią.
D. Šakalienė neslepia, jog prasidėjęs karas Ukrainoje jos visiškai nenustebino – Putino agresijos buvo galima tikėtis. Visgi, tai, kad puolimą buvo galima numatyti žvelgiant į žvalgybos duomenis, nesusilpnina patiriamų jausmų.
„JAV žvalgybos duomenys labai tikslūs, matyt, vieni tiksliausių kokius turime šiandien. O ir mūsų žvalgybos bryfingai liudijo tą patį. Taigi, nuostabos nebuvo.
Bet matant vaizdus, kaip suvarpoma šūviais nuo karo bėganti šeima su vaikais, kaip požeminėse metro stotyse gimdo moterys, kaip byra į šipulius daugiabutis, kuriame žmonės kūrė, puoselėjo, puošė savo namus – apima žiaurus pyktis, siaubas, kartais tiesiog neviltis“, – tikina D. Šakalienė.
Politikė tikina, jog šiomis dienomis darbo padvigubėjo – reikia tiek stengtis stiprinti Lietuvos apsaugą ir teikti paramą Ukrainai, tiek bendrauti su pasaulio žiniasklaida.
Prie pagalbos nuo karo bėgantiems ukrainiečiams parlamentarė prisideda ir asmeniškai: „Kaip tik šiandien vakare pagaliau atvyksta mūsų pažįstamų iš Kijevo šeima. Užtruko keturias paras, kol jiems pavyko ištrūkti iš Ukrainos, teko vykti per Moldovą ir Rumuniją.
Kalbėdavomės kasdien – kartais jie sakydavo, kad vėl bombarduoja ir turi bėgti į rūsį. Po to sulaukti skambučio, kad viskas gerai, į jų rajoną nepataikė raketos, jausmas sunkiai nusakomas“, – pasakoja D. Šakalienė.
Po sunkios darbo dienos reikia ir atsipalaiduoti – tą padaryti parlamentarei padeda trys K raidės - knygos, kinas ir kelionės, nors moteris neslepia, kad tam pritrūksta brangaus laiko.
„Ir, žinoma, mūsų šelmiai katinai yra pats geriausias atsipalaidavimas. Esame priglaudę porelę – Emą ir Mažylį. Dar vienas išdykėlis išsikraustė pas mano mamą, nes labai norėjo muštis – pas ją karaliauja vienas.
Deja, mūsų mylimukas šuo mirė prieš porą metų, iki šiol negaliu ramiai praeiti gatvėje pro baltą Vakarų Škotijos terjerą“, – atsidūsta pašnekovė.
Na, o didžiausia politikės aistra – fotografija: „Pamačiusi gerą kadrą negaliu praeiti. Padarau dešimtis nuotraukų, kol pagaunu tinkamą šviesą ir kampą, tada užmiršusi laiką improvizuoju su galutiniu vaizdu. Sulaukiau siūlymų surengti savo darbų parodas, vienąsyk beveik išdrįsau – bet pritrūko laiko. Kaip visada, kažkaip darbas viską suvalgo“, – šypteli moteris.
Dovilė Šakalienė neslepia, jog vaikystėje politike būti nei norėjo, nei planavo – net nepriklausomybės atgavimo sako nesiejusi su politika. Viskas pasikeitė moteriai susirgus vėžiu.
„Daug metų kovojau dėl smurto prieš vaikus įveikimo, kaip ekspertė dalyvavau n darbo grupių ir posėdžių, kalbėjau Lietuvoje ir užsienyje. Susirgusi pamąsčiau, kad jei man liko nedaug laiko – turiu padaryti viską, kad pagaliau vaikų mušimas nebebūtų nei įprastas, nei toleruojamas, kad vaikų nužudymai taptų baisios praeities prisiminimu.
Teko pripažinti, kad tam teks tapti politike, nes tik čia galima priimti sprendimus tiesiogiai. Žmonės manimi pasitiki dvi kadencijas iš eilės. Ir nors kaina buvo žiauri – dalis visuomenės lengviau įtikėjo sąmokslo teorijomis apie norvegams pardavinėjamus vaikus, nei pripažino būtinybę keistis. Bet rezultatas yra – vaikų nužudymų skaičius sumažėjo keletą kartų, pirmais metais po reformos išvis šeimose nebuvo nužudytas nė vienas vaikas.
Taip pat dabar paimti iš nesaugios aplinkos prireikia dvigubai mažiau vaikų nei iki reformos, nes atsirado daug platesnis paslaugų spektras, o pagalba prieinama kasdien visą parą. Ir nors praktikoje daug ką dar reikia tobulinti – visgi išgelbėtos realios vaikų gyvybės. Kažin kur deda akis kliedėję apie milijonus už vaikų pardavimą“, – apčiuopiamais ir svarbiais darbo rezultatais džiaugiasi D. Šakalienė.
Prakalbus apie ateitį, pašnekovė atskleidžia – darbą Seime jaučiasi jau atlikusi, tad norėtų grįžti prie savo šaknų žurnalistikoje: „Šiaip esu darboholikė. Sunku tai pakeisti. Neplanuoju būti Seime tiesiog šiaip – pagrindinį užsibrėžtą darbą didele dalimi padariau, tad planuoju grįžti prie savo pagrindinės specialybės, tam po truputį ruošiuosi. Man darbas turi turėti tikslą ir duoti apčiuopiamus rezultatus“.
Moteris žodžių į vatą nevynioja – darbas Seime nėra lengvas. Visgi, didžiausias iššūkis jai – išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir šeimos. Na, o prakalbus apie kitą neigiamą šio darbo pusę – piktus komentatorius D. Šakalienė atskleidžia, jog pastariesiems neturi laiko – o ir gerų žodžių kiekis nusveria gaunamą neapykantą.
„Vieną mėnesį pamėginome skaičiuoti kiek draugiškų laiškų, skambučių, žinučių gavau. Pasirodo, santykis 9 palaikantys prie 1 pikto. Ir taip, tikrai labai gera „ant širdies“, kai tave supranta ir palaiko, bet svarbiausia tiesiog daryti tai, kas teisinga. Net jei kartais esi vienintelė balta varna minioje“, – pokalbį užbaigia D. Šakalienė.
